Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tuskulėnų žemė priglaudė nužudytų partizanų kūnus

Tuskulėnų tragedijos 60-osioms metinėms

Alfonsas ZUBRECKAS

Daugiau kaip 700 sovietinio teroro aukų rado amžinojo poilsio vietą Tuskulėnų parke Vilniuje. Šioje rimties ir susitaikymo vietoje Vėlinių dieną pagerbtas 1944-1947 metais KGB sušaudytų ir Tuskulėnų parke užkastų žmonių atminimas. Nuo šiol visų čia surastų aukų palaikai, beveik dešimtmetį laikyti Lietuvos genocido aukų muziejuje, ilsėsis baigtame statyti kolumbariume.

Adolfas Kubilius-Balys (1918-1946)

Adolfas Eidimtas-Žybartas (1915-1946)

Jonas Noreika-Generolas Vėtra (1910-1947)

Vytautas Bacevičius-Vygantas (1915-1946) (priekyje)

Elena Vidugirytė (1919-1947)

Vos tik Lietuvoje nutilo karo salvės, šalyje pradėjo kurtis partizanų būriai kovai su rusų okupantais. Ir kasdien jų gretos gausėjo. Tai itin siutino NKVD-NKGB-MGB darbuotojus, gyventojų teroro organizatorius pokario Lietuvoje. Todėl jau 1944 m. lapkričio 13 d. laikinasis tuometinės Lietuvos prokuroras Fiodoras Girko tuometiniam Sovietų Sąjungos prokurorui Konstantinui Goršeninui rašė: „Esant dabartinei padėčiai, reikalingos energingos, ryžtingos priemonės – bauginimo ir negailestingumo priemonės“. 1945 metų pavasarį NKVD įgaliotinis Kačkinas susitikime su Čekiškės gyventojais pasakė: „Ne mylėti mane turi vietiniai gyventojai, bet bijoti, o tvarką aš įvesiu teroru“.

Ir minėto Kačkino žodžiai pildėsi visoje Lietuvoje: nuo 1944 metų liepos iki 1946 metų birželio Lietuvoje pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį (už tėvynės išdavimą) NKVD-MVD kariuomenės karo tribunolas nuteisė 8268 žmones, iš kurių buvo 3678 partizanai, 1117 ryšininkų ir jų rėmėjų. Vien per 1945 metus 468 politiniai kaliniai buvo nuteisti mirties bausme.

Dar 1945 metų vidury NKVD kariuomenės tribunolas pradėjo išvažiuojamąsias teismų sesijas. Viena pirmųjų tokių karo tribunolo išvažiuojamųjų sesijų įvyko 1945-ųjų liepos 29 d. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiuje. Jos metu buvo teisiami P.Petrylos partizanų būrio nariai. Netrukus tokie išvažiuojamojo karo tribunolo posėdžiai vyko Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Dauguose įvykusiame tokiame karo tribunolo posėdyje mirties bausme buvo nuteistas Bronius Truncė. Po savaitės toks karo tribunolo posėdis įvyko Miroslave, kur mirties bausme nuteistas Juozas Tulaba. 1945-ųjų spalio 16 d. Širvintų rajono Musninkų gyvenvietėje Žalio Velnio partizanų grupės kovotojas, partizanų būrio vadas Česlovas Tveraga buvo nuteistas mirties bausme, kuri įvykdyta 1946 m. sausio 23 d.

Kaip žinia, Tuskulėnuose daugelis nekaltų asmenų karo tribunolų buvo nuteisti mirties bausme už tėvynės išdavimą ir banditizmą. Tai pagal tuomečio Baltarusijos Baudžiamojo kodekso 63-1, 63-2 ir 80 straipsnius, taip pat Konstitucinio Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58-1a, 58-1b ir 59-3 straipsnius.

Tačiau, kaip matyti iš kai kurių 1994 metais identifikuotų partizanų kūnų, teisės medicinos ekspertizės aktai parodo, kad daugelis partizanų tada budelių tiesiog žiauriai buvo užmušti. 1946 m. lapkričio 26 d. žudikų egzekucijos metu pogrindinės organizacijos „Vyturio būrys“ narių Vinco Barono, Jurgio Bekampio, Algimanto Gustaičio, Alfonso Žukausko kūnai ne tik sušaudyti, bet jų galvos kirstos, kapotos, badytos ir durtos. 1946 m. kovo 26 d. per egzekuciją buvo užmušti partizanai Vytautas Bacevičius ir Leonas Taunys. Jų kaukolėse nerasta kulkų pėdsakų, o tik įvairūs sužalojimai. 1947 m. vasario 16 d. partizanų ryšininkė Elena Vidugirytė taip pat buvo ne nušauta, o užmušta, nes jos kaukolėje rasti nešautinės kilmės mechaninių sužalojimų pėdsakai.

1945 m. rugpjūčio 8-10 d. buvo teisiami Panevėžio apskrities Pušaloto gyventojai, kurie 1944 metais įkūrė partizanų būrį „Piratai“. NKVD kariuomenės karo tribunolo sprendimu buvo rašoma, kad ši trylikos žmonių grupė vykdė kontrrevoliucinį smurtą prieš sovietų valdžią, stengėsi sunaikinti milicijos ir saugumo darbuotojus, taip pat platino antisovietinę literatūrą. Du iš šios teisiamos grupės už aktyvią veiklą ginkluotoje kovoje Juozas Abromaitis ir Vladas Pšetulskis buvo nuteisti mirties bausme, o nuosprendis įvykdytas 1945 m. spalio 25 d. 1945-ųjų kovo mėnesį įstojęs į partizaninį judėjimą, mirties bausme buvo nuteistas ir Antanas Želvys. Jam nuosprendis buvo įvykdytas 1945 m. lapkričio 21 d.

Šiandien jau ne paslaptis, kad NKGB-MGB vidaus kalėjime nužudyta ir Tuskulėnų dvaro teritorijoje užkasta kitų tautybių žmonių, kurie pokario Lietuvoje aktyviai dalyvavo partizaniniame judėjime. Karo tribunolo nuosprendžiu buvo sušaudyti Joniško apskrities partizanai raudonosios armijos dezertyrai ukrainietis Vladimiras Serutinskis ir rusas Michailas Chudiakovas. Tų pačių metų lapkričio 11 dieną tas pats nuosprendis buvo įvykdytas Vokietijos piliečiui Hansui Leušui iš „Vanagų“ partizanų būrio. To paties partizanų būrio partizanas, vokiečių armijos kapitonas Andreas Štolsenbergas sušaudytas 1946 m. rugpjūčio 26 d. Taip pat buvo sušaudytas ir Žaibo būrio partizanas Villi Richteris iš Karaliaučiaus.

Tai ne vieninteliai čia paminėti pokario Lietuvos partizanai, kurie karo tribunolo nuteisti mirti, atgulė amžinam poilsiui Tuskulėnų dvaro žemėje. 1946 m. birželio 7 d. buvo sušaudytas Stasys Skučas – partizanų būrio įkūrėjas Vilkijos valsčiuje. 1946-ųjų sausio 23 d. sušaudytas Vincas Juškevičius. Ir nors jis buvo Pakuonio valsčiaus vykdomojo komiteto finansų skyriaus darbuotojas, tačiau nuo 1944 metų V.Juškevičius buvo Lietuvos laisvės armijos narys, o nuo 1945-ųjų – Pakuonio partizanų štabo narys. Tų pačių metų kovo 22 dieną sušaudytas ir V.Juškevičiaus bendražygis Kazys Aikevičius. Jis partizanavo nuo 1945-ųjų sausio. Tačiau iš partizanų vadovybės K.Aikevičius gavo užduotį įsidarbinti milicijoje ir rinkti medžiagą apie enkavėdistų judėjimą. Tarnavę sovietinėse represinėse struktūrose ir artimai bendradarbiavę su partizanais buvo sušaudyti Antanas Šilius, Antanas Žukaitis, Algirdas Mikuckis ir kiti partizaninio judėjimo dalyviai.

Tuometės represinės sovietinės struktūros žudė ne tik pavienius asmenis, bet susilaukė mirties nuosprendžio ištisos šeimos. 1945 m. vasario 28 d. buvo sušaudyti partizanai broliai Henrikas ir Boleslovas Bikulčiai iš Salako. Tokio pat likimo susilaukė ir broliai Petras ir Balys Klevai, kurie sušaudyti 1946-ųjų vasario 18 d. Tų pačių metų birželio 18 dieną sušaudyti trys broliai Petrauskai iš Kėdainių valsčiaus Grinkiškio kaimo, o 1946 m. rugpjūčio 26 d. mirties nuosprendis įvykdytas broliams Henrikui ir Viktorui Lapševičiams.

Jau 1944-ųjų liepos 20 d. Lietuvos laisvės armija sukuria savo veiklai du sektorius: veikiantį ir organizacinį. Pirmasis – tai partizanų grupė, pasivadinusi „Vanagais“, kuri tuo laikotarpiu buvo laikoma svarbiausia. Šios partizanų grupės viršininku paskiriamas kapitonas Adolfas Kubilius, o Lietuvos laisvės armijos vado pavaduotoju tampa leitenantas Adolfas Eidimtas.

Tiesa, tada, 1944 metais, frontas jau veikė Lietuvos teritorijoje, tad daugelis patarė trauktis į Vakarus. Tačiau A.Eidimtas pasakė: „Palikti Lietuvą bolševikams be kovos – tai būtų nusikaltimas, o mano pasitraukimas į Vakarus būtų Lietuvos laisvės armijos išdavystė“. Kada Lietuvos laisvės armijos vadas žuvo, šios organizacijos ginkluotosioms pajėgoms ėmė vadovauti A.Eidimtas. Ir šį darbą jis garbingai atliko iki pat suėmimo.

Nuo 1944-ųjų rudens „Vanagų“ partizanų būriui vadovauja Albinas Karalius, kuris kartu su Adolfu Kubiliumi 1945 metų pavasarį įkuria Žemaičių legioną. Kada saugumiečių buvo suimti Lietuvos laisvės armijos vadai A.Eidimtas, A.Kubilius, A.Karalius, Žemaitijos rezistencijos judėjimui ėmė vadovauti Jonas Semaška. Tai jo iniciatyva nuo 1945 m. spalio 1 d., be Žemaičių legiono, Žemaitijoje pradeda veikti civilinės valdžios institutas – Tautos gelbėjimo sąjunga.

Tuo metu, kada Žemaitijoje pradedami organizaciniai darbai partizaniniame judėjime, Suvalkijoje pradedamas kurti bendras pasipriešinimo judėjimas – Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Deja, savo planų įgyvendinti neteko. Tauro partizanų apygardos vadai Vytautas Bacevičius ir Leonas Taunys buvo suimti ir 1946-ųjų lapkričio 26 d. sušaudyti.

Tačiau dar 1945 metų pabaigoje Vilniuje buvusios prieškarinės Lietuvos kapitonas, buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys Jonas Noreika įkuria Lietuvos tautinę tarybą, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę. J.Noreikos planuose – būsima civilinė vyriausybė, parama iš užsienio.

Tačiau NKGB-MGB ir kitos tuo metu Lietuvoje veikusios represinės struktūros, dėdamos visas pastangas sunaikinti rezistencinį judėjimą, pirmiausia stengėsi sunaikinti visus to judėjimo vadovus. Dar 1945 metų pradžioje visoms tuomet Lietuvoje veikiančioms represinėms struktūroms įsakyta suimti Lietuvos laisvės armijos vadus. Jau po metų, 1946-ųjų vasario 25 d., Lietuvos NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininkas Borisas Burylinas raportuoja savo vadams į Maskvą, kad sumanyta operacija vyksta sėkmingai. Pasirodo, Burylino žodžiai buvo netušti. Dar 1946 metų kovo-balandžio mėnesiais buvo suimtas nemažas būrys Lietuvių tautinės tarybos ir Žemaičių legiono vadovybės.

Daugeliui jų, po ilgų tardymų ir kankinimų, buvo paskirta mirties bausmė. A.Eidimtas-Žybartas – vienas Lietuvos laisvės armijos vadovų ir Žemaičių legiono kūrėjas – suimtas 1945-ųjų balandžio 6 d., nužudytas 1946 m. vasario 18 d. Adolfas Kubilius-Balys – taip pat vienas Lietuvos laisvės armijos vadovų ir Žemaičių legiono kūrėjų – suimtas 1945 m. balandžio 23 d. Jam mirties bausmė įvykdyta 1946-ųjų kovo 9 d. Jonas Semaška-Liepa – vienas Žemaičių legiono vadovų, palaikęs glaudžius ryšius su Jono Noreikos įkurta Lietuvių tautine taryba, suimtas 1946 m. balandžio 17 d., sušaudytas 1947-ųjų sausio 17 d. Tą pačią dieną nužudytas Lietuvos laisvės armijos organizatorius ir veikėjas Juozas Staugaitis. 1947 m. vasario 26 d. mirties bausmė įvykdyta Šerno partizanų bataliono vado pavaduotojui Zigmui Šerkšnui-Laukaičiui. Tą pačią dieną nužudytas ir Lietuvių tautinės tarybos įkūrėjas Jonas Noreika – Generolas Vėtra.

Tai dar ne visi Lietuvos laisvės armijos organizatoriai ir kovotojai, kuriems tada buvo įvykdyta mirties bausmė. 1945-ųjų birželio 18 d. sušaudytas Lietuvos laisvės armijos Utenos štabo narys Jonas Baltuška, tų pačių metų rugsėjo 25 d. – Lietuvos laisvės armijos Šiaulių apygardos štabo narys Antanas Balčiūnas. 1946-ųjų sausio 23 d. mirties bausmė buvo įvykdyta Žalio Velnio partizanų būrio vadui Česlovui Tveragai ir šio būrio partizanui Adolfui Aleksandravičiui. 1946 m. gruodžio 26 d. sušaudytas partizaninio judėjimo Šakių apskrityje organizatorius Antanas Brazaitis. 1946-ųjų kovo 9 d., apkaltinti tėvynės išdavimu, buvo sušaudyti Žemaičių legiono partizanai Adolfas Kubilius, Jonas Venclauskas, Antanas Stalmokas, Sergejus Semsys, Stepas Derbutas.

Tai, kas čia paminėta, tik nedidelė dalis pirmųjų okupacijos metų Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvių, kurie tada buvo sušaudyti ar nukankinti Lukiškių kalėjime ir rado amžiną poilsio vietą Tuskulėnų žemėje. Kas tie šių žudynių ir represijų organizatoriai ir vykdytojai? Kai kuriuos įvardijame.

Tai Vasilijus Dolgirevas – 1944-1945 metais Lietuvos NKGB 1-ojo vidaus kalėjimo viršininkas, 1947-1951-aisiais – MGB skyriaus viršininkas. Pats šaudė pasmerktuosius. Stepanas Charčenko – 1944-1946 metais Lietuvos MGB „A“ skyriaus viršininkas, specialiosios grupės, vykdžiusios egzekucijas, vadovas. Ivanas Tkačenko – 1944-1947 metais Sovietų Sąjungos NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje, tikrasis represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorius. Parinko šaudymo kameras, užkasimo vietą – Tuskulėnų dvaro parką. Pavelas Grišinas – 1946-1953 metais Lietuvos MGB „A“ skyriaus viršininkas, specialiosios grupės, vykdžiusios represijas, vadovas.

1944-ųjų rugsėjo 28 d. ir spalio 11-ąją egzekucijas vykdyti buvo pavesta NKGB komendantui Jegorui Kuznecovui, nuo kurio paleistų kulkų žuvo 18 nuteistųjų. Nuo 1944 m. lapkričio 17 d. iki 1946 m. spalio 18 d. budelio pareigas ėjo Lietuvos NKGB-MGB vidaus kalėjimo viršininkas V.Dolgirevas. Jis nužudė 650 žmonių. Mirties bausmes taip pat vykdė Lietuvos MGB vidaus kalėjimo viršininkas saugumo kapitonas B.Prikazčikovas, nužudęs 99 žmones, V.Podoroga – Vilniaus NKGB vidaus kalėjimo darbuotojas. Pagal archyvų duomenis, tai jis 1957 m. lapkričio 29 d. nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Parengta pagal S.Vaitiekaus knygą „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“

© 2004 "XXI amžius"