Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Socialinio katekizmo“ reikšmė

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Renatas Martinas

Popiežius kalba apie „socialinį šventumą“

Taip jau atsitiko, kad pastarojo meto politinė rinkimų karštligė daugelyje pasaulio šalių – nuo Afganistano iki Jungtinių Valstijų (taip pat ir Lietuvoje) – lyg ir paliko žiniasklaidos šešėlyje Vatikane paskelbtą svarbų dokumentą, kuris galėtų būti kiekvieno krikščionio politiko ir visuomenės veikėjo parankinė metodologijos knyga. Turima omenyje spalio 25 dieną pristatytas Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos parengtas daugiau kaip 500 puslapių „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas“, kuris dar jį redaguojant buvo populiariai įvardytas „socialiniu katekizmu“. Šiame dokumente, kuriam įvadinį straipsnį parašė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, sistemiškai išsamiai pateikti Bažnyčios mokymo principai įvairioms viešojo gyvenimo sritims.

Čia dar kartą išdėstytas krikščioniškas požiūris į bendrąjį gėrį ir žmogaus teises, ekologiją ir šeimą, darbą ir ekonomiką, tarptautinius santykius ir karinius konfliktus bei daugelį kitų šiandien rūpimų klausimų. Šį dokumentą taip pat galima laikyti istoriniu, nes Bažnyčios socialinis mokymas išsamaus kompendiumo pavidalu paskelbiamas pirmą kartą.

Jo poreikis tikrai didelis, nes Bažnyčia turi išsakyti savo požiūrį dėl globalizacijos, tarptautinės finansų sistemos, bendruomenės gyvenimo globalinės ekonomikos aplinkybėmis, pagaliau dėl vykstančios kovos su terorizmu ir vadinamojo prevencinio karo tikslingumo.

Spalio pabaigoje susitikęs su Popiežiškosios teisingumo ir tarybos nariais bei Romoje vykusių bažnytinių socialinio teisingumo organizacijų atstovų tarptautinio kongreso dalyviais popiežius Jonas Paulius II aukštai įvertino parengtąjį „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumą“. Naująjį dokumentą, kuriame daugelyje vietų cituojamai paties Šventojo Tėvo gausūs raštai socialine tematika, jis pavadino vertingu „įrankiu, gebančiu padėti krikščionims jų kasdieniame įsipareigojime darbuotis dėl teisingesnio pasaulio, autentiško ir tikrai solidaraus humanizmo evangelinėje perspektyvoje“. Popiežius taip pat sakė, kad socialinio gyvenimo „naujoji evangelizacija“ dabar yra tuo labiau neatidėliotina, kai vykstančiose politinėse, ekonominėse ir ekologinėse permainose su visu aiškumu yra iškilusi grėsmė moralinėms ir bendražmogiškoms vertybėms.

Todėl krikščioniškoji socialinė doktrina, kaip esminė Bažnyčios mokymo dalis, turi būti kuo plačiau paskleista ir žinomas visas jos turinys. Ji turi būti liudijama krikščioniškuoju politiniu bei visuomeniniu veikimu ir „darniomis pastoracijos pastangomis“. Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad mūsų laikotarpyje, „paženklintame socialinių problemų globalizacijos“, Bažnyčia ragina visus pripažinti ir savo veiksmais patvirtinti „žmoniškojo asmens centrinę vietą politinėje ir kiekvienoje socialinėje apraiškoje“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad būtent Bažnyčios socialinis mokymas „atveria žmonėms artimo meilės horizontus“.

Kalbama apie „socialinę ir politinę artimo meilę“, kurios tikslas – nešti Evangelijos malonę į visas žmogiškosios veiklos sritis: į ekonomiką ir politiką, kuriant bendrąjį gėrį, taiką, teisingumą ir draugiškumą tarp žmonių ir tautų. „Atėjo laikas atnaujintam socialinio šventumo metui, šventiesiems, kurie rodo pasauliui ir pasaulyje amžinąjį ir neišsenkantį Evangelijos vaisingumą“, – sakė popiežius Jonas Paulius II.

Socialinė doktrina skirta visiems geros valios žmonėms

Kad Bažnyčios socialinis mokymas turi būti kuo plačiau „žinomas, išgyvenamas ir propaguojamas“, nurodė ir naująjį dokumentą spaudos konferencijoje spalio 25 dieną pristatęs jį rengusios Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas. Jis taip pat pažymėjo, kad „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas“ buvo pradėtas rengti prieš penkerius metus, kai šiai Šventojo Sosto dikasterijai vadovavo 2002 metais miręs vietnamietis kardinolas Fransua Ksaveras Ngujen Van Tuanas, didelis šio darbo skatintojas. Kardinolas nurodė, kad naujasis dokumentas yra dedikuotas Šventajam Tėvui, kuris jį inicijavęs, kai 1999 metais paskelbtame posinodiniame apaštaliniame paraginime „Ecclesia in America“ rekomendavo, jog „būtų labai naudinga turėti katalikų socialinio mokymo kompendiumą arba patvirtintą sintezę“, kurioje būtų išryškinta jungtis tarp Bažnyčios socialinių darbų ir evangelizacijos.

Kardinolas R.Martinas taip pat nurodė, kad paskelbtojo „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumo“ prilyginimas „socialiniam katekizmui“ būtų ne visai tikslus, nes Katekizme išdėstytos nekintančios Bažnyčios tikėjimo tiesos, tuo tarpu socialinė doktrina nuolat vystosi, atsiliepiant į iškilusius naujus iššūkius pasaulyje. „Tas faktas, jog naujasis dokumentas pavadintas kompendiumu, o ne katekizmu yra reikšmingas, nes socialinė doktrina lydi pasaulio plėtrą ir iš jos kylančias problemas, – sakė kardinolas R.Martinas. – Jeigu katekizmas pateikia idėją to, kas yra apibrėžta ir fiksuota, socialinė doktrina gali konfrontuoti su klausimais, kurie vakar net neegzistavo“.

Pavyzdžiui, naujajame dokumente aptariama dabartinės Jungtinių Valstijų vyriausybės iškelta „prevencinio karo“ teorija kovoje su terorizmu, kurios pagrindu įvykdyta karinė operacija Irake, sudariusi daugelį teisinio ir moralinio pobūdžio problemų. Tačiau „Kompendiume“ kol kas nieko nekalbama dėl dabar plačiai diskutuojamo genetiškai modifikuotų maisto produktų vartojimo klausimo, nes, kaip sakė kardinolas R.Martinas, šį dalyką Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba dar studijuoja kaip svarbų žemės ūkio aspektą.

Kita vertus, tas faktas, jog katalikų socialinis mokymas yra nuolatinio vystymosi eigoje, priklausomo nuo iškylančių visuomeninio gyvenimo iššūkių, dar nereiškia, kad tikintieji gali jį ignoruoti ir tuo pat metu likti ištikimais katalikais. Pavyzdžiui, tokiuose naujajame dokumente aptartuose klausimuose, kaip gyvybės ir tradicinės šeimos gynimas (absoliutus aborto ir vadinamosios homoseksualų „santuokos“ atmetimas) Bažnyčios mokymas yra tvirtas ir nekintamas. Kardinolas R.Martinas pabrėžė, kad katalikų socialinė doktrina yra Bažnyčios moralės mokymo sudėtinė dalis, todėl rengiant naująjį dokumentą buvo glaudžiai bendradarbiaujama su kitomis Šventojo Sosto dikasterijoms ir ypač su Tikėjimo mokslo kongregacija.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas nurodė, kad „Kompendiumas“ yra skirtas ne tik katalikams ir kitų konfesijų krikščionims, bet visiems geros valios žmonėms. Tai tinkama „priemonė ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui stiprinti tarp katalikų ir visų asmenų, kurie nuoširdžiai siekia gėrio žmonijai“, aiškino kardinolas R.Martinas. Tarp pagrindinių iššūkių, į kuriuos „Kompendiumas“ turės atsiliepti, pirmiausia iškyla kultūrinis iššūkis, turint omenyje jo sudėtinį tarpdisciplininį bruožą. Taip pat tarpreliginio bendradarbiavimo poreikio svarba iškyla dėl pasaulyje sustiprėjusio etinio bei religinio indiferentiškumo. Pagaliau negalima užmiršti ir atitinkamo pastoracinio iššūkio: katalikų socialinio mokymo ateitis šiuolaikiniame pasaulyje priklausys nuo to, kiek ji bus susieta su esmine Bažnyčios misija evangelizacijai.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius vyskupas Džampoalas Krepaldis, kuris buvo pagrindinis naujojo dokumento redaktorius, pastebėjo, kad į katalikų socialinį mokymą negalima žiūrėti kaip į atskirą Bažnyčios segmentą, kuris specializuojasi taikos, teisingumo, ekonomikos ar politikos klausimais. Socialinė doktrina yra tik „išraiška to būdo, kuriuo Bažnyčia supranta visuomenę ir nurodo savo poziciją socialinių struktūrų bei jos pokyčių atžvilgiu“, aiškino vyskupas Dž.Krepaldis. Jis pažymėjo, kad vietinės vyskupų konferencijos turi ypatingą atsakomybę remtis tuo socialiniu mokymu ir taikyti konkrečioms situacijoms, susidarančioms jų šalyse.

Bažnyčios teologinis suinteresuotumas socialiniais reikalais

Naujojo dokumento pirmojoje dalyje aptariamas svarbus Bažnyčios misijos ir socialinio gyvenimo santykis. Bažnyčia, skelbdama išganymą, pabrėžia, jog jis pasiekiamas ne tik naujojoje egzistencijoje po mirties, bet kad tai ištisas procesas, vykstantis šiame pasaulyje ekonomikos ir politikos, tarptautinių santykių ir kultūrų dialogo plotmėse. Kristaus rodomas išganymo kelias apima visą žmogų kaip asmenybę su visomis socialinėmis, dvasinėmis ir kūniškomis savybėmis. Išganymas yra pasiekiamas per asmens pašaukimą turėti ryšį su Dievu ir prisiėmimą atsakomybės savo artimo atžvilgiu konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Taigi Dievo suteiktas žmogaus orumas ir pareiga skatinti gėrį tarp kitų žmonių tuo pačiu sąlygoja ir išganymu besirūpinančios Bažnyčios paskirtį nenusigręžti nuo socialinių klausimų ir siūlyti autentiškus jų sprendimus.

Ieškant teisingos pusiausvyros tarp dvasinės ir laikinos realybės, patvirtinama prieš 40 metų paskelbtos II Vatikano Susirinkimo konstitucijos „Gaudium et spes“ nuostata dėl žemiškųjų dalykų autonomijos veikti pagal savus įstatymus. Tačiau tuo pat metu ši autonomija neturi vesti prie klaidingos išvados, kad kūrinija gali būti naudojama be jokios nuorodos į Dievą, kaip dažnai pasitaiko dabartiniu laiku. Jeigu žmonija bando redukuoti save iki grynai žemiškosios vizijos, atsisakydama savosios transcendentinės plotmės, tai iškyla susvetimėjimo pavojus su jo negatyviomis pasekmėmis solidarumo tarp žmonių raiškai, aiškino popiežius Jonas Paulius II savo socialinėje enciklikoje „Centesimus Annus“, ir šis mokymas yra primenamas naujajame dokumente.

Nustatant teisingą požiūrį į Bažnyčios vaidmenį socialiniuose reikaluose, visada pirmiausia svarbu pažymėti, kad Bažnyčia tarnauja Dievo Karalystei per Evangelijos vertybių skelbimą. Todėl ji negali būti sutapatinta su politine bendruomene, kaip ir negali būti tiesiogiai susieta su konkrečia politine sistema. Šis religinės ir politinės plotmės atskyrimas savotiškai iškelia religijos laisvės principo reikšmę, kuris „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiume“ yra įvardijamas kaip „ypatingas krikščionybės pasiekimas, jos esminis istorinis ir kultūrinis įnašas“. Kita vertus, Bažnyčios įsitraukimą į socialinius reikalus sąlygoja jos rūpestis savo narių ir visų žmonių gerove, dalijimasis jų džiaugsmu ir viltimi, nerimu ir liūdesiu. Ir šiame kontekste Bažnyčia stengiasi skelbti Evangelijos principus, kurie yra bendražmogiški, nes visuomenė yra ne tik šio pasaulio realybė, bet ir sudaryta iš žmonių, kurie „yra Bažnyčios kelias“.

Kaip jau buvo minėta, socialinis mokymas sudaro integralią Bažnyčios evangelizacinės misijos dalį. Iš tikrųjų išganymo planas tiesiogiai paliečia tokius socialinius klausimus kaip teisingumas ir artimo meilė. Tačiau Bažnyčios socialinis mokymas turi ir aiškias ribas: jame nesiūlomi konkretūs visuomenės problemų sprendimo būdai, vengiama aptarinėti „techninius klausimus“ ar primesti socialinės sandaros modelius bei sistemas, sutelkiant dėmesį į krikščioniškų ir žmogiškajai prigimčiai artimų vertinimo kriterijų pateikimą. Pastarąją teisę Bažnyčia atkakliai gina, nes ji susijusi su jos pareiga skelbti „išlaisvinantį Evangelijos žodį“.

Katalikų socialinis mokymas negali būti redukuotas į socialinį ir ekonominį lygmenis, savo prigimtimi jis yra iš esmės teologinis, nes remiasi Biblijos Apreiškimu ir Bažnyčios tradicija. Šia prasme tikėjimas sąveikauja su žmogaus protu ir tokiu būdu „Kristaus slėpinys apšviečia žmogaus slėpinį“. Kartu su Apreiškimu ir Tradicija, socialinė doktrina yra praturtinama ir filosofija bei socialinių mokslų laimėjimais. Be to, dokumente pabrėžiama, kad socialinė doktrina buvo formuojama palaipsniui ir toliau dinamiškai vystoma. Bažnyčia taip siekia, kad tikėjimo amžinosios tiesos prasiskverbtų į nuolat besikeičiančias žmonių gyvenimo sąlygas, parodydamos socialinio teisingumo ir taikos kelius. Pagrindiniais vertinimo kriterijais, kaip ir per visus 2000 krikščionybės metus, lieka Dekalogas, prigimtinė teisė ir sveikas protas bei Evangelijoje apreikštos tiesos apie žmogų, pasaulį ir nuodėmės realybę.

Ekonomika ir politika turi tarnauti visų gerovei

Antrojoje dokumento dalyje išsakant Katalikų Bažnyčios poziciją dėl konkrečių politikos, ekonomikos ar šeimos gyvenimo klausimų, pabrėžiama, jog ji tiesiogiai „nelaimina“ nė vienos ekonominės sistemos, politinės partijos ar valdymo struktūros. Greičiau atvirkščiai, Bažnyčia kviečia katalikus ir visus geros valios žmones stengtis užtikrinti, kad esamos ekonominės bei politinės santvarkos gerbtų individų teises, teiktų pirmenybę bendrajam gėriui ir solidariai veiktų su vargingiausiais ir silpniausiais valstybės ir pasaulio piliečiais. Bažnyčia pripažįsta demokratijos privalumus ir jos moralinių kriterijų atitikimą, ypač dėl to, kad kiekvienas pilietis turi balsą per rinkimus į valdžios formavimą.

Tačiau kartu „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiume“ nurodoma, jog šiuolaikinėje demokratijoje su jos supaprastintai suvoktu „daugumos principu“ iškyla pavojus,kad gali būti neužtikrintas kiekvieno žmogiškojo asmens orumas. Dokumente pabrėžiama, jog moralės klausimai negali būti apspręsti daugumos balsais, ypač jeigu politiniame veikime nesivadovaujama „galutine tiesa“, bet daromos manipuliacijos, kurių tikslas – valdžios siekimas. Teigimas, kad viena kuri nors partija ar jų koalicija visiškai atitinka tikėjimo ar krikščioniškojo gyvenimo reikalavimus, visada iškelia galimų klaidų pavojų. Todėl poliniame tikinčiojo pasirinkime pirmenybę reikia teikti bendrojo gėrio ir artimo meilės vertybėms, žinoma, atsižvelgiant į konkrečias esamas sąlygas.

Kai dėl ekonominių santykių, tai naujajame Bažnyčios dokumente pabrėžiama, kad užsiimantieji verslu žmonės turi suprasti, jog bendruomenė, kurioje jie veikia, pati savaime yra gėris, o ne struktūra, kurią galima panaudoti saviems interesams patenkinti. Toks suvokimas leidžia kurti ekonominius santykius, kurie tikrai tarnauja visiems žmonėms, realaus bendradarbiavimo programoms tarp skirtingų verslo ir darbo partnerių įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu svarbią reikšmę turi „gėrybių visuotinės paskirties principas“, reikalaujantis ypatingo rūpesčio vargingaisiais ir marginaliniais visuomenės sluoksniais.

„Kompendiume“ dar kartą primenama, kad „krikščioniškoji tradicija niekada nepripažino teisės į privačią nuosavybę absoliučia ir neliečiama“. Čia vėlgi tas pats gėrybių visuotinis paskirties principas iškelia tam tikras pareigas tų gėrybių teisėtiems turėtojams: jų vartojime turi būti atsižvelgta į poveikį kitiems asmenims, galvojant ne tik apie savo pačių ir šeimos naudą, bet ir apie bendrojo gėrio reikalavimus.

Bažnyčia moko apie darbo vertę ne tik todėl, kad jo pagrindu yra kuriama asmens gerovė, bet ir dėl to, kad darbas priklauso pačiai žmogaus prigimčiai. Darbo pagrindu yra kuriama ir išlaikoma šeima ir visos žmonių giminės bendrasis gėris. Atsižvelgiant į šias moralines implikacijas, kurias darbo klausimas turi socialiniame gyvenime, Bažnyčia negali nepabrėžti, kad nedarbas yra viena didžiųjų socialinių nelaimių, kurios sprendimas visada turi būti vienas aktualiausių. Ypač kai darbo stygius paveikia jaunosios kartos likimą.

© 2004 "XXI amžius"