Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nepavargstantis krašto švietėjas

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Seinų kunigų seminarijos klierikas Vincentas Vizgirda. Nuotrauka iš Seinų kunigų seminarijos 1898 metų vinjetės. Originalas saugomas Zanavykų muziejuje Šakiuose

Jaunasis kunigas Vincentas Vizgirda JAV. Nuotrauka iš kun. Vincento Dvaranausko rinkinio, kurį išsaugojo kun. Pranas Račiūnas, MIC

Kan. Vincento Vizgirdos kapas Marijampolės senosiose kapinėse Autoriaus nuotrauka

Lietuvoje Vizgirdų pavardė gan reta. Paplitusi ji tik Zanavykijoje. 1940 metais Šakių apskrityje gyveno net 66 proc. visoje Lietuvoje gyvenančių Vizgirdų. Galima manyti, jog Vizgirdos į Zanavykiją galėjo atsikelti iš Mažosios Lietuvos. Plačiai žinomas dailininkas Viktoras Vizgirda, gal kiek primirštas kanauninkas Vincentas Vizgirda (1874-1966), jo sūnėnas – buvęs Šakių „Žiburio“ gimnazijos pirmos laidos abiturientas, anksti miręs kun. Jonas Vizgirda (1902-1943), iš Vilkeliškių kaimo (Sintautų vls.) kilę rezistencinio karo Lietuvoje dalyviai Žalgirio rinktinės būrio vadas Antanas Vizgirda (1918-1947) bei jo broliai Leonas ir Vitas Vizgirdos.

Pusę amžiaus trukusi sovietų okupacija ir rusinimas iš mūsų atminties išplėšė daug taurių asmenybių, kurie tautą vedė tiesos ir doros keliu. Vienas tokių nepelnytai primirštas ir nenuilstantis Novužės krašto sūnus kanauninkas Vincentas Vizgirda. Minėdami šios taurios asmenybės 130-ąjį gimtadienį, remdamiesi 1943-iaisiais JAV išleistais „Amerikos lietuvių katalikų darbais“, B.Kviklio parengtu leidiniu „Lietuvos bažnyčios“, Alicijos Rūgytės „Zanavykija“, Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“, paties sukaktuvininko palikta autobiografija ir kanauninką pažinojusių artimų žmonių prisiminimais, kiek plačiau apžvelgsime šios taurios asmenybės gyvenimą bei kan. V.Vizgirdos švietėjišką veiklą.

Jaunystė ir studijų metai

Gimė Vincentas Vizgirda 1874 m. lapkričio 12 d. Zygmantų kaime, Tamošbūdžio valsčiuje, kurio raštinė buvo Karčrūdėje (dabar Griškabūdžio apyl.), pasiturinčių ūkininkų Antaninos Marmaitės-Vizgirdienės ir Kazimiero Vizgirdos šeimoje. Šeimoje augo keturi sūnūs. Nors tėvai stengėsi visus savo vaikus leisti į mokslus, bet noriai mokėsi tik Vincentas. Kai jam buvo septyniolika metų, mirė jo motina, kuri troško vieną savo vaikų matyti prie altoriaus. Karštai mylėdamas savo motinėlę, kurią zanavykai vadina mamute, ir nuolat jausdamas savo mamutės meilę vaikams, Vincentas, baigęs Mintaujos gimnaziją, 1895 metais stojo į Seinų kunigų seminariją. Tais metais Seinų kunigų seminariją buvo baigę Vincento kraštiečiai – zanavykai: Antanas Jusaitis, Vincas Dvaranauskas, Jonas Naujokas, Pranas Petras Būčys, Jonas Totoraitis. Seminarijoje jaunasis klierikas susitiko su čia studijuojančiais savo kraštiečiais: Andriumi Stasiu Būčiu, šio pusbroliu Andriumi Povilaičiu, Jonu Valaičiu, Aleksandru Grigaičiu, Antanu Uogintu, Feliksu Martišiumi, Jonu Krištolaičiu, Jonu Kasakaičiu, Pranu Račiūnu, Pranu Baltrušaičiu, Juozapu Vailokaičiu, poeto Prano Vaičaičio broliu Juozu Vaičaičiu ir kitais zanavykais. Tai buvo nepaprasta kunigų karta, kurie paskaitas klausė lenkiškai, bet priklausė slaptai lietuvių klierikų organizacijai, skaitė ir rėmė „Varpą“, slaptai tobulino savo lietuvių kalbos žinias ir daugeliui jų Kunigystės sakramentą suteikė „Anykščių šilelio“ autorius vyskupas Antanas Baranauskas. Šie jauni kunigai, nešdami tautai Dievo ir Tėvynės meilę, tapo krašto švyturiais ir savo parapijiečiams padėjo suvokti žmogaus prigimtines teises melstis gimtąja kalba ir būti laisvu savo karšto piliečiu. Šios kartos kunigai atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Kad ir į kurį iš čia paminėtų kunigų atsigręši, visi jie – spalvingos ir Lietuvą mylinčios asmenybės. Kunigas J.Vailokaitis, pirmasis patekęs į sovietinius gulagus, kiekvieną dieną meldėsi už Staliną, kad šis nedarytų dar baisesnių niekšybių Lietuvai.

Tarp asmenybių, su kuriomis bendravo kun. V.Vizgirda, buvo ir kun. A.Grigaitis, kuris, baigęs Seinų kunigų seminariją, studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, Friburgo universitete ir Biblijos akademijoje Jeruzalėje, profesoriavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, Seinų kunigų seminarijoje, klebonavo Naumiestyje ir Aukštojoje Panemunėje, o Popiežius jam suteikė prelato – protonotaro titulą. J.Kasakaitis, dar būdamas klierikas, už lietuvišką veiklą buvo priverstas palikti Seinų kunigų seminariją, o kunigu tapo tik gyvendamas JAV. Ten dirbo lietuvių kolonijose, o už tautinę veiklą Lietuvos Prezidento dekretu buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinu. Kitas LDK Gedimino ordininkas, savo veikla prilygęs kun. V.Vizgirdai, buvo kun. F.Martišius. Šis aušrininko ir varpininko Švėkšnos gydytojo Juozapo Rūgio sūnėnas, dar besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, už atsisakymą melstis rusiškai buvo pašalintas iš gimnazijos, o studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje vasaros atostogų metu būsimą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Saliamoną Banaitį rengė egzaminams iš aštuntos klasės kurso. Baigęs Seinų kunigų seminariją ir tapęs kunigu, F.Martišius atsidėjo tautos švietimo darbui. Dirbdamas Višakio Rūdos parapijoje įkūrė penkiolika kaimo pradinių mokyklų, Prienuose pastatė „Žiburio“ gimnaziją ir jai vadovavo. (1941-1944 metais sodininkystės meno šioje mokykloje jis mokė ir poetą Justiną Marcinkevičių bei garsų kalbininką Joną Kazlauską (1930-1970).)

Grįžkime į Seinus, į V.Vizgirdos jaunystės dienas. 1900 metais klierikui V.Vizgirdai suteikiamas Kunigystės sakramentas ir kaip perspektyvų kunigą vysk. A.Baranauskas siunčia tobulintis į užsienį. Kunigas Vincentas, studijuodamas Romoje ir Friburge, apgina net dvi daktaro disertacijas ir tampa teisės bei filosofijos mokslų daktaru. Po studijų užsienyje sumano pasižvalgyti po pasaulį. Bičiulio kun. Vincento Dargio prikalbintas trumpam išvyksta į JAV. Tik tas „trumpas“ pasižvalgymas po svetimą šalį truko iki 1912 metų.

Plačiame pasaulyje

Išvykus kun. V.Vizgirdai studijuoti į užsienį, netrukus miršta (1902) Seinų vyskupas A.Baranauskas ir, užsienyje studijuojantis jaunas kunigas V.Vizgirda vyskupijoje tarsi pamirštamas, o ir Seinuose jo niekas nelaukia. Daug metų savo vyskupo neturinčią Seinų vyskupiją administruoja iš Griškabūdžio parapijos kilęs prelatas Juozapas Antanavičius. Nors prelatas J.Antanavičius buvo apsišvietęs, bet aukštojo išsilavinimo neturėjo, tad nepalankiai žiūrėjo į jaunus kunigus, kurie aukštuosius mokslus ėjo užsienyje, o ypač Friburgo universitete ir ten buvo įgiję mokslinius laipsnius. Tokius kunigus jis skirdavo vikarais į pačias blogiausias ir dažniausiai lenkiškas parapijas. Jausdamas savo kraštiečio prelato J.Antanavičiaus nepalankumą kunigams, baigusiems aukštuosius mokslus ir dar turintiems mokslinius laipsnius, kun. V.Vizgirda į Lietuvą grįžti neskubėjo.

Atvykęs į JAV kun. V.Vizgirda kurį laiką pavadavo Filadelfijos lietuvių parapijos kleboną, kuris trumpam buvo išvykęs atostogų į Lietuvą. Šiam grįžus, iškiliajam zanavykui likimas vėl „pakišo koją“. Nusigyvenusiai ir dvasiškai pašlijusiai Plymonto lietuvių parapijai prireikė „stiprios rankos“. Kun. V.Vizgirdos bičiuliai zanavykai V.Dargis ir iš Griškabūdžio parapijos kilęs kun. Jonas Kuras bei kiti puolė prašyti, kad jis gelbėtų lietuviams plymontiečiams. Dėl Kristaus vynuogyno ir savo tautiečių dvasinio gyvenimo kun. V.Vizgirda išvyksta į Plymontą ir čia praleidžia ketverius metus. Besidarbuodamas Plymonte ir sutvarkęs pašlijusios lietuvių parapijos reikalus dar įkuria ir naują lietuvių katalikų parapiją Ročersteryje. Jauno kunigo autoritetas išaugo. 1908 metais Krantono vyskupas siunčia kun. V.Vizgirdą į Vilkes-Bare (Pensilvanijos valstija) statyti naujos lietuvių katalikų bažnyčios. Su šia vyskupo užduotimi kun. V.Vizgirda sėkmingai susidoroja, ir 1912 metais Vilkes-Bare iškyla graži gotinio stiliaus lietuvių katalikų bažnyčia.

Besirūpindamas JAV lietuvių parapijiečių sielovados reikalais bei bažnyčių statyba, kun. V.Vizgirda įsitraukia ir į „Amerikos lietuvių Romos katalikų Vienybei veiklą“. „1906 m. vasario 13 d. kunigai A.Kaupas, J.Kuras ir V.Vizgirda sušaukė Vilkes-Bare lietuvių kunigų susirinkimą, kuriame nutarta šaukti Amerikos lietuvių katalikų kongresą“, – skelbiama 1943 metais JAV išleistame leidinyje „Amerikos lietuvių katalikų darbai“ (p. 81-82). Į kongresą Vilkes-Bare 1906 m. balandžio 17-18 d. suvažiavo 32 lietuviškų kolonijų atstovai, kurie, be Lietuvos šelpimo, nutarė Amerikoje suvienyti visus JAV lietuvius į vieną organizaciją ir ją pavadinti „Lietuvių katalikų federacija“. Šios Federacijos tikslas – organizuoti JAV lietuvius katalikus kuriant lietuviškose kolonijose skyrius ir apskričių komitetus, rūpintis lietuvių švietimu, platinti ir palaikyti katalikiškus laikraščius, steigti knygynus, pagelbėti parapijose įkurti savas lietuviškas mokyklas, o reikalui esant ir šelpti Lietuvą. Kun. V.Vizgirda aktyviai veikė ir „Lietuvių Romos katalikų susivienijime“. 1906-1911 metais jis buvo renkamas šios organizacijos valdybos nariu. Kun. V.Vizgirdai teko dirbti su tokiais JAV žinomais katalikų kunigais kaip Antanu Miluku, J.V.Kudirka, J.Vasiliausku ir kt.

Kun. V.Vizgirdai statant Vilkes-Bare bažnyčią, čia 1909 metais kūrėsi ir lietuviškas laikraštis „Draugas“, prie kurio katalikiškos krypties nustatymo nemažai prisidėjo ir iš Novužės krašto kilę kunigai J.Kasaitis ir V.Vizgirda.

Ir vėl Lietuvoje

1912 metais kun. V.Vizgirda su didžiule organizacinio darbo patirtimi grįžta į Seinų vyskupiją. Čia įvykę nemažai pasikeitimų. Nuo 1910-ųjų vyskupijos ganytojas – vyskupas Antanas Karosas, o buvęs vyskupijos valdytojas prel. J.Antanavičius – generalvikaras ir jo įtaka vyskupijoje jau labai ribota. Grįžusiam iš JAV kun. V.Vizgirdai vysk. A.Karosas parapijos nedavė ir klebono pareigų neskyrė. Per daug jau ilgai užsibūta už Atlanto. Išleistas iš vyskupijos tik studijoms į Romą ir Friburgą, o čia ta ne visai legali išvyka į JAV, trukusi septynerius metus, vertė vyskupą būti atsargų. Ir kun. V.Vizgirda skiriamas į labai kuklias naujai atidarytos Kybartų gimnazijos prefekto (mokyklos direktoriaus pavaduotojo) pareigas. Pareigos kunigui, turinčiam didžiulę organizacinio darbo patirtį, pernelyg kuklios, darbo nedaug, tad laiko – marios. Kiek apsižvalgęs Kybartuose, kun. V.Vizgirda savanoriškai savo užimtumą padvigubina ir organizuoja Kybartų apylinkės katalikams parapiją. 1914 metais gauna leidimą Kybartų parapijai atkurti, tik juo pasinaudoti neteko, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

1915 metais vyskupas A.Karosas, rusų verčiamas, pasitraukia į Petrapilį. Vyskupijos darbas paralyžiuotas, o kun. V.Vizgirda, neturėdamas parapijos, neturi ir pastovios gyvenamosios vietos. Retkarčiais pavaduoja vieną kitą kleboną ir vis dažniau lankosi savo gimtinėje Zygmantuose, kurie ribojasi su Paluobių kaimu.

Stato Paluobiuose bažnyčią

Paluobiai nuo Griškabūdžio netoli, tik už septynių kilometrų. Bet pavasarį ar rudenį, keliams pabjurus, ir tie septyni kilometrai nelengvai įveikiami. 1795 metais Griškabūdžio klebonas Paluobiuose pastatė koplyčią, į kurią du kartus per metus – antrąją Velykų ir antrąją Sekminių dienomis – atvažiuodavo kunigas aukoti šv. Mišių. Velykų antroji diena Paluobių, Zygmantų, Šedvygų, Margauskų ir kitų gretimų kaimų gyventojams buvo pagrindinė metinė šventė ir net turėjo savo pavadinimą – Velykų margučių atmintinių diena. Per šią šventę vaikystėje ne vieną margutį buvo praradęs, o kartais ir įgijęs būsimasis kunigas Vincentas.

1912 metais buvo gautas leidimas įkurti Paluobių parapiją, bet Pirmasis pasaulinis karas šio sumanymo įgyvendinti neleido. Prasidėjus vokiečių okupacijai ir ne vieną ūkį sudeginus, net minties nebuvo, kad artimiausiu metu Paluobiuose iškiltų bažnyčia. Ir kunigas Vincentas savo gimtinės naujai įkurtai parapijai sumanė padovanoti tai, ką gyvendamas JAV uždirbo ir sutaupė. Iš to uždarbio Paluobiuose 1915-1916 metais iškilo nauja medinė Angelų Sargų bažnyčia. Tai padaryti karo metais buvo didvyriškumas. Gyvenimo pabaigoje kan. V.Vizgirda prasitarė: „Matydamas gyvą reikalą turėti tenai (Paluobiuose) bažnyčią, naudodamasis pamišusia tvarka, pasiėmiau visas sunkenybes pastatyti paluobiečiams savo lėšomis bažnyčią. Taip Dievui padedant ir iškilo Paluobiuose bažnyčia“.

Mokykla – tautos išlikimo pagrindas

Dirbdamas sielovados darbą JAV lietuvių kolonijų katalikų parapijose, kun. V.Vizgirda visur ir visada rėmė lietuvių parapijų pradžios mokyklas, nes tvirtai tikėjo, jog švietimas – tautos išlikimas ir jos ateities pagrindas. Toli nuo Lietuvos, už Atlanto, miestuose lietuvių vaikai mokėsi savo gimtąja kalba, o 1912 metais grįžęs į gimtinę kun. V.Vizgirda išvydo visiškai priešingą vaizdą: Lietuvos mietai, miesteliai, neišskiriant ir jo gimtosios apskrities centro Šakių – svetimtaučių rankose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose daugiausia gyveno žydų, rusų, lenkų, vokiečių. Svetimtaučiai miestuose turėjo savo mokyklas, kuriose vaikai mokėsi žydų, rusų, lenkų kalbomis, o krašto šeimininkai, išskyrus Marijampolės gimnaziją, viso to neturėjo. Reikėjo kažką daryti, kad tauta išliktų.

Ir šioje srityje didieji nuopelnai tenka zanavykams. Už Kauno lietuviškumą kauniečiai turėtų būti dėkingi ne kam nors kitam, bet tik S.Banaičiui, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais, gavęs iš vokiečių okupacinės valdžios leidimą, mieste įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją ir dvylika pradžios mokyklų.

Kai S.Banaitis plušo kurdamas pradžios mokyklas, Kauno lenkai tik žvalgėsi, o kai mokyklos buvo įkurtos ir mokytojų kadrai visiškai sukomplektuoti, tai ne tik nutautėję lietuviai, bet ir kai kurių lenkų vaikai pradėjo lankyti lietuviškas pradžios mokyklas. Gaila, kad panašaus Saliamono tuomet neturėjo Vilniaus lietuviai. O S.Banaičio triūso rezultatai – akivaizdūs. Jeigu 1897 metais Kaune gyveno 6,6 proc. lietuvių, tai po 26 metų šis skaičius padidėjo net devynis kartus ir 1923-iaisiais Kaune jau gyveno 59 proc. lietuvių.

Lygiuodamiesi į S.Banaičio visuomeninę veiklą Prienuose lietuvišką „Žiburio“ draugijos gimnaziją kūrė zanavykas kun. F.Martišius, o Marijampolėje ir Šakiuose – kun. V.Vizgirda. 1917 metais Marijampolė jau turėjo „Žiburio“ gimnaziją. O kuo blogesni Šakiai? Kun. V.Vizgirda, iš okupacinės vokiečių valdžios gavęs leidimą, 1918 metų gegužę Šakiuose įkuria lietuvišką „Žiburio“ gimnaziją ir pradeda jai vadovauti. Jeigu Marijampolėje įkurtai gimnazijai kun. V.Vizgirda vadovavimą perleido Kazimierui Jokantui, tai savo gimtuosiuose Zanavykuose rengėsi pasilikti ilgesniam laikui. Bet šiems norams išsipildyti nebuvo lemta. Kun. V.Vizgirda – dvasininkas, ir jis privalėjo eiti ten, kur jį siuntė Seinų vyskupijos ganytojas vysk. A.Karosas.

„Sūnus palaidūnas“ – kunigų seminarijos rektorius

Pirmojo pasaulinio karo metais traukdamiesi rusai privertė Seinų vysk. A.Karosą palikti vyskupiją. Vyskupija, likusi be ganytojo, merdėjo. Ganytojas, gyvendamas Peterburge, dėl tokios padėties išgyveno ir stengėsi bet kokia kaina grįžti į vyskupiją. Ir jam tai padaryti pavyko. 1917 metais vyskupas A.Karosas per Švediją atvyko į Vokietiją ir netrukus jau buvo savo vyskupijos centre Seinuose.

Kraštas kunkuliavo, o Seinų vyskupija – daugiatautė: šiaurinė dalis – Punskas, Seinai, Marijampolė, Simnas – lietuviška, o pietinėje dalyje gyveno lenkai, gudai, mozūrai. Kad išvengtų tautinių nesusipratimų, vysk. A.Karosas vyskupiją suskirstė į dvi dalis. Savo generaliniam vikarui R.Jalbžykovskiui pavedė valdyti pietinę (lenkiškąją) vyskupijos dalį, o Seinų, Simno, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio, Naumiesčio dekanatus pasiliko savo globoje. Generaliniam vikarui R.Jalbžykovskiui vyskupas dar pavedė organizuoti ir lenkišką vyskupijos kunigų seminariją Tikocine, kuri po 1863 metų sukilimo buvo uždaryta. Kadangi Tikocine turėjo pradėti darbą vyskupijos lenkiška kunigų seminarija, tai vyskupas A.Karosas Seinuose pradėjo rūpintis lietuviškos kunigų seminarijos reikalais. Šiai mokslo įstaigai reikėjo atkaklaus ir ryžtingo vadovo. Ir vyskupo žvilgsnis nukrypo į 1912 metais iš JAV grįžusį „sūnų palaidūną“ kun. V.Vizgirdą, kuris per pastaruosius metus savo organizaciniais sugebėjimais vyskupijoje jau buvo įgijęs neabejotiną autoritetą.

Paklusdamas vyskupo valiai, kun. V.Vizgirda perduoda Šakių „Žiburio“ gimnazijos vairą kun. Ignui Starkui ir atvyksta į Seinus kurti naują lietuvišką mokslo įstaigą. Darbo pradžia gan sunki. Kun. V.Vizgirda seminariją randa apleistą: pastatas be langų, be durų, grindys išlupinėtos, visas inventorius išgabentas į Voronežą, o auditorijose ūkauja artėjančio rudens vėjas. Tik pareigos jausmas ir begalinis ryžtas nugalėjo. 1918 metų rudenį į Seinų kunigų seminariją susirinko 25 klierikai tęsti studijų. Ir auditorijose, kur prieš 20 metų klierikai, pasislėpę nuo profesorių, mokėsi lietuvių kalbos, dabar viešai aidėjo Maironio „Lietuva brangi“.

Nors Seinuose tuomet daugiau kaip pusę gyventojų sudarė lietuviai, bet lenkai niršo, o 1919 metų pradžioje pradėjo reikšti ir savo nepasitenkinimą. Vyskupui A.Karosui ir kunigų seminarijos rektoriui kun. dr. V.Vizgirdai teko atremti jų visiškai nepagrįstus reikalavimus. Pirmieji lietuviškos kunigų seminarijos mokslo metai praėjo sėkmingai, o 1919-1920 mokslo metai tapo katastrofiški. Lenkijos administracinė valdžia su Seinuose įsikūrusia lietuviška kunigų seminarija nusprendė susidoroti ir ją likviduoti. Ir tai pradėjo nuo pat naujųjų mokslo metų pradžios, rugsėjo pirmosios. Atėjo 1919-ųjų lapkritis. Artėjo kunigų seminarijos rektoriaus kun. dr. V.Vizgirdos 45-asis gimtadienis, kurio jis net nesirengė švęsti. Tik šią sukaktį pažymėjo jo „bičiuliai“ lenkai tremdami kunigų seminariją į Lietuvą. Apie šį brutalų susidorojimą su lietuviška kunigų seminarija Seinuose savo autobiografijoje kun. V.Vizgirda rašė: „Keliavome visą naktį visi linksmi, pilni energijos ir geros nuotaikos, nepasiduodami nuovargiui ir nepasitenkinimams. Švintant perėjome per Punską. Už 7 kilometrų nuo Punsko ėjo demarkacijos linija. Pervarę mus per demarkacijos liniją į Lietuvos pusę policininkai grįžo į Seinus, o mes, būdami nabagėliai (šis žodis iš K.Donelaičio „Metų“ – B.A.), ant pievutės susėdę pasistiprinom tuo, ką turėjom iš Seinų pasiėmę. Pasilsėję varėmės tolyn. Ant rytojaus pasiekėme Marijampolę. Iš Marijampolės pranešiau Lietuvos valdžiai apie ištikusį mus nuotykį. Seminaristus paleidau atostogų neribotam laikui“ („Suvalkija“, 1998, Nr. 5, p. 6).

Ir benamei Seinų kunigų seminarijai vėl tenka ieškoti prieglobsčio. Rektoriaus kun. V.Vizgirdos akys vėl nukrypsta į savąją Zanavykiją. Prisiglausta netoli Lukšių, Zyplių dvare, ir čia praleista daugiau nei trejus metus. Paskui seminarija kėlėsi į Gižus, o dar po kurio laiko kūrėsi Vilkaviškyje. 1926 metais popiežius Pijus XI įkuria Vilkaviškio vyskupiją ir 1918-1926 metais veikusi lietuviška Seinų kunigų seminarija tampa Vilkaviškio kunigų seminarija. Aštuonerius metus trukusi kunigų seminarijos klajonė baigėsi. Ir visose šiose klajonėse seminarijos rektorių kan. dr. V.Vizgirdą, tarsi Mozę, lydėjo uolus Kristaus vynuogyno darbininkas, rektoriaus kraštietis, vicerektorius, filosofijos mokslų daktaras kan. Jonas Naujokas. Tai jis, 1919 metais ištremtas iš Seinų, kartu su klierikais žygiavo į Marijampolę, kūrėsi Zypliuose, Gižuose, Vilkaviškyje, o 1930 metais jam teko pakeisti visiškai išsekusį Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos rektorių dr. kan. V.Vizgirdą.

Mokykla – tautos išlikimo pagrindas. Šiam tautos išlikimo pagrindui kan. V.Vizgirda atidavė trylika pačių įtempčiausių darbo metų. Ir šiandien Marijampolės, Šakių gimnazijos, Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija remiasi į šviesaus atminimo kanauninko sukurtus pagrindus.

Spalvingas buvo ir tolesnis kan. V.Vizgirdos gyvenimo kelias, bet apie tai pasakoja kanauninkui artimi žmonės.

Nemiršta žmonės gražūs…

Ankstyvą 1998 metų vasaros rytą vaikštau po Marijampolės miesto senąsias kapines ir sutinku mons. prof. dr. Joną Vincą Bartušką. Įsikalbame ir net nejausdami prieiname prie kan. V.Vizgirdos amžinojo poilsio vietos. Mons. V.Bartuška sakė, jog iš savo pusbrolio Jono Bartuškos 1950 metais kalėjusio Vilniuje, Lukiškių kalėjime, kuriam teko pagulėti ir kalėjimo ligoninėje, girdėjo, kad jis ten sutikęs ir kan. V.Vizgirdą. Kanauninkas iš savo artimųjų gaudavo siuntinius, o pusbrolis tokio malonumo neturėjęs, nes visi jo artimieji buvo ištremti į Sibirą. Tai žinodamas, šviesaus atminimo kanauninkas paslapčiomis į J.Bartuškos asmeninę spintelę atnešęs šį bei tą iš maisto įdėdavo. Ir gulėdamas kalėjimo ligoninėje J.Bartuška kan. V.Vizgirdos dėka nebadavo.

Šis kan. V.Vizgirdos bruožas padėti žmogui buvo paveldėtas iš motinos. Ir šį kilniaširdišką bruožą jis vertino kaip vieną didžiųjų Zanavykų krašto žmonių dorybių. „Zanavykai pasirodė kilniaširdžiai ir prijaučią įstaigai, auklėjančiai jiems jų dvasios vadus, uoliai ir gausiai šelpdami maistu“, - prisiminęs Zyplių laikus savo autobiografijoje rašė kan. V.Vizgirda. Kai kunigų seminarija įgijo savo ūkį Gižuose ir ten persikėlė, tai kan. V.Vizgirda vėl pastebi: „Čia apylinkės gyventojai kapsai, tai ne zanavykai – skūpūs ir pavydūs“ („Kanauninko Vincento Vizgirdos autobiografija“, „Suvalkija“ 1998, Nr. 5, p. 6).

Šiltai ir itin pagarbiai apie šviesaus atminimo kan. V.Vizgirdą atsiliepia ir jo giminaitis vyskupas Juozas Preikšas: „Prisiminimai apie kan. V.Vizgirdą siekia mano vaikystę. Lankydamas savo seseris, gyvenančias Griškabūdyje, kanauninkas aplankydavo ir Preikšų šeimą, nes kanauninką ir mano mamą Marcelę Gerdžiūnaitę-Preikšienę siejo giminystės ryšiai. Iš to laikotarpio prisimenu tai, kad Griškabūdžio bažnyčioje kanauninkui patarnaudavau šv. Mišių metu.

Artimiau su kan. V.Vizgirda susipažinau, kai jis iš tremties grįžo į laisvę. Tai buvo 1956 metai. Tuo metu aš ėjau klebono pareigas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Parvykęs į Vilnių ir sužinojęs, kad aš esu Kauno Įgulos bažnyčioje, kanauninkas iš karto atvyko pas mane ir surado mane Įgulos bažnyčioje. Tuo metu, dar didesniam jo džiaugsmui, pas mane viešėjo mano mama. Pasitaikė gera proga pasidalyti su artimais žmonėmis savo išgyvenimais, kuriuos patyrė būdamas kaliniu ir tremtiniu.

Kadangi kanauninkas, grįžęs iš tremties, teturėjo tik kalinio krepšį ir lazdą, jis su mano mama aplankė parduotuves ir įsigijo bent truputį buičiai reikalingų daiktų. Vėliau su kanauninku aplankėme pažįstamą gydytoją, kad pasitikrintų sveikatą. Rimtų ligų kanauninkas neturėjo, tiktai vargino bendras organizmo išsekimas nuo bado, naktinių tardymų, kankinimų, pažeminimų. Kartą, kaip jis pasakojo, taip stipriai gavęs į veidą tardymo metu, kad nukritęs nuo kėdės žemėn. Netrukus viena ausimi jau ir negirdėjo.

Po kelių svečiavimosi pas mane dienų nuvykome į Kauno arkivyskupijos kuriją aplankyti kan. Juozapo Stankevičiaus, kuris, po kan. V.Vizgirdos, ėjo ir Vilkaviškio vyskupijos kapitulinio vikaro (valdytojo) pareigas. Mat suėmus kan. Vizgirdą, kuris iki suėmimo valdė Vilkaviškio vyskupiją, Religinių kultų įgaliotinis neleido Vilkaviškio vyskupijai išsirinkti savo valdytojo. Vilkaviškio vyskupija neteko savarankiškumo ir buvo prijungta prie Kauno arkivyskupijos, valdoma kan. J.Stankevičiaus.

Kan. V.Vizgirda, grįžęs iš tremties, tapo visateisiu Vilkaviškio vyskupijos valdytoju, tačiau į šias pareigas jis nesiveržė, nes jautė savo pašlijusią sveikatą ir garbų amžių. Jis atsisakė turėtų pareigų ir jas perleido kan. J.Stankevičiui, kuris tokiu kan. V.Vizgirdos gestu buvo patenkintas. Kan. J.Stankevičius kan. V.Vizgirdą paskyrė Marijampolės bažnyčios rezidentu ir paskyrė pašalpą, kurią gaudavo kiekvieną mėnesį. Po pareigų perdavimo, kartu su kitais Kurijos darbuotojais, kan. J.Stankevičius suruošė pietus, o po jų aš kan. V.Vizgirdą nuvežiau į Marijampolę, tuometinį Kapsuką. Vietos klebonas surado jam butą, o kan. V.Vizgirda čia rado savo prietelį bendraamžį kun. Vincentą Dvaranauską, su kuriuo bendravo iki mirties.

Iš Kauno arkivyskupijos kurijos kiekvieną mėnesį kan. V.Vizgirdai veždavau kan. J.Stankevičiaus skirtą pašalpą, o jis visada vaišindavo arbata ir sausainiais. Pokalbiuose apgailestaudavo, kad dabartiniai kunigai per mažai dirba su žmonėmis, ypač su jaunimu ir vaikais bei organizacijomis. Taip kalbėjo, nes nesuprato tarybinės tikrovės, kuri kunigus buvo uždariusi zakristijose ir draudė bet kokią veiklą su tikinčiaisiais šalia bažnyčios, o to draudimo nepaisiusius bausdavo registracijos pažymėjimo atėmimu arba įkalinimu.

Lankiau kanauninką Marijampolėje keletą metų kiekvieną mėnesį nuveždamas kan. J.Stankevičiaus sveikinimus ir pašalpą. Gi kan. V.Vizgirda vis silpnėjo. Jis nebekalbėjo apie būtinumą veikti, darbuotis su tikinčiaisiais, kaip būdavo anksčiau, bet pasiskųsdavo, kad kažkas kėsinasi jį suimti, kad nuolat už lango girdi beldimą, kalbas. Man atvykus klausdavo: „Ar tu negirdi?“ Atsakydavau, kad visur tylu, jokio pavojaus nėra. O jis atsakydavo: „Tu kurčias, todėl negirdi, o aš viską girdžiu“. Taip kalbėdavo kiekvieną kartą, kai pas jį apsilankydavau. O jis nuolat belsdavo lazdele į grindis, kad tuos nematomus niekadėjus nubaidytų. Matyt, gilūs sukrėtimai, tardymai ir kankinimai būnant tremtyje įspaudė kažkokią baimę ir netikrumą saugumu net laisvėje gyvenant.

Tokios nuotaikos, kovodamas su kažkokiais skriaudėjais, kanauninkas V.Vizgirda ir baigė žemišką kelionę. Dalyvavau su kitais kunigais jo laidotuvėse, kurios vyko Marijampolėje. Aukojau šv. Mišias, o prie jo karsto pasakiau atsisveikinimo žodį. Padėkojau Dievui, kad Jis davė Bažnyčiai taip nepavargstantį ganytoją, visą sąmoningą gyvenimą paskyrusį dvasiniam ir kultūriniam lobynui kurti. Padėkojau kan. V.Vizgirdai už jo gyvenimo auką, ištvermę bei kančią ir meldžiau amžinybės Viešpatį, kad kan. V.Vizgirda po audringos ir sunkios šios žemės kelionės rastų ramybės uostą amžinybėje“.

Šiais žodžiais vysk. J.Preikšas ir baigia savo prisiminimus apie šviesaus atminimo krašto švietėją kan. dr. V.Vizgirdą, kuris Amžinybėn iškeliavo 1966 m. sausio 15 d.

© 2004 "XXI amžius"