|
Nukankintas už tikėjimą
Užverčiau paskutinį Juozo Ulio knygos Sudužęs varpelis lapą. Tai septyniolikmečio gimnazisto Simono Ulio biografinė apybraiža. Šis jaunuolis buvo bolševikų suimtas, ištremtas pirmaisiais 1940 metų okupacijos mėnesiais ir nukankintas 1943 metais.
Maži vaikai maži rūpesčiai, dideli vaikai dideli rūpesčiai, sako liaudis. Taip turbūt mąstė ir Simono mamytė, tėvelis, kurie suprato svarbią tėvams pareigą krikščioniškai išauklėti savo vaikus. Tėvai Simaniuką (taip vadina jį autorius) mokė padoriai, garbingai gyventi. Jų auklėjimo taisyklė buvo tokia: Didžioji išmintis auklėjimas su Kristumi. Jie siekė, kad sūnaus širdyje būtų Kristaus meilė, skiepijo pagarbą motinai, mokė būti gailestingą, diegė meilę skaistybei, skatino neleisti apsigyventi puikybei. Būdami uolūs katalikai, savo gyvenimu rodė gražų pavyzdį vaikams.
Simaniukas gerai žinojo, kas yra teisinga, kas teikia jėgų jam atlikti savo pareigas. Jis savo jėgas telkė tik geram tikslui: maldai, mokslui, laisvomis dienomis padėdavo tėveliams ūkyje. Mokydamasis Panevėžio berniukų gimnazijoje Simonas įstojo į ateitininkų organizaciją. Tai buvo nuostabios dienos. Per stovyklavimo laiką vaikinai išvaikščiojo vos ne visą Anykščių kraštą, matė garsųjį Puntuko akmenį, Antano Baranausko apdainuotąjį Anykščių šilelį, Baranausko klėtelę ir net kalbėjosi su rašytoju Antanu Vienuoliu. Ateitininkai daug dainavo. Išmoko dainų iš vietos jaunimo, dalyvavo jaunimo vakaronėse, tik negalėjo būti iki išnaktų. O stovyklos uždarymas tapo tikra jaunimo švente. Tai buvo per Jonines, stebuklingąją paparčio žiedo naktį, rašoma knygoje.
Stovyklos uždarymo dieną šilelyje vyko pamaldos. Stovyklautojai buvo įsirengę altorėlį. Net vietos gyventojai susidomėjo, kaip galima tokioje vietoje įsirengti altorėlį ir melstis. Todėl jų priplūdo didelis būrys. Pamokslą sakė jaunimo mylimas pamokslininkas kunigas Vladislovas Didžiokas.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė į Simono gyvenimą okupacija. Prasideda tardymai. Suimamas kun. V.Didžiokas. Ir mokiniai lipdomi prie jo bylos. Tėvai kankinasi kažką bloga nujausdami, o Simaniukas ramina: Nesijaudinkite, tėte, viskas bus gerai. Mes dar nepilnamečiai. Ką su mumis darys?. Vaikinuko širdyje tvyro ramybė, nes jis nieko blogo nėra padaręs.
Ir štai... areštas. Tėvai ieško būdų, kaip sūnų išvaduoti, bet visos pastangos nueina veltui.
Prasideda kankinimai. Simoną išveža į mišką, pririša prie pušies. Vaikinas, stiprios srovės pritrenktas, praranda sąmonę. Autorius rašo: Jam viskas susimaišė, žemė po kojomis ėmė svyruoti, pušis, prie kurios jis buvo prirakintas, ėmė verstis žemyn, žemė kilo į viršų, viskas suūžė, sugriaudė, akyse kaleidoskopu sužėravo pasaulis. Kariškių juokas virto pragarišku kvatojimu, ir tardomasis prarado sąmonę. Tokia auka tapo ne vienas Simonas. Jų buvo šimtai, tūkstančiai nukankinti kalėjimuose, lageriuose.
Nors po šio kankinimo (o jų buvo daugiau) jis buvo paleistas, tačiau vaikino sieloje įsiviešpatavo baimė, kad jo gyvenime įvyks kažkas tragiška. Nuojauta neapgavo. Simonas vėl buvo areštuotas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Jis buvo verčiamas prisipažinti tai, ko nepadarė. Jis pamėgino įsivaizduoti Kristaus kančią. Viešpatie, padėk man ištverti. Kenčiantis Kristau, išmokyk ir mane kentėti, maldavo Simas ir pradėjo melstis, o melstis jis mokėjo. Kalėjime jis buvo uždarytas į cementinę dėžę, pritaikytą kankinti.
Už ką jis buvo areštuotas? Kad buvo krikščionis, tvirto tikėjimo jaunuolis, kad mylėjo Dievą? Kad turėjo Kristaus dvasią savo gyvenime? Čia pat sau atsakau: kas kartą pamilo Kristaus mokslą, kas dalyvavo dvasiniuose džiaugsmuose, kas skęsta dieviškose paslaptyse, tas visą gyvenimą išpažins Kristų ir nebijos kančių.
Toks buvo Simonas. O bolševikams, kurie buvo pavergę mūsų tėvynę, tokie žmonės buvo priešai, tad juos stengėsi sunaikinti. Taip atsitiko ir Simonui.
Kameroje Simas negalėjo daryti nieko: nei skaityti ar rašyti, nei ką nors meistrauti, net ir pasikalbėti nebuvo su kuo. Jis buvo vienutėje. Laisvėje jis buvo girdėjęs, kad į vienutes kišami baisūs, pavojingi nusikaltėliai. Kuo gi aš galėčiau būti pavojingas, Simui į galvą vis grįždavo mintis. Nebent tuo, kad dalyvavau dvasiniame, moraliniame bei intelektualiniame jaunimo auklėjime? Bet juk aš nebuvau auklėtojas. Aš nieko neauklėjau. Mane auklėjo. Tai kodėl aš turėčiau būti baudžiamas?.
Simui užvedama byla Nr. 617, jis apkaltintas kaip liaudies priešas ir ištremtas į Rusijos gilumą.
Jaunuolis kelyje į tremtį, vagone, susitiko savo dvasios vadovą kun. V.Didžioką, kuris klausė kalinių išpažinčių, paskui aukojo šv.Mišias.
Visi kaliniai buvo išlaipinti Orenburgo stepėje ir uždaryti Čkalovo srities Sol Ilecko kalėjime. Simonas buvo įkalintas dešimčiai metų. Šiame kalėjime jaunuolis iškentėjo baisų pažeminimą, nepakeliamas kančias, alkį, troškulį. Jis dažnai parpuolęs ant kelių paskęsdavo maldoje Mane užgriuvo baisi nelaimė. Viešpatie! Aš net nežinau, už ką esu baudžiamas. Negaliu Tau, Viešpatie, skųstis dėl savo kančių, nes Tu pats tarp žmonių buvai ligi mirties nukankintas. Tavo kankintojai gėrėjosi Tavo kančiomis laukdami greitos Tavo mirties. Todėl Tavo kančia nepalyginama su manąja. Mano gi priešininkai stengiasi mano kančias ir mano siaubą pratęsti iki begalybės. Jie iškankins mane ir paliks merdėti lėtai, kad numirčiau aš pats. Numirčiau savo jaunystėje, pačiame jėgų žydėjime, net nepatyręs gyvenimo...
Kokia siaubinga buvo kaltinimo išvada! Sunku patikėti, kad taip galima apkaltinti ir nubausti jaunuolį, kuris nepriklausė jokiai antisovietinei organizacijai. Tik okupantas, padedamas mūsų tautos išgamų, tegalėjo griebtis melo.
Daug kančių patyręs, Simonas paliko šį kančių pasaulį. Autorius rašo: Jis pasijuto savo pamėgtoje dvasios buveinėje Panevėžio Katedroje. Dievo namai pasipuošę didingai Velykų šventei. Vikaras kunigas Didžiokas ruošiasi šv. Mišioms, o jis, Simas, jam padeda apsirengti, pasipuošti liturgijai. Tai šventinės moksleivių Mišios. Didžiulė Katedros nava baigia prisipildyti pražystančio jaunimo. Mišios prasidėjo. Moksleivių choras, vedamas vargonininko Mykolo Karkos, vieną po kitos gieda šventines giesmes. Angeliškais balsais Katedros skliautais didingai nuplaukia: Aleliuja! Aleliuja! Pakylėjimas. Didžiulėje Katedroje įsiviešpatauja kapų tyla. Tik kunigo žodžiai skelbia didžiąją persikūnijimo paslaptį. Jis, Simas, paima varpelį ir skambina... Bet kas čia? Varpelis išsprūsta Simui iš rankų, nukrinta ir sudūžta. Šimtai šukelių tilindžiavimų nuplaukia per suklupusią minią, o paskui viskas nutyla, užgęsta. Simono Tado siela palieka mirtinai išdžiūvusį kūną...
Simonai Tadai! Tavo siela visada liks kartu su šioje Katedroje besimeldžiančiais moksleiviais.
Ačiū J.Uliui už šią brangią dovaną knygą Sudužęs varpelis. Vienas šios knygos egzempliorius pateko į Biržų viešąją biblioteką. Nuostabus kūrinys, daug jame jaudinančių momentų. Ar nevertėtų šiam nekaltam, kančiose mirusiam jaunuoliui S.Uliui pradėti beatifikacijos bylą? Juk jis buvo tikras kankinys.
Verta šią knygą įtraukti ir į mokinių mokymo programą. Tegu mūsų jaunimas sužino, kaip jaunuolis mirė už tikėjimą.
Leontina MORKVĖNIENĖ
Biržai
© 2004 "XXI amžius"
|