Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Plunksnočių miško tragediją prisiminus

Dianos Glemžaitės autoportretas

Juozo Bulovo-Ikso portretas

Antanas ir Juozas Bulovai

Kupiškio gimnazijos 1944 metų laidos abiturientai. Poetė D.Glemžaitė pirmoje eilėje, antroje eilėje trečioji iš kairės – klasės auklėtoja Ona Celina Sakalaitė

...Žaibo kryžiai virš giružės.
Žaibo kryžiai bunkery...
Liepa, Ąžuolai palūžę.
Hidra! Kraują vėl geri
Lietuvos sūnų tauriųjų
Ir Dianos – Jos dukters?!
Sudarkyti guli kūnai
Vėjuos šėlstančio rudens.
      (Iš poemos „Diana“ )

Lapkričio žvarbūs vėjai ir vėl atskleidžia vieną skaudžiausių Lietuvos kančių istorijos puslapių. Prieš 55 metus, 1949 m. lapkričio 14 d., Plunksnočių miške, Rokiškio rajone, tariamo partizano, iš tiesų infiltruoto agento (pravarde Maskva), išduoti nuo rusų kareivių ir vietinių stribų granatų žuvo poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir penki žiobiškėnai partizanai: Juozas Bulovas-Iksas, Nežinomasis-Dianos vyras, Antanas Bulovas- Budrys, Petras Indriuškevičius-Dainius, Jonas Katelė-Pukas ir Kazys Kirstukas-Mukas.

Šių penkių žuvusių vyrų ir vienos jaunos, nuo sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu moters lavonai kitą dieną buvo numesti Juodupės miestelyje (Rokiškio r.) ant grindinio. Nepavyko to meto saugumiečiams sužinoti, kas ši moteris. Tai buvo poetė D.Glemžaitė-Bulovienė. Tai ją eiklusis Pegasas ir pasitiko prie gražių Lėvens krantų, Kupiškio gimnazijoje, „nes tik čia jai laumės lėmė/ tapt Tėvynės Poete!“ D.Glemžaitė aktyviai dalyvavo Kupiškio gimnazijos literatų būrelio veikloje. Čia ji rašė:

Tai kas, kad prabėgo saulėta vaikystė –
Kaip sapnas, kaip laimė, kaip nakty audra.
Kaip sapnas praeisim ir mes ir negrįšim,
Ir nieks mums atgal jau kelių neberas.
         Kupiškis, 1943 m.

D.Glemžaitė gimė 1926 metų gruodžio mėnesį Zarasų apskrityje, Degučiuose. Ji buvo Dievo apdovanota ir dailininkės talentu. „Gimnazijoje Diana dažniausiai piešdavo juodai, sakydavo, kad pasaulis jai tamsiomis spalvomis matosi“, – prisimena poetės klasės draugė Akvilė Marcinkevičiūtė-Balzienė. Studijuodama universitete, Diana kartu lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą. Daug piešė ir tapė.

Studijos „Pro Patria“ režisierius Vytautas Paliulis, rinkdamas ypatinguosiuose archyvuose medžiagą Rokiškio-Dusetų krašto partizanų gimtinėms mūšių bei žūties vietoms įamžint, rado poetės D.Glemžaitės pieštas portretų nuotraukas: jos vyro J.Bulovo portretą ir Dianos autoportretą (jos parašas ir data matyti apykaklių kairėje). Šis radinys – it stebuklas, rastas po 55 metų! Portretų kopijas Genocido aukų muziejaus istorikė, Bulovų šeimos atminimo ekspozicijos sudarytoja Virginija Rudienė padovanojo žuvusių brolių partizanų Juozo, Jono ir Antano seseriai Elenai Stasei Bulovaitei-Žebrienei.

Pagarbos, meilės bei dėkingumo vertas studijos „Pro Patria“ režisierius V.Paliulis. Jo taurios širdies ir kilnaus bei kruopštaus darbo dėka radybos tęsiasi. Paminėsiu nors keletą jų. Tai Juozo ir Antano Bulovų nuotraukos dviese su ginklais. Ją surado vienos žiobiškėno girininko (ryšininko) Žumbako, suimto po Plunksnočių tragedijos, byloje. Brangus Jono Bulovo įrašas, rastas ryšininkės „Lakštutės“ – med. sesers Kazytės Čepukaitės byloje. Štai vieno žuvusio jauno „Dobilo“ būrio partizano byloje, be jo mylimosios medicinos sesers iš Panevėžio (ji buvo saugumiečių taip pat suimta) laiškelių, rasta austrų lakūno Hofmano-Jumbos, žuvusio kartu su dvylika Notigalės (Rokiškio r.) partizanų, ant trikampio laiškelio ranka užrašytą adresą: „Fur meine Frau...“ (mano žmonai...). Šiomis dienomis laukiame daugiau žinių iš Austrijos.

V.Paliulis, padedant žuvusių partizanų Juozo, Jono ir Antano jauniausiajam broliui Stasiui Bulovui, atkūrė Bulovų šeimos tėviškę, kuri įtraukta į filmą „De Profundis“. Ir dar daug darbų šio tauraus lietuvio pastangų dėka nušvis mūsų tėvynės padangėje, taip pat ir visų dorų tėvynės sūnų bei dukterų širdyse šviesiomis, nors ir skaudžiais prisiminimais tebeliepsnojančiomis, žvaigždėmis.

Jauniausias Bulovų sūnus Stasys ant medžio gumbo sukūrė simbolinę Bulovų šeimos kankiniams atminti kompoziciją, susidedančią iš penkių beržo kryželių bei penkių žvakučių. Panevėžio Katedroje Lietuvos kariuomenės įkūrimo 80-mečio ir Lietuvos laisvės armijos bei partizaninio judėjimo 60-mečio paminėjimo dieną, Adolfui ir Stasiui Bulovams su seserimi Elena Stase Bulovaite-Žebriene nešant šį brangų simbolį prie altoriaus, buvo skaitoma: „Atnešami penki bolševikų teroro aukų kančios ženklai – nukankinto Bulovų šeimos tėvo Pranciškaus, žuvusių trijų brolių partizanų – Antano, Jono, Juozo ir jo bendražygės poetės Dianos Glemžaitės kryželiai – tas nesurastų, nežinomų, neaplankytų kapų skausmas...“

Bronei Šiupinytei-Medziavičienei nešant dvylika degančių žvakučių, buvo skaitoma: „Amžinos meilės ir tikėjimo žvakė Notigalės būrio partizanų sesers rankose telydi visų žuvusiųjų Lietuvos laisvės gynėjų vėles į Dangaus tėvynę ir tesuteikia jiems mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus amžiną džiaugsmą ir ramybę“.

Paminklosaugininkės Rimos Čypienės rūpesčiu prie atstatydinto bunkerio partizanų žūties vietoje Plunksnočiuose Rokiškio savivaldybė pastatė Atminimo kryžių. Čia lankosi Stasys ir Adolfas Bulovai su seserimi Elena. Prižiūri bunkerį. Manau, liūdnai suošia Plunksnočių miškas, išgirdęs partizanų sesutės atodūsius:

...Jei pilka lakštute aš būčiau,
Švelniom gaidom kalbėčiausi su jais:
Su Juozu, Jonu ir Antanuku.
Tik jų kapelių dar nesurandu.
(I.Vaičekauskaitė,
         „Trys brolių relikvijos“)

Nesulaikoma laiko upė vis tolyn plukdo Tėvynės kančias, patirtas kruvinos okupacijos metais. Išlieka tik skaudūs prisiminimai. Liūdna, kad daug Lietuvos sūnų ir dukterų nesulaukė skaisčiai nušvitusios Laisvės saulės. Tačiau jie savo gyvenimą įprasmino pačia tauriausia meile Dievui, Tėvynei, artimui, ir išsipildė poetės D.Glemžaitės šviesi Viltis:

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

        (1949 m. rugpjūtis, „Mes mokėsim numirt II“)

Irena Janina
VAIČEKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"