Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vėlinių vakaras mirusiųjų mieste

Artėjančiam Lekėčių 500-mečiui ir parapijos 100-mečiui

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Mokytoja Marija Tamulaitytė (1910-1985)

Riogliškiai, mokytojo Juozo Obelieniaus gimtinė. 1998

Paminklas Riogliškių kaime (Kauno r.), menantis 1945 m. liepos 15 d. enkavėdistų nužudytus, o vėliau sudegintus šio kaimo gyventojus Aleksandrą Paulauską, Nataliją Paulauskienę, Marcelę Kizevičiūtę ir Joną Gudaitį

Krenta pavėlavęs žemę padengti lapas. Lekėčių bažnyčios šventoriaus kapinaičių sengirės palikuonių pušų garbanotose viršūnėse šnara vakaris. Ant kapų kauburėlių virpa žvakių liepsnelės. Lekėčiuose – Vėlinių vakaras.

Plazda neužmaršties žvakių liepsnelės ant Onos Kudirkaitės-Blažienės (1903-1927) kapo. Sustokim valandėlę, prisiminkime šią jaunamartę. Prisiminkime Šėtijų kaimo Blažių giminę, kuri Lietuvai davė vieną iš Seinų kunigų seminarijos rektorių prelatą Vincą Blaževičių-Blažį (1857-1929), jo brolio Jono Blaževičiaus ir Onos Seniūnaitės-Blaževičienės vaikus, iš kurių tik vienas – ūkininkas Jonas Blažys (1886-1977) atgulė Lekėčių šventoriaus kapinėse, bet apie tai nerasime net menkiausio ženklo. Gyveno žmogus, iškeliavo Amžinybėn ir tik vienas kitas lekėtiškis žino, jog šio šviesuolio žemės kauburėlis yra tame pačiame kape, prie mylimos žmonos Onos Kudirkaitės-Blažienės.

Šėtijų kaimo ūkininkas J.Blažys buvo vienas pavyzdingiausių ūkininkų Lekėčių krašte. Darbo jo ūkyje gaudavo bet kuris padienis darbininkas, ūkininkas nieko neskriaudė, visiems buvo lygus ir teisingas. Jo šiltnamiuose augo ankstyvosios daržovės, kurios buvo gabenamos ne tik į Kauną, bet ir į Klaipėdą. Lietuvą užplūdus „raudonajam tvanui“, tokie pavyzdingi ūkininkai pasidarė nereikalingi ir tapo pačiais pavojingiausiais okupacinės valdžios „priešais“. J.Blažys 1948 metais atsidūrė Sibiro tremtyje, o jo ūkis buvo pavadintas „Pirmūno“ kolchozu. Jonas į Lietuvą sugrįžo, nes be galo mylėjo savo gimtinę. Ir jį priglaudė Lekėčių smėlio kalnelis. O kiek negrįžo! Negrįžo broliai karininkas Jonas ir mokytojas Vincas Dunduliai, mokytojai Silvestras Bulota ir Vincas Ulevičius, jaunas ūkininkas iš Jančių kaimo Jonas Tamulaitis, negrįžo Basčiai, Mikuckai. Daugelis pritrūko jėgų ir juos priglaudė Sibiro žemė, kai kurių jau ir kapeliai sunyko amžinojo įšalo žemėje.

Lekėčių smėlio kalnelyje neužmiršties žvakių liepsnelės plazda ir tiems, kurių kauleliai ilsisi svetimoje žemėje, ir tiems, kurių kapai nežinomi, bet jie, baigę žemiškąją kelionę, turėjo atgulti šiame smėlio kalnelyje. Amžinojo poilsio vietą turėjo čia surasti ir laisvės kovotojai lekėtiškiai Petras Jurkšaitis-Beržas, Norbertas Mikuckas-Žemukas, Pranas Bastys-Dūmas, Kostas Zaranka-Bitė ir daugelis kitų, kurių palaidojimo, teisingiau, užkasimo vietos iki šiol dar nežinomos. Ant jų artimųjų kapų virpa jiems skirtos liepsnelės.

Sustokime prie kryžiaus, kuriame įrašyta: „Močiutei“. Tai simbolinis antkapio paminklas visoms Lekėčių krašto močiutėms, motinoms, kurios gimdė ir augino vaikus, iš kurių ne vienas už svetimųjų grobuoniškus tikslus žuvo turkų ar japonų kare, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. O lekėtiškiai Topilis Mitkus, Stasys Povilaitis, Vladas Zizas savo jaunas gyvybes atidavė 1919-1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės kare, kovodami su bolševikais, bermontininkais, lenkais.

Gerai išsilaikiusiame granitiniame paminkle skaitome: „Simonas Rinkevičius mirė 9 vasario 1912 m. gyveno 52 m“. Kokia tai kukli informacija!

Kai 1911 metais Lekėčių valsčiaus žmonės nutarė valsčiaus raštinę iš žydelio namo, esančio Silkinėje, perkelti į Lekėčius prie neseniai įkurtos parapijos centro, tai S.Rinkevičius šiam sumanymui ne tik pritarė, bet dėl žmonių patogumo „dovanojo raštinei margą lauko“ („Šaltinis“, Seinai, 1912). Jis ir mirdamas galvojo apie savo kraštiečius, kad jiems būtų geriau gyventi, kad valdiškais reikalais nereikėtų keliauti į valsčiaus pakraštį prie Nemuno, o raštinę turėti didžiausiame šio krašto Lekėčių kaimo viduryje, kuriame 1891 metais jau gyveno 1250 žmonių. (Zizų ir Jančių kaimų tuomet dar nebuvo, buvo tik Lekėčiai.) Tokių lekėtiškių žemės kauburėlių Lekėčių smėlio kalnelyje ilsisi šimtai. Tūkstančiai liepsnelių mena taurius šio krašto žmones, kurie matė kur kas plačiau ir įžvelgė, jog artėja laikas, kai kraštas nusimes svetimųjų jungą ir tauta pakils laisvam gyvenimui. Ir visai nenuostabu, jog ir Simono Rinkevičiaus sūnūs Abdonas ir Simonas 1919 metais savanoriais išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės. A.Rinkevičius (1900-1991) iš šio karo grįžo apdovanotos Vyčio kryžiaus ordinu. Ant jo ir jo brolio Simono kapų šiandien plazda atminimo liepsnelės.

Ugnelių jūroje skendi kunigo Jono Bučinsko (1913-2000) kapas. Šis kunigas 40 metų vedė Lekėčių parapijos tikinčiųjų bendruomenę tiesos ir Dievo meilės keliu. Beveik dvi lekėtiškių kartas lydėjo kunigo Jono bažnytiniai patarnavimai. Ir lekėtiškiai jo nepamiršta.

Nepamiršta parapijiečiai ir buvusio klebono kun. Pranciškaus Garmos (1870-1933). Tai jis šventino Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklą Lekėčiuose, dėstė Katalikų Bažnyčios tiesas ir katekizmą krašto mokyklose, o išeidamas Amžinybėn, savo vietoje paliko vikarą kun. Povilą Jančauską, kuris netrukus ir Lekėčių parapijos klebonu tapo.

Prie kun. P.Garmos kapo – ir kuklus mokytojo Viktoro Jokūbausko (1881-1914) antkapėlis. Jau 90 metų, kai šis mokytojas atgulęs Lekėčių šventoriaus kapinaitėse. Visi jo buvę mokiniai jau atkeliavo į Lekėčių smėlio kalnelį, bet mokytojas nepamirštas, ir ant jo žemės kauburėlio virpa atminimo ugnelė. Ir kaip gali būti pamirštas žmogus, kuris Lekėčiuose ne tik mokė vaikus, bet čia 1913 metais įkūrė taupomąją-skolinamąją kasą, kuri vėliau išaugo į Smulkaus kredito draugiją.

Virpa žvakių liepsnelės pačiose seniausiose Lekėčių kapinaitėse, kurios įsikūrusios prie 1843 metais statytos koplyčios. Tuomet ši koplyčia buvo dengta šiaudais, retkarčiais čia atvažiuodavo aukoti šv. Mišių Zapyškio klebonas ar vikaras. O kapinaites lekėtiškiai turėjo ir savo kaimuose: Jančiai ir Tirmėnai prie Rūdšilio, Kretkampis, Alaučius (Pavilkijys), Jadagoniai, Riogliškiai, Altoniškiai prie Nemuno. Nesant Lekėčiuose parapijos, dažnai mirusiuosius laidodavo be kunigo, nes kas jį iš Zapyškio beatveš. Ir lekėtiškiai su nekantrumu laukė savo parapijos įkūrimo, kad galėtų laidoti savo artimuosius su reikiama pagarba. 1906 metais atvykęs į Lekėčių parapiją pirmasis jos klebonas kun. Justinas Staugaitis lekėtiškius jau laidojo su iškilmėmis. Bet kas buvo tas pirmasis?

Už šventoriaus vartų, didžiosiose kapinėse, prie centrinio tako, ilsisi plačiai pagarsėjęs Lekėčių krašte kalvis ir dailidė Baltrus Bertulis (1864-1946), kurio darbų dar ir dabar galima surasti Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje. Netoli nuo šio kapo – mokytojo Antano Laurinaičio (1906-1970) ir mokytojos Marcelės Sederavičiūtės-Laurinaitienės (1904-1960) žemės kauburėlis. M.Sederavičiūtė buvo gimusi Liepalotų kaime (Lukšių vls.). Vyresnysis jos brolis Jurgis 1919 metais žuvo Zarasų kautynėse su bolševikais ir atgulė Daugailių kapinėse (Utenos r.). Marcelė su vyru A.Laurinaičiu mokytojavo Paluobiuose, Liškiavoje. Sovietinės okupacijos metais, kai jau dirbo Šešuoliuose (Ukmergės aps.), mokytojas A.Laurinaitis buvo suimtas ir dešimt metų kalintas. Kalėjo Intlage, Vorkutlage, Minlage (Komija). Mokytoja Marcelė beveik kasmet buvo perkeliama į atokiausius užkampius ir su dukra Gražina be nuolatinės gyvenamosios vietos vargo gimtojoje Lietuvoje. Grįžus vyrui iš lagerio, vargai nesibaigė. Prieš mirtį jie apsigyveno Lekėčiuose pas Dobilienę, kur tesulaukusi 56 metų Marcelė iškeliavo Amžinybėn. Po dešimt metų čia pat atgulė ir mokytojas A.Laurinaitis.

Lekėčių kapinėse ilsisi ir iš Sirvydų kaimo kilusi mokytoja – Rūdšilio eigulio Vinco Tamulaičio duktė Marija Tamulaitytė (1910-1985). Ši mokytoja ketverius metus mokytojavo Paluobiuose, šešerius – Lekėčiuose. Čia organizavo šaules. 1937 metais pradėjo mokytojauti Sasnavoje. Ten praleido ir Antrąjį pasaulinį karą. Sasnavoje patyrė didžiulį skausmą. 1945 metų liepos pradžioje NKVD kareiviai nušovė jos brolio sūnų Vytautą ir Aplankymo atlaidų išvakarėse palaikus išmetė iš sunkvežimio prie Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklo Lekėčiuose. Nors Lekėčių stribai ir akylai saugojo lavoną, bet žuvusio jaunuolio tėvas eigulys Vincas Tamulaitis buvo apsukresnis ir sūnaus palaikus pavogęs palaidojo Rūdšilyje, netoli savo namų. Deja, partizano kapas, išmirus Sirvydų kaimo Tamulaičiams, Rūdšilyje liko nežinomas.

Kažkur Lekėčių kapinėse yra ir mokytojo Juozo Obelieniaus (1903-1992), kilusio iš vaizdingo Riogliškių kaimo, prie Nemuno, kapas. Bet kaip uždegti atminimo žvakutę, kai kapo vieta nebežinoma. Pažinau šį mokytoją, jis lankėsi mano namuose Klaipėdoje, šiek tiek susirašinėjome. Tai buvo atsidavęs kraštotyrininkas ir tautosakos rinkėjas, jis bendravo net su Vydūnu ir stengėsi gyventi panašų gyvenimą. Savo gimtajame Riogliškių kaime buvo suorganizavęs negeriančių ir nerūkančių jaunuolių būrelį, buvo akademinio sporto klubo pirmininkas. Dirbo Kauno ir Vilniaus aukštesniosiose mokyklose (technikumuose). Jaunimui paliko net dviejų laidų sulaukusią knygą „Lietuvos TSR vandens turistų keliais“ (1972,1982). Atgimimo pradžioje „Švyturio“ žurnale slapyvardžiu paskelbė išsamią medžiagą apie krašto rezistencinę kovą, kuri prasidėjo nuo jo gimtojo kaimo, kai 1945 m. liepos 15 d. NKVD karinio dalinio kareiviai tuoj pat po Aplankymo atlaidų Lekėčiuose nužudė kaimiečius Aleksandrą Paulauską, Nataliją Paulauskienę, Marcelę Kizevičiūtę ir Joną Gudaitį, o slėpdami savo nusikaltimą, padegė sodybą. Bet okupantų niekšiškumas liko žmonių atmintyje. Ir šiems okupantų sušaudytiems ir sudegintiems kaimo žmonėms Lekėčių smėlio kalnelyje supilti žemės kauburėliai, ir jiems Vėlinių vakarą virpa liepsnelės.

Eini per Lekėčių kapines Vėlinių vakarą ir skaitai šio krašto žmonėms neparašytą knygą. Štai vieno didžiųjų šio krašto šviesuolių, kolekcininko ir dr. Vinco Kudirkos bičiulio Baltraus Sutkaus (1863-1945) kapas. Jis dar XIX a. pabaigoje siekė, kad Lekėčių kraštas atsiskirtų nuo Zapyškio ir kurtų savo parapiją, už tai buvo apšauktas eretiku ir pasodintas į Suvalkų Kalvarijos kalėjimą. Kitas Suvalkų Kalvarijos kalinys Vincas Tamulaitis (1875-1968) kalėjo už dalyvavimą 1905 metų tautiniame sąjūdyje. Kapinių centre – Antano Rinkaus-Rinkevičiaus (1874-1941) kryžiumi (bet be įrašo) pažymėtas kapas. Tai vienas žinomiausių lekėtiškių knygnešių. Išsprūdęs iš žandarų nagų, pabėgo į Ameriką, o spaudos draudimą atgavus, grįžo į Lietuvą ir prisidėjo prie Lekėčių parapijos įkūrimo. A.Rinkus-Rinkevičius buvo gimęs Vincentavos kaime. Iš šios giminės ir iš šio kaimo į Lietuvą iškeliavo mokytojas ir vargonininkas Antanas Rinkevičius (1902-1984), kurio vienas sūnus – mokslų daktaras Zenonas Rinkevičius darbuojasi Klaipėdos universitete, o šio sūnus Gintaras Rinkevičius – žymus dirigentas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas.

Lekėčių kapinėse atgulė ir ne vienas literatas bei dailininkas. Čia ir rašytojo Kazio Puidos iš Šėtijų, ir dailininko Jono Šileikos iš Jadagonių artimųjų žemės kauburėliai. Neseniai čia atgulė ir Lietuvos prieverpsčių karalius – tautodailininkas Pranas Peleckis (1929-2002).

Ir virpa, ir plazda Lekėčių kapinėse žvakių liepsnelės, sujungdamos gyvuosius su išėjusiaisiais.

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"