Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Irako premjero vizitas Vatikane

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II susitiko su Irako ministru pirmininku Ajadu Alaviu EPA-ELTA nuotrauka

Popiežiaus solidarumas kenčiantiems irakiečiams

Susitikime su Irako laikinosios vyriausybės premjeru Ajadu Alaviu popiežius Jonas Paulius II patvirtino Bažnyčios solidarumą daug iškentėjusiai irakiečių tautai ir kartu pabrėžė poreikį šaliai ryžtingai žengti demokratijos ir stabilizacijos keliu. Susitikime, kuris Vatikane įvyko lapkričio 4-ąją, Popiežiaus vardo (šv. Karolio Boromiejaus) dieną, taip pat buvo išreikštas susirūpinimas dėl padažnėjusių išpuolių prieš Irako krikščionių šventoves, kurie, be materialinių nuostolių ir žmonių aukų, stiprina netikrumo ir nesaugumo atmosferą tikinčiųjų bendruomenėje, skatina jos narių migraciją iš tėvynės.

Premjeras A.Alavis kartu su kitais laikinosios vyriausybės nariais lapkričio pradžioje lankėsi Europoje ieškodami paramos šaliai atstatyti, ypač tarp tų valstybių, kurios iki šiol laikosi gana nuošaliai Irako konflikto atžvilgiu. „Aš kreipiuosi į šalis, kurios Irako klausimu pasitenkina žiūrovų pozicija, - kalbėjo A.Alavis per susitikimą su Italijos premjeru Silvijumi Berluskoniu, kuris yra JAV karinių veiksmų Irake rėmėjas. Tačiau daugelis Vakarų Europos vyriausybių – pirmiausia Prancūzija ir Vokietija – nedalyvauja Irake kovojančioje antiteroristinėje koalicijoje. A.Alavis, kurio vadovaujamai laikinajai vyriausybei amerikiečiai perdavė Irako valdymą birželio pabaigoje, ragino Paryžių, Berlyną ir Briuselį aktyviau prisidėti prie „geresnio Irako kūrimo“, kuris yra „apsisprendęs sugrįžti į tarptautinę bendruomenę“ ir nori, kad „tarptautinė bendruomenė sugrįžtų pas jį“.

Kaip žinoma, popiežius Jonas Paulius II buvo griežtas 2003 metų pavasarį pradėtos JAV karinės operacijos prieš Sadamo Huseino režimą kritikas, pabrėžė taikių derybų būtinumą krizei išspręsti dalyvaujant Jungtinių Tautų Organizacijai. Tačiau vėlesniu laikotarpiu, ypač po to, kai šių metų birželį valdymas Irake buvo perduotas civilinėms struktūroms ir rengiamasi sausį numatytiems demokratiniams rinkimams, Popiežius ir kiti Vatikano atstovai pasisako už paramą šalies atstatymui. Štai spalio 27 dienos bendrojoje audiencijoje pasmerkęs tebesitęsiančias „barbariško terorizmo“ apraiškas Šventasis Tėvas sakė, kad „kiekvieną dieną meldžiasi už mylimus Irako žmones, besistengiančius atstatyti savo šalies institucijas“. Jis pasidžiaugė, kad prie šio atsikūrimo su būdingu dosnumu prisideda ir Irake nuo seno gyvenančios krikščionių bendruomenės, kurioms irgi tenka išgyventi skaudžius terorizmo išpuolius. Jonas Paulius II taip pat išreiškė „artumą, liūdesį ir užuojautą“ gausioms teroristų įkaitų grobimo aukoms ir jų šeimoms. Pastaraisiais mėnesiais, siekdami išpirkos bei dėl politinių reikalavimų, teroristai Irake yra pagrobę šimtus vietinių gyventojų ir dešimtis užsieniečių, kurių daugelis buvo žiauriai nužudyti. Deryboms dėl kai kurių užsieniečių įkaitų išlaisvinimo aktyviai tarpininkauja ir gausiausios Irako krikščionių Chaldėjų Katalikų Bažnyčios ganytojai.

Vatikanas pripažįsta laikinosios vyriausybės teisėtumą

Kalbėdamas spalio mėnesį prasidėjusioje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Džiovanis Lajolas apgailestavo, kad Šventojo Sosto balsas nebuvo išgirstas 2003 metais ir kariniai veiksmai Irake buvo pradėti. „Kiekvienas dabar gali matyti, jog ši karinė akcija nesukūrė taikesnės padėties nei pačiame Irake, nei už šalies ribų“, - sakė arkivyskupas. Tačiau jis taip pat pastebėjo, jog, Šventojo Sosto įsitikinimu, šiuo metu yra aiškus imperatyvas remti dabartinę Irako vyriausybę „dėl jos pastangų grąžinti šalį į normalų gyvenimą sukuriant demokratinę politinę sistemą (tai būtų pirmas atvejis viso regiono mastu – M.B.), kuri derintų vertybes ir istorines (islamiškąsias) tradicijas“. Vatikano nuomone, tarptautinė bendruomenė per Jungtinių Tautų Organizaciją ir galingąjį NATO bloką turi sudaryti „taikdarišką koaliciją“ Irako valstybingumui stiprinti, tuo tikslu netgi surengiant specialų „viršūnių“ susitikimą su kuo platesniu šalių dalyvavimu.

Iš tikrųjų netgi tos Europos šalys, kurios priešinosi Jungtinių Valstijų sprendimui nuversti S.Huseino režimą karinėmis priemonėmis, dabar turi suprasti, kad nei dabar esanti gana chaotiška situacija Irake, nei šalies galimas atsidūrimas teroristų ar buvusio režimo elementų rankose nebūtų naudingas nei Europos, nei Artimųjų Rytų interesams. Anot Italijos katalikų laikraščio „Avvenire“ apžvalgininko Vitorijo Parsio, dabar Vakarams yra tik dvi alternatyvos: marginalizuoti ir palikti likimo valiai Iraką su iš to kylančiomis pavojingomis pasekmėmis arba stengtis jį stabilizuoti ir įtraukti į tarptautinę bendruomenę kaip lygiateisį narį. Štai kodėl būtų naivu tikėtis, kad, iš Irako skubiai išvedus Jungtinių Valstijų vadovaujamos koalicijos karines pajėgas, ten padėtis iš karto pagerėtų ir pasibaigtų visi rūpesčiai.

Panašią nuostatą neseniai kitame interviu, duotame Italijos leidiniui „La Stampa“, išsakė ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. Jis pripažino, kad nuomonės dėl padėties Irake gali būti skirtingos, priklausomai nuo užimamos išankstinės pozicijos, tačiau „visi turime sutarti dėl vieno dalyko: mes turime padėti žmonėms, kurie gyvena tarp Tigrio ir Eufrato, gyventi taikoje ir santarvėje. Tie žmonės jau yra per daug iškentėję, ir dabar mes turime padėti A.Alavio vyriausybei“.

Kardinolas A.Sodanas pripažino, kad dabar Europoje, kaip ir arabų šalyse, vyksta diskusijos dėl A.Alavio vyriausybės teisėtumo, ar ji nėra tik Jungtinių Valstijų statytinė. Štai lapkričio 5 dieną premjerui A.Alaviui iš Romos atvykus į Briuselį susitikti su Europos Sąjungos šalių vadovais, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas skubiai paliko Belgijos sostinę, matyt, nenorėdamas dalyvauti tame susitikime. Tačiau, Vatikano valstybės sekretoriaus nuomone, nors JAV intervenciją Irake dar turės įvertinti istorija, tačiau dabartinę Irako vyriausybę reikia pripažinti, nes kito kelio nėra. „Mes turime pripažinti faktą: vaikas gimė. Galbūt jis atsirado neteisėtai, bet jis yra ir juo reikia rūpintis, auginti ir auklėti“, - kalbėjo kardinolas A.Sodanas minėtame interviu.

Arkivyskupas Dž.Lajolas taip pat teigė, kad Šventasis Sostas pripažįsta ir remia Irako laikinąją vyriausybę, tikėdamasis, kad po 2005-ųjų sausį įvyksiančių demokratinių rinkimų ji bus pakeista. „Dabartinė Irako vyriausybė nėra demokratiškai rinkta vyriausybė, tačiau ji yra visiškai suvereni, - kalbėjo Vatikano užsienio reikalų ministras spalį duotame interviu spaudai. – Ji veikia sutinkamai su Jungtinių Tautų Organizacijos direktyvomis ir ilgainiui turės būti pakeista atstovaujamąja vyriausybe“.

Bažnyčia tiki demokratijos galimybe Artimuosiuose Rytuose

Premjero A.Alavio priėmimo Vatikane protokolinė tvarka taip pat aiškiai patvirtino, kad Šventasis Sostas pripažįsta Irako laikinosios vyriausybės legalumą. Kaip paprastai, vizito pradžioje A.Alavis, kaip valstybės vadovas, turėjo privatų pokalbį su Šventuoju Tėvu jo bibliotekoje, kuris truko apie penkiolika minučių. 59 metų A.Alavis yra musulmonas šiitas, tai yra Irako konfesinės daugumos atstovas. (Musulmonai šiitai sudaro apie 60 proc. iš 25 milijonų Irako gyventojų, o musulmonai sunitai – 35 proc. Krikščionys Irake yra mažuma – sudaro tik apie 3-4 proc. ir jie linkę migruoti dėl gyvenimo sunkumų.) Pagal išsilavinimą A.Alavis yra gydytojas neurologas ir per S.Huseino režimo metus kaip disidentas daugiausia gyveno užsienyje, kur užsiėmė verslu.

Po privataus pokalbio Irako premjeras pristatė savo palydą – žmoną Taną Alavi, ūkio ministrą Mehdį Hafedą, žmogaus teisių ministrą Bihtiarą Aminą ir valstybės sekretorių Vaelį Al Fadelį. Kai birželio 28 dieną amerikiečių karinės pajėgos šalies valdymą perdavė laikinajai vyriausybei, popiežius Jonas Paulius II paskelbė pritariantį pareiškimą ir sakė, kad „Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje remia ir skatina naujojo Irako kūrimo tikslą“. Jis taip pat pabrėžė, kad į savo maldas sudeda viltį, jog irakiečiai galės džiaugtis „taika, laisve ir gerove“.

Savo trumpoje, bet prasmingoje kalboje, pasakytoje Vatikane apsilankiusiam Irako premjerui ir kitiems vyriausybės nariams, Šventasis Tėvas pasmerkė dabar vyraujantį „bejausmį smurtą“ Irake ir padrąsino kurti demokratiją šioje Artimųjų Rytų šalyje. Jis taip pat paragino gerbti Irake gyvenančias religines mažumas, ypač krikščionis. „Man malonu priimti jus Vatikane ir užtikrinti nuolatinį artumą irakiečiams, pastaraisiais metais taip skaudžiai patiriantiems tragiškus kentėjimus“, - užjaučiamai kalbėjo Jonas Paulius II. Jis dar kartą priminė, kad meldžiasi už visas terorizmo ir kitos žiaurios prievartos aukas ir jų šeimas bei už tuos, kurie pasiaukojamai darbuojasi dėl Irako atstatymo.

Popiežius drąsino irakiečius „steigti demokratines institucijas“, kurios tikrai atstovautų tautos daugumos valiai ir būtų pasiryžusios „ginti visų teises, visiškai gerbdamos etninę bei religinę įvairovę“, kuri visada buvo būdinga Irakui ir sąlygojo šalies turtingos kultūros tradicijas. Šventasis Tėvas sakė esąs įsitikinęs, jog „krikščionių bendruomenė, esanti Irake nuo apaštalų laikų, pateiks savo įnašą į demokratijos augimą ir taikios ateities kūrimą regione“.

Komentatoriai atkreipia dėmesį, kad šioje neilgoje kalboje musulmonų daugumos valstybės vadovui popiežius Jonas Paulius II net du kartus paminėjo žodį „demokratija“. Tai svarbus ženklas, jog, nepaisant visų dažnai reiškiamų abejonių, kad islamiškajame Artimųjų Rytų regione galima sukurti normaliai funkcionuojančią demokratinę santvarką, Šventasis Sostas dėl to turi stiprią viltį. Pastaruoju metu pasirodė katalikų ekspertų svarstymų, kad demokratija yra visiškai suderinama su religija, taip pat ir su islamu, ir kad Vakarams būdingas perdėtas sekuliarizmas kaip tik sąlygoja kultūrinio identiteto krizę, kuris yra svarbus demokratijos elementas.

Po susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II Irako premjeras A.Alavis, - tai yra būdinga pripažinto valstybės vadovo vizitui į Vatikaną, - kalbėjosi su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu A.Sodanu ir užsienio reikalų ministru arkivyskupu Dž.Lajolu. „Šiuose pokalbiuose buvo išsamiai aptarti įvairūs situacijos aspektai ir perspektyvos susitaikymui, kuris įgalintų užgydyti praeities žaizdas“, - sakoma Vatikano spaudos centro paskelbtame komunikate. Jame taip pat nurodoma, kad diskusijose buvo pabrėžtas „poreikis garantuoti visišką religijos laisvę“, kad taip krikščionių bendruomenė galėtų visavertiškai prisidėti prie šalies atnaujinimo. Komunikate pabrėžta, jog Irako premjeras apgailestavo dėl teroristinių išpuolių prieš krikščionių maldos namus ir pažadėjo vyriausybės paramą jiems atstatyti.

Išpuoliai prieš krikščionis tęsiasi

Irako bažnytiniais duomenimis, nuo 2003 metų, kai prasidėjo kariniai veiksmai prieš S.Huseino režimą ir po jo žlugimo, šalyje buvo nužudyta beveik šimtas krikščionių. Jie žūva tiek dėl religinės neapykantos kupinų teroristų išpuolių, tiek dėl kriminalinių aktų. Pavyzdžiui, spalio viduryje buvo pagrobta ir brutaliai nužudyta chaldėjų katalikų (chaldėjai sudaro apie 70 proc. visų Irako krikščionių) mergaitė. Grupė nusikaltėlių pagrobė ją Bagdade ir už jos paleidimą iš tėvų pareikalavo didelės išpirkos. (Šalyje sukurtas klaidingas įvaizdis, kad krikščionys „turtingi“, todėl tokie įkaitų grobimų atvejai pasipelnymo tikslu gana dažni.) Tėvams nesugebėjus skubiai surinkti reikiamos sumos, sudarkytas mergaitės kūnas buvo numestas prie jų namų.

Be abejonės, didžiausio dėmesio susilaukia teroristų suderinti bombų sprogdinimai prie Irako krikščionių bažnyčių, kurie jau tapo periodiški. Per įvykdytus tris tokius išpuolius nuo rugsėjo mėnesio (kiekvieno jų metu sprogimai vykdomi prie kelių Bagdado ir kitų šalies miestų krikščionių maldos namų) žuvo keliolika žmonių, dešimtys jų buvo sužeista, šventovėms padaryti dideli materialiniai nuostoliai. Svarbiausia – taip sukuriama psichologinė nesaugumo ir baimės atmosfera, matyt, siekiant paskatinti Irako krikščionių emigraciją iš šalies ir pagilinti bendrąją humanitarinę krizę. „Jei kuris mūsų, krikščionių, išvyksta iš namų į darbą ar mokyklą, nežino, ar sugrįš sveikas ir saugus“, - dažnai pasakoja chaldėjai katalikai užsienio žurnalistams.

Dėl tokios padėties, kad ir labai nenoriai, kai kurios krikščionių šeimos pasitraukia iš Irako į kaimynines šalis – Jordaniją ar Siriją, kur gyvena jų giminės ir kur jos gali jaustis saugesnės, arba į JAV, Australiją ir Europą. Manoma, kad nuo karo pradžios Iraką paliko apie 40 tūkstančių krikščionių. Ir tai dažnai labai reikalingi žmonės šaliai atstatyti – inžinieriai, gydytojai, universitetų dėstytojai, verslininkai, humanitarinių organizacijų darbuotojai.

Spalio pabaigoje duotame interviu Azijos katalikų žinių agentūrai „Asia News“ apaštalinis nuncijus Irake arkivyskupas Fernandas Filonis sakė, kad regiono krikščionys ir anksčiau yra patyrę diskriminaciją. Bet jie nenori palikti savo tėvynės, kurioje nėra „svetimi“. Atvirkščiai, krikščionys Irake gyvena jau beveik 2000 metų (nuo apaštalų laikų), tuo tarpu islamo religija atsirado tik VI amžiuje. Irako krikščionys „nėra tie žmonės, kuriuos atvertė misionieriai. Jie yra šios žemės žmonės. Jie yra tikrieji piliečiai ir turi teisę čia gyventi“, - kalbėjo arkivyskupas F.Filonis, kuris buvo vienintelis diplomatinis atstovas, neapleidęs savo posto Bagdade per visus karo veiksmus pradedant 2003 metų balandžio invazija.

Kaip pozityvų bruožą jis nurodė tai, jog tiek paprasti musulmonai tikintieji, tiek daugelis jų dvasinių vadovų reiškia solidarumą jų nelaimėse, stengiasi suteikti skubią paramą po teroristinių išpuolių. Visa tai skatina dialogui, grindžiamam abipusiu supratimu, siekiant parodyti, kad terorizmas negali įveikti žmonių troškimo gyventi santarvėje. „Aišku, terorizmo mes negalime nugalėti mūsų pačių teroristiniais veiksmais, - sakė arkivyskupas F.Filonis. – Tai ne mūsų logika. Visi mūsų turimi ginklai savo prigimtimi yra dvasiniai. Pirmiausia – tai malda už taiką ir santarvę.“

© 2004 "XXI amžius"