|
Poezija
 |
|
Albinas Šmulkštys
Broniaus Vertelkos nuotrauka
|
Rugsėjo 23 dieną Panevėžyje, eidamas 87-uosius
metus, mirė rašytojas ir kultūros mecenatas Albinas Šmulkštys. Mirtis
rašytoją ištiko besimeldžiantį bažnyčioje.
A.Šmulkštys gimė 1918 m. sausio 2 d. Marijampolės
apskrities Asiūklių kaime. Anksti tapo našlaičiu: tėvo neteko būdamas
vos vienerių, motinos - trejų. Našlaitį auklėjo jo dėdė. Bręstantis
jaunuolis buvo godus žinių. Mokėsi Kauno meno mokykloje, Vytauto
Didžiojo universitete, Vilniaus universitete studijavo lietuvių
kalbą ir literatūrą, Dailės akademijoje tapybą.
Antrojo pasaulinio karo metais A.Šmulkštys
pasitraukė į Vokietiją. Tiubingeno universitete studijavo mediciną.
Nuo 1951 metų iki 1994-ųjų gyveno JAV ir vertėsi privačia gydytojo
praktika. 1994-aisiais grįžo į Lietuvą.
Suvalkijoje gimęs, bet Panevėžyje įsikūręs
A.Šmulkštys buvo žinomas kaip filantropas. Nemažai savo santaupų
jis skyrė Valdovų rūmams Vilniuje ir Kauno Paminklinei Prisikėlimo
bažnyčiai atstatyti. A.Šmulkščio pastangomis ir lėšomis surinkta
ir išleista nemažai lietuvių rašytojų kūrinių: 1962 metais Vytauto
Mačernio Poezija, 1972-aisiais Antano Maceinos Kultūros filosofija,
1989 metais Vlado Šlaito Rudenio vynas ir kt. Jis rašė eilėraščius,
vertė užsienio poetų kūrybą, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys,
pasirašinėjo A.Jotvingio slapyvardžiu.
Garbė
Gimus mažame
Lizdely kregždė
Šauna į erdvę,
Lyg visatos garbė.
Virš neišmatuojamos
Erdvės,
Kiek daug šviesios
Tavo garbės!
Palaimintas, kurs ateina
Žydinčios garbės metu,
Su kregždės gimimu,
Ar Kazimieru šventu?
Teikis priimti garbę ir šlovę,
Kurią mes, kaip vertybių vertybę
Tau slaptai
Širdy nešiojam.
P.S. Su kokia jėga garbė
Kregždės nešama,
Kaip džiaugsmas,
Lengvai užkrečiama.
Laisvės angelas
Ką norite - mąstykite,
Ką norite - veikite,
Ką norite - statykite
Arba nieko neveikdami - griaukite.
Bet paskutiniąją dieną
Jūs man atsiskaitysite
Iki paskutinio skatiko,
Iš kiekvienos slapčiausios minties.
Dulkės branduolio centre
Sėdi angelas už stalo
Ir gyvenimo juostelę,
Kaip audėja laisvai, laiko už galo.
Klaidos greitkelis
Aiškios krypties
Kaspinas gyvatės,
Žaibo, dvasios, minties?
Klaidai labai reikalinga
Naktį su šviesele
Skubiai prie tiesos artėti.
Greitkeliu
3 A
Pirmą meilę
Palydėjo jazminai.
Gėris
Gėris rišantis
Ir vadovaujantis,
Bet aukščiausias gėris tas,
Žemės dulkėms patikėjęs
Vertybių šoky
Gražiausias savo jėgas.
Gėrio balerina
Pirmo žingsnio
Skaudų jausmą
Kantrybe malšina.
Gėris - tai nuometas lengvutis,
Šilkinis,
Ant šokėjos galvos,
Ir antspaudas sunkus,
Paskutinis
Ant gyvenimo naštos.
Jo garbė paslaptį gėrio augina
Tūkstančius metų švelnia ranka,
Ugnis staigiai gėrį naikina
Vienoj tamsioj naktyje.
Tikrovė, ugnis ir gėrio vertybės
Ar tai tik aukštos ir žemos garso
Gaidos, šokančios į begalybę?
Nendrė
Jeigu tu viską pamirši,
Brangus gintarėli,
Ir lietų, ir upę, ir jūrą...
Atmink, kad tu nendrė buvai,
Kažkodėl mane,
Svyruojančią nendrę,
Su kantrybe mylėjai,
Per kasdienybės purvą bridai,
Užmirštoje upės brastoje
Tarp vėjo žodžių, kad tu
Mūsų dienoj prarastoje
Šlamėjai nendrėms: Skęstam kartu.
Abraomo vaišingumas
Mane senatvėje
Gyvenimas dar šaukia
Ir aš dykumoje
Gyvenimą šaukiu.
Jam vakar ėriuką
Gražiausią papjoviau,
Vaišingumo vardu.
Šiandien kažko man graudu?
Ar tai būtų ėriuko
Dykumoj klajojanti meilė,
Bandymas mano silpnos širdies,
Ar vaišingumas be išimties?
P.S. Padidinti teikis, Viešpatie,
vaišingumą
mūsų
Ir pasigailėk žuvusių
kaimynų
- Prūsų,
Kurie šaukia tave
Į vargo ir nelaimės vestuves.
Gandrai
Su vasarėle,
Labai aukštai,
Suka suktinį
Seni ir jauni gandrai.
Ilgi jų sparnai
Tarp baltų debesų
Atrodo lyg
Džiaugsmo ratilai.
Tokia jų padėka
Medžiams už vėją,
Baltą debesies rožę, ar
Melsvą kelionės gėlę.
Toks skonis rudens:
Priartinti švelniai
Pradžią prie pabaigos
Šiltos vasarėlės.
Romano Guardini
Avinėlis
Ką tai reiškia,
Jei Viešpaties Sūnus
Vaizduojamas avinėliu,
Ir Šventoji Dvasia
Balandžiu skrendančiu?
Kokis pavidalas išreikštų
Viešpatį ryškiausiai?
Vaizdo nėra tokio,
Atsakymas: Jokis.
Atrodytų, kad bekūnis vaizdas
Būtų tinkamiausias,
Bet gi, laikui bėgant, jis
Iš gyvenimo dingtų veikiausiai.
Per daug sužmogintas vaizdas
Išreiškia jį gana netinkamai,
Dėl to, kad mes juo
Lengviausiai pasitikime,
Ir jis mums artimas,
Ir jis mus klaidina labiausiai.
Klaida mums kalba:
Viešpats yra žmogiška būtybė,
Kaip graikai ją įsivaizdavo:
Labai didelė, labai stipri,
Žymiai už mus stipresnė,
Bet mūsų keliu einanti.
Vis dėltoViešpats tapo žmogumi,
Jo pasiuntinybės buvo tokia
Pradžia ir pabaiga staigi
Auka švelnaus avinėlio.
Tuštuma kambario,
Be paveikslų ir baldų,
Viešpaties buvimą gali išreikšti.
Saulė arba platybė dangaus
Akmeninis šlaitas kalno stataus.
Ar gyvulys žvelgia į mus
Kaip į žmogų žmogus?
Tyli būtis turi didelę jėgą,
Galinčią pakelti sunkumus visus.
Tarp tylios aplinkos
Ir žmogaus
Atsistoja avinėlis
Paslaptis gyva dangaus.
Iš vokiečių kalbos vertė
Albinas ŠMULKŠTYS
© 2004 "XXI amžius"
|