|
Tiesa glūdi ne tik archyvuose
Vietinės rinktinės (VR) įkūrimo šešiasdešimtmečio proga buvęs VR kariūnas Juozas Viržonis išleido knygą Už laisvę kovotojams tokia lemtis. Pratarmėje autorius rašo: Istoriniai faktai, pateikti visuomenei remiantis tik archyviniais dokumentais, gerokai skiriasi nuo to, kas žinoma mums, minimų įvykių dalyviams (
) Gali atsitikti taip, kad, remiantis archyviniais dokumentais, bus atkuriama neatitinkanti tikrovės istorija. Ar tai daroma šiandien? Kaip sakoma: Kas gali paneigti? Kai kurių istorikų (ar tik besidedančių tokiais) skubotumas užimti dar niekieno nenagrinėtą istorijos nišą gali tokias mintis sukelti. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių mums patiems imtis šio nedėkingo darbo.
Autoriaus abejones patvirtina tai, kad šių metų pavasarį, minint VR įkūrimo šešiasdešimtmetį, apdovanojus gen. P.Plechavičių Vyčio kryžiaus ordinu, J.Žiugždos istorikų mokyklos auklėtiniai prabilo apie tai, jog apdovanojimas nepelnytas. Esą VR kariai skriaudę Vilnijos krašto lenkus. Šie istorikai, patikėję diversantų Armijos krajovos žygių apologetų pateiktais falsifikuotais įrodymais, išdrįso suabejoti gen. P.Plechavičiaus kilniais tikslais. Todėl pristatomą knygą reikia laikyti labai reikalinga istorinei tiesai paliudyti.
Vietinė rinktinė nacionalinis ginkluotas karinis dalinys okupanto užgrobtoje teritorijoje unikalus reiškinys karo istorijoje. Toks dalinys tebuvo tik Lietuvoje. Vokiečiai jo prisibijojo, sabotavo jo apginklavimą ir planavo jį panaudoti savo reikmėms.
Prastėjant Vokietijos reikalams Rytų fronte, ypač po Staliningrado katastrofos, naciai panoro organizuoti lietuviškąją SS diviziją. Nepavykus to padaryti, jie griebėsi sankcijų: buvo uždarytos aukštosios mokyklos, žymūs inteligentai ištremti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, suintensyvėjo jaunimo gaudynės. 1943 metų rudenį vokiečiai vėl prabilo apie lietuviškojo karinio dalinio organizavimą. Mūsų kariškiai, visuomenės veikėjai sutiko tokį dalinį organizuoti su sąlyga, kad jam vadovaus lietuviai karininkai ir jis bus dislokuotas Lietuvos teritorijoje kovai su raudonaisiais partizanais, kitais priešais ir rengsis kovai su artėjančia Raudonąja armija. VR organizavimui pritarė visos pogrindyje veikusios lietuvių organizacijos.
Pirmojoje knygos dalyje, pavadintoje Savanoriai, pateikta informacija apie VR formavimąsi Panevėžio apskrityje, pasakojama apie šviesų žmogų ir didį patriotą, buvusį Panevėžio I gimnazijos direktorių Petrą Būtėną, pateikiami moksleivių, savanoriais stojusių į VR, sąrašai, pateikta ištrauka istorinės generolo kalbos, pasakytos 1944 m. vasario 16 d., kurioje jis kvietė jaunimą savanoriais stoti į jo organizuojamą Vietinę rinktinę. Į generolo kvietimą jaunimas atsiliepė labai entuziastingai per savaitę užsiregistravo 19,5 tūkst. savanorių daugiau negu buvo planuota.
Vokiečiai buvo įsipareigoję skirti patalpas mūsų kariams, juos apginkluoti ir maitinti pagal vokiečių karių normas, bet savo įsipareigojimų neįvykdė.
Trumpa ir dramatiška rinktinės karių istorija - VR gyvavo beveik tris mėnesius - įrodo, kad nei gen. P.Plechavičius, nei jo karininkai nebuvo vokiečių kolaborantai. Gen. P.Plechavičius tikėjosi, kad VR tapo būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazga. Kada generolui buvo užsiminta, kad vokiečiai gali jį apgauti, jis atsakė: Jeigu man pavyks įgyvendinti savo planus, būsiu atlikęs naudingą darbą Lietuvai. Jei mane naciai nužudys didvyriu įeisiu į tautos istoriją. O mirti vis tiek anksčiau ar vėliau reikės.
Pateikta daug faktų apie VR Panevėžio 241-ąjį batalioną, jo karininkus ir karius bei savanorių prisiminimai apie kovas Ašmenėlėje, Tolminove, Graužiškiuose, vokiečių klastą ir VR likvidavimą. Ši knygos dalis iliustruota vertingomis istorinėmis nuotraukomis.
Reziumuodamas autorius rašo: Lietuvos vietinės rinktinės sukūrimo faktas patvirtino, kad lietuvių tauta nesitaiksto su okupacija ir visuomet pasiryžusi siųsti savanorius kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Knygos dalyje Likimas pateikti keliolikos buvusių VR savanorių prisiminimai. Savanoriai kalba apie aplinkybes, lėmusias apsisprendimą stoti savanoriais į VR, rinktinės organizavimą, vadus, Armijos krajovos diversantus, nesėkmingai susiklosčiusias kautynes su jais, VR likvidavimą, internuotų karių klajones po pasaulį.
Kad savanoriai buvo pasiryžę kovoti už tėvynės laisvę, patvirtina tas faktas, jog partizanais tapo daug buvusių VR karių ir karininkų, kai Lietuvą antrą kartą okupavo bolševikai. Paminėti šie savanoriai, tapę partizanais: Marijampolės karo mokyklos kapitonas Jonas Krištaponis, tapęs pirmuoju Vyčio apygardos partizanų vadu; VR Marijampolės pulko leitenantas Antanas Slučka-Šarūnas, vienas iš Karaliaus Mindaugo srities partizanų vadų; kariūnas Aleksandras Grybinas-Faustas, vienas iš Tauro apygardos partizanų vadų; kariūnas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, vienas iš Dainavos apygardos partizanų vadų; VR gen. štabo adjutantas Julijonas Būtėnas, grįžęs į okupuotą Lietuvą ir žuvęs Suvalkijos miškuose; Marijampolės karo mokyklos kuopos vadas kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas, partizanų generolas, LLKS Prezidiumo pirmininkas, nužudytas Maskvoje, Butyrkuose; VR kario Alfonso Vaičiūno-Tigro partizanų būrys veikė Kezių ir Skapiškio kaimų apylinkėse; VR savanoris Liudas Sudeikis-Klajūnas partizanauti išėjo su iš rinktinės atsigabentu kulkosvaidžiu; VR karininkas Krištaponis iš Užulėnio buvo vienas iš partizanų organizatorių ir vadų; partizanu tapo VR savanoris Vladas Kernagys iš Pumpėnų; VR savanoris Bronius Sudeikis-Čigonas, vadovavęs partizanų būriui; partizanu tapęs VR savanoris Alfonsas Kirkus-Ruonis, Šernas ir Patašono partizanų būryje kovojęs VR savanoris Feliksas Kernagis-Beržas. Knygoje paminėta tik dalelė VR savanorių, dalyvavusių herojiškame partizaniniame kare.
Trečioje knygos dalyje pasakojama apie VR savanorio Albino Artičkonio gyvenimo kelią nuo gimtųjų Naujųjų Tarpučių Marijampolėje iki gyvenimo Kanadoje.
Knygos pabaigoje pateikta VR Panevėžio skyriaus narių gyvenimo apžvalga.
Kazys BLAŽEVIČIUS,
buvęs VR kariūnas
© 2004 "XXI amžius"
|