|
Antroji knyga apie Kuktiškes - istoriją, žmones ir laiką
Utenos rajone, Kuktiškėse, gyvenanti Genovaitė Meškauskaitė - Šnurova per patį šaltos ir lietingos vasaros žydėjimą kraštiečiams pristatė savo knygą Kuktiškės. Antroji knyga. Tai monografija apie Utenos rajono miestelį, jo istorinę praeitį ir žmones. Knygoje panaudoti XVIII ir XIX amžių archyviniai dokumentai, bažnyčios kronika, vizitacijos aktai, gausu įdomių amžininkų prisiminimų apie geležinkelį, mokyklą, kolektyvizaciją, pokario ir sovietinį laikotarpį.
Kai prieš septynerius metus G.Meškauskaitė - Šnurova skaitytojų teismui pateikė pirmąją knygą apie Kuktiškes ir sulaukė palankaus įvertinimo, tikrai negalvojo, kad prie šios temos grįš dar kartą. Kaip ji pati prisipažįsta, ramiai pagyvenusi vos metus, susitiko kalbininkę, habilituotą daktarę kuktiškietę Eleną Valiulytę, kuri papasakojo žinanti, jog Lietuvos valstybiniame istorijos instituto archyve yra daug įdomių dalykų apie jų gimtinę. Netrukus tų dokumentų kopijos pasiekė Kuktiškes. Iš lenkų kalbos dokumentus išvertė Onutė Vokėnaitė. Vėliau įdomios istorinės medžiagos atsiuntė Kaune gyvenantis kuktiškietis biologijos mokslų daktaras Romualdas Veteikis, Klaipėdoje gyvenanti Adelė Sabaliauskienė.
Nebuvo kitos išeities, tik naujoje knygoje apie gimtąjį Kuktiškių miestelį įamžinti tai, kas sukaupta archyvuose, ir tai, kas saugoma žmonių prisiminimuose. Dėl šios priežasties susitikau su daugybe žmonių, numyniau daugybę slenksčių, - sako Genovaitė. - Kai kurie iš karto sutiko papasakoti, ką atsimena, o kai kuriuos reikėjo dešimtis kartų prašyti, kai kas atsisakė, kiti užrašė savo prisiminimus patys, skolino man retas ir brangias nuotraukas.
Daug kur pats gyvenimas, niekieno neprašytas, pakreipė įvykių tėkmę savaip - netikėtos mirtys išsivedė iš šio pasaulio žmones, galėjusius papasakoti knygos autorei svarbių dalykų: paskutiniojo Kuktiškių dvarininko Povilo Jankausko žmoną Eleną Jankauskienę, mokslininkę, tautosakos rinkėją Bronę Valiulytę Kazlauskienę, buvusį ilgametį Kuktiškių mokyklos direktorių Julių Meškauską ir jo brolį Joną, visų istorijų nespėjusią išpasakoti Buitūnų kaimo gyventoją Eleną Valiulytę - Žuromskienę... Žinoma, su jais į Amžinybę išėjo ir jų širdyse gyvenusi tėviškės istorijos dalis.
Daugybė žmonių, iki šiol gyvenančių miestelyje ir išsibarsčiusių po visą Lietuvą, padėjo Genutei parašyti antrąją knygą apie Kuktiškes, kurią maketavo ir kuriai viršelį sukūrė dailininkas Andrius Surgailis. Deja, ir dabar viskas, ką norėta pasakyti, netilpo į knygą (kas žino, gal bus ir trečioji serija), tačiau tiems, kurie ją skaitys, nusivilti tikrai neteks. Monografijoje gausu pirmąkart publikuojamų istorinių dokumentų, siekiančių net 1784 metus, kai Jo Šviesybės kunigaikščio Vilniaus vyskupo Igno Masalskio patikėtinis Jurgis Silvestrovičius sudarė sutartį su Mykolu Ruduoju dėl žemės nuomos Ukmergės paviete, Kuktiškių rakte, ir Breslaujos paviete, Tauragnų bei Salako raktuose. Argi neįdomu sužinoti, kaip 1783 metais buvo nustatytos Šlapių kaimo ribos arba koks buvo Kuktiškių bažnyčios turtas 1826 metais? Ir mokesčiai, pasirodo, prieš du šimtus metų slėgė žmones nė kiek ne mažiau nei dabartiniais laikais.
Knygos dalyje, pavadintoje Iš pirmų lūpų, skaitytojai ras miestelio herbo sukūrimo istoriją, pasakojimą apie traukinius visam gyvenimui įsimylėjusį Algirdą Trinkūną bei jo kraštotyrinius ieškojimus, Kuktiškių mokyklos istoriją ir mokinių, baigusių šią ugdymo įstaigą, sąrašus nuo 1941 metų iki šių dienų, kuktiškiečių prisiminimus apie prieškario, karo ir pokario metus. Įdomiausia, kad žmonių pasakojimai nenudailinti, neišvalyti, o tokie, kokie yra iš tikrųjų, koks buvo jų gyvenimas ir kasdienybė - su netektimis ir džiaugsmais, atradimais ir praradimais.
Knyga iliustruota daugybe istorinę vertę turinčių nuotraukų, liudijančių, kaip greitai keičiasi gyvenimo įvykiai. Yra ir nedidelė enciklopedinė leidinio dalis, kurioje įdomiai pasakojama apie žymesnius kuktiškiečius - garsųjį kalvį Juozą Dičių, knygnešį Liudviką Kuliešių, dailininką Joną Kažukauską, kalvį ir stalių Vincą Vitkų, tautodailininkę Anelę Araminienę, krepšininką Justiną Navlicką ir daugybę kitų.
Ir dar. Tikri literatūros kūriniai yra Saldutiškio dvarininko Boleslovo Jaloveckio (1847 - 1917) laiškai sūnui Mečislovui, išversti iš lenkų kalba 2000 metais Varšuvoje išleistos prisiminimų knygos Imperijos pakraštyje. Juose vaizdingai aprašomos Sylgudiškio (Saldutiškio), Kuktiškių, Labanoro apylinkės, pasakojama apie žmones, tradicijas ir papročius.
G.Šnurovos monografija Kuktiškės. Antra knyga yra ne tik Kuktiškių miestelio ar seniūnijos istorija. Tai svarbi didžiosios Lietuvos istorijos, susidedančios iš visų mūsų gyvenimų, dalis.
Rūta Jonuškienė
© 2004 "XXI amžius"
|