|
Ateistinė propaganda
sovietinės Lietuvos spaudoje
Ramūnas Labanauskas
Šiame straipsnyje Komjaunimo tiesos pavyzdžiu analizuojama ateistinė propaganda sovietinės Lietuvos spaudoje. Ateizmas buvo neatskiriama marksizmo-leninizmo, oficialios Sovietų Sąjungos ideologijos, dalis, o ateistinė propaganda vienas svarbiausių įrankių kuriant naują sovietinį žmogų. Ypač svarbia ji laikyta jaunąją kartą formuojančiose ideologinėse institucijose, pirmiausia mokyklose. Sovietinė valdžia taikstėsi su senosios kartos išorinėmis tikėjimo apraiškomis, tačiau sovietinėje Lietuvoje gimusiųjų sąmonė turėjo būti išvalyta nuo religinių prietarų. Šiame darbe reikšmingą vaidmenį turėjo atlikti spauda, tarp jų Komjaunimo tiesa. Pastarosios 1976-1979 metų komplektuose pavyko rasti 57 straipsnius ateistine tematika, be jų, straipsnių su ateistiniu atspalviu. Siekiama atskleisti ateistinių straipsnių ideologinį kryptingumą, tematinius chronologinius dėsningumus, žanrinį pobūdį. Pagrindinis ateistinės propagandos vertinimo kriterijus jos veiksmingumas.
Pirmiausia pastebėtina, jog, išskyrus APN užsienio korespondentų pateiktas informacijas, nesama verstinių straipsnių, perspausdintų iš centrinių sovietinių laikraščių verčiamasi vietinėmis pajėgomis, kurios negausios - daugiau kaip po du straipsnius pateikė aštuoni autoriai: J.Baužys(9), B.Jauniškis (7), I.Zaksas (3), A.Butkevičius, A.Sadauskas, A.Urbonas po du. G.Jatkonis paskelbė vieną straipsnį dviejuose numeriuose. Ekskunigas V.Starkus davė interviu (1977 09 10), o taip pat paskelbė trumpą pasisakymą. Tėra tik vienas žymaus katalikų liturgijos žinovo P.Pečiūros sraipsnis, tačiau, pasiremdami jo tekstais, savo straipsnius skelbė kiti autoriai, taip pat B.Deksnys, pateikęs konceptualią Katalikų Bažnyčios (toliau KB) socialinės politikos kritiką (1978 03 31). Penki iš paminėtų autorių J.Baužys, P.Pečiūra, B.Jauniškis, A.Urbonas, V.Starkus priklausė redakcijos mokslinio ateizmo sekcijai. Bent du pirmieji, o taip pat I.Zaksas (baigęs chemijos mokslus, tačiau beveik visą savo gyvenimą vadovavęs mokslinio ateizmo katedrai) - patyrę ateizmo propagandistai, sąmoningai pasirinkę šį kelią. Dėl B.Jauniškio sąmoningumo galima suabejoti - buvęs vienuolis ir kurį laiką bendradarbiavęs su pogrindžiu, vargu ar be pagalbos iš šaliesgalėjo taip paprastai apsispręsti už netikėjimą.
Lengvai galima įžiūrėti šių propagandistų specializaciją: J.Baužys buvo atsakingas už istorinę Bažnyčios kritiką, I.Zaksas griovė filosofinius religijos pamatus, A.Urbonas užsiėmė ateistinės literatūros anotavimu, B.Jauniškis - ateistinio darbo metodika, taip pat buvo neblogas apybraižų meistras, P.Pečiūra analizavo liturgijos raidą, V.Starkus siūlė priemones dvasininkų kompromitacijai.
Didžioji dalis straipsnių ateistine tematika spausdinta antrame puslapyje (dažniausiai kitų ideologinį darbą aptariančių straipsnių apsuptyje), išskyrus žinutes iš kapitalistinių šalių jos turėjo pastovią vietą trečiajame puslapyje. Pirmasis puslapis rezervuotas oficialiai medžiagai, vienintelis straipsnis oficiali ELTOS informacija apie išvažiuojamąjį mokslinės ateistinės koordinavimo tarybos posėdį Kaune (dėl būtinybės populiarinti civilines apeigas) kaip tik atsidūrė šiame puslapyje (1978 06 22). Literatūrinio (pavyzdžiui, kraštotyrinio) pobūdžio tekstai publikuoti ketvirtajame puslapyje, rubrika Laiko dulkes nužėrus. Vienintelė pastovi ateizmo propagandai skirta rubrika Tavo įsitikinimų pasaulis. Šia rubrika išspausdinti 38 straipsniai. Visgi ryškesnio sistemingumo neįmanoma įžiūrėti, nebent tai, jog su šia rubrika spausdinti straipsniai beveik visi skirti religijos istorinei raiškai, taip pat išspausdinti ir visi šios tematikos J.Baužio straipsniai. Visos kitos rubrikos - vienkartinės: jomis greičiausiai tik siekta atkreipti dėmesį į konkretų straipsnį, juo labiau jog kitos knygų anotacijos spausdintos be jokių rubrikų. Dar būta specialaus puslapio Švyturys, skirto ideologiniam darbui, vienas jų (1978 01 05) visas skirtas ateistinės propagandos problemoms.
Žanriniu požiūriu ateistiniai straipsniai pasižymi dideliu įvairumu, be to, pastebima akivaizdi koreliacija tarp straipsnio turinio ir jo žanrinės išraiškos. Štai žinutėmis ir korespondencijomis perteikta informacija apie įvairias ateistinio darbo aktualijas, o taip pat sovietinių agentūrų korespondencijos apie religiją kapitalistiniame pasaulyje. Būdinga, jog šio pobūdžio straipsniai labai nedidelės apimties dažnai tik kelių sakinių, kalba sovietinė, šabloniška, taigi jų veiksmingumas menkas ir, greta didelės apimties konceptualių straipsnių, jie tik iškreipia statistiką. Pagal savo pobūdį tai tipiškos sovietinės ataskaitos (tai netaikytina minėtoms užsienio korespondentų informacijoms). Kita paplitusi ateistinės propagandos forma knygų anotacijos (9). Kritiškumo jose neverta ieškoti gal tik V.Misevičiaus knygos pristatymas vadintinas recenzija (A.Urbonas,1977 04 01). Žurnalistams jos pasitarnavo tik kaip pagalbinė priemonė savo antireliginiams opusams kurti, o tiesioginė jų funkcija, manau, vaidino nedidelį vaidmenį. Taip pat populiarus atsiminimų apie žinomus prieškario laisvamanius ir ateistus žanras bei apybraižos (9) tai puiki galimybė autoriui, neribojamam mokslinio objektyvumo reikalavimų, reikšti emocijas religijos atžvilgiu, jiems būdinga laisvesnė kalba. Pastebėtina, jog žanriniu požiūriu 1977 metų ateistinė propaganda gerokai įvairesnė būtent tais metais paskelbta humoreska bei interviu.
Kaip jau minėjau, būta 57 ateistinio pobūdžio straipsnių: 1976 metais 16, 1977 metais penkiolika, 1978-aisiais trylika (1978 m. sausio5 d. numerio viename puslapyje (laikraščio priedas Švyturys) paskelbti penki minėtos sekcijos narių pasisakymai ateistinio darbo temomis. Veiksmingumo prasme jie traktuotini kaip visuma, todėl bendroje statistikoje figūruoja kaip vienas straipsnis, o aptariant autorius bei išskaidant tematiškai, traktuojami kaip atskiri straipsniai), 1979 metais trylika. Taigi kasmet vidutiniškai po keturiolika ateistinių straipsnių. Žvelgiant paviršutiniškai, susidarytų įspūdis, jog ateistinė propaganda silpnėjo, tačiau tai apgaulingas įspūdis neverta pamiršti, jog ateistiniai straipsniai savo poveikiu skaitytojui gerokai skiriasi -1979 metų straipsniai kaip tik sunkiasvoriškesni.
Tematiniu požiūriu straipsnius galima išskaidyti į septynias grupes: ateistinio darbo aktualijos bei metodika (20), konceptuali religijos istorinės raiškos kritika (10), filosofinių religijos pagrindų kritika (6), laisvamanių ir ateistų gyvenimo aprašymai (8), prieškario Lietuvos Bažnyčios kritika (6), religijos parodija literatūroje (2) ir informacija apie religiją Vakaruose (9). Pagrindiniais skirstymo kriterijais buvo konceptualumas, t.y. teorinio apibendrinimo lygis, tematiškumas bei pagal tai, kas kritikuojama visuotinė Bažnyčia ar Lietuvos. Žinoma, ne visada vien šių kriterijų užteko: dvasininkų parodija, atsispindinti A.Urbono recenzijoje, bei humoreska apie maldą išskirtos į atskirą grupę, nes savo literatūriniu vaizdavimu jos nesiderina su mokslinio objektyvumo regimybę turinčiais istorinio ar filosofinio pobūdžio straipsniais. Tematinės grupės apie laisvamanius ir Bažnyčios kritiką taip pat dirbtinokos: laisvamanių atsiminimai arba apybraižos apie juos priskirtinos straipsnių apie Bažnyčios kritiką grupei, jei tik juose dvasininkų sukompromitavimo siekis nustelbdavo visapusiškai teigiamą laisvamanio portretą t.y. jei vyraudavo kritika, o ne teigimas. Kitais atvejais šios grupės sujungiamos.
Apie ką rašoma šiuose straipsniuose? Ateistinės propagandos šerdis tai konceptualūs, istorinę religijos raišką kritikuojantys bei filosofiniai straipsniai. Tačiau beveik visa kritika nukreipiama prieš Katalikų Bažnyčią. Keli straipsniai skirti krikščionybės sąsajoms su senosiomis politeistinėmis religijomis ar kultais (visaip stengtasi užtemdyti krikščionybės originalumą) pabrėžti. Apie mistiką ir įvairiausias jos apraiškas rašyta dviejuose straipsniuose. J.Baužio straipsnis (1977 05 28), skirtas Kristaus istoriškumui paneigti, išsiskiria savo tiesmukiškumu, grubumu ir primityvumu: Evangelijos pagal Matą nepatikimumas, o tuo pačiu ir Kristaus neistoriškumas grindžiamas argumentu, jog šioje Evangelijoje minima Galilėjos jūra iš tiesų buvo ežeras. Pora straipsnių skirta liturginiam Bažnyčios atsinaujinimui, tiek pat Bažnyčios išnaudotojiškam pobūdžiui atskleisti. Dar viename J.Baužio straipsnyje rašoma apie raganų deginimą puikiausia medžiaga ateistui (1978 09 07).
Skyrelis apie filosofinius religijos pagrindus, didžiąsias žmogaus būties problemas (laimė, kančia, nemirtingumas), daugiausia dėl I.Zakso mokslinio sąžiningumo bei dėl G.Jatkonio pasirinktos tematikos, pasižymi sovietinei ateistinei propagandai gan neįprastu objektyvumu, taigi ir jų poveikis turėjo būti nemažas, juo labiau jog jaunoji karta buvo ištroškusi būties, o ne vien tik buitines temas nagrinėjančių tekstų (tai matyti ir iš B.Jauniškio rekomendacijų ateistinio darbo organizatoriams).
Informacija apie religiją Vakaruose. Šiuo atveju religija kompromituojama politiniame kontekste. Dvasininkai (neturi reikšmės, ar tai katalikai, ar baptistai, mormonai ar krišnaitai) kaltinami ryšiais su CŽV, antikomunistine orientacija, jaunimo smegenų plovimu, fiziniu išnaudojimu (1976 04 28).
Straipsnių su ryškesniu ateistiniu atspalviu radau bent dvylika. Savaime suprantama, proreliginių straipsnių apskritai negalėjo būti praktiškai kiekviename straipsnyje galima pajausti ateistinę gaidelę, tačiau šioje statistikoje užfiksuoti straipsniai su ryškiais antireliginiais epizodais, kurie neretai veiksmingesni už šimtaprocentinius ateistinius strapsnius. Sakykim, kun. A.Vienažindžio visiškai nekunigiškas elgesys: jis neragina melstis, nepamokslauja, o vietoj to visiškai nekunigiškai daužo lazda pypkes nestandartiškas, žmogiškas elgesys, priešpriešinamas propagandistų formuojamam kunigo liturgisto paveikslui (V.Lauraitis, 1976 09 11). Arba kitas psichologiškai gerai apskaičiuotas smūgis Bažnyčiai: straipsnis apie tai, jog Bažnyčia ilgus amžius draudė rinkti lietuvių taip mėgstamus grybus (1976 0925).
Ateistinio darbo metodikai skirtų straipsnių grupė gausiausia. Didesnė jų dalis pristato, rekomenduoja arba analizuoja ateistinio darbo metodus mokyklose. Pastebėtina, jog ateistiniam darbui aukštojoje mokykloje teskirtas vienas straipsnelis (1976 01 13). Matyt, laikytasi nuomonės (ir spauda ją turėjo perteikti), jog į aukštąją mokyklą atėjęs jaunimas jau esąs atsikratęs religinių prietarų. Tai patvirtintų ir vienos abiturientės straipsnis apie mokymąsi vidurinėje mokykloje, kaip apie laiką, skirtą materialistinei pasaulėžiūrai susiformuoti (1979 06 07). Plačiai nušviečiama ateistų būrelių veikla (daugelį tokių straipsnelių - ataskaitų parašė patys jų vadovai), rašoma apie piešinių, rašinių, eilėraščių meninio skaitymo konkursus, stebuklų vakarones, kuriose chemiją išmanantys akivaizdžiai demaskuodavo religininkų apgavystes, paskaitas, skaitomas žymiausių to meto profesorių. Akcentuojama individualaus darbo su tikinčiaisiais svarba. Iš pirmo žvilgsnio tokie straipsniai negalėjo pasitarnauti išsikeltam tikslui įgyvendinti išvalyti jauno žmogaus sąmonę nuo religinių prietarų (nedidelė apimtis, visiems įkyrėjęs gyrimasis nuveiktais darbais, sovietinės kalbos štampai). Ir iš tiesų tai greičiau nuorodos, priminimas, jog partija ateistinį darbą ir toliau laiko svarbiu ideologinio darbo baru ir nepakęs religinio gyvenimo atsigavimo ir juo labiau viešo jo praktikavimo. Tačiau ne vien tai. Jaunimą galėjo patraukti savotiška kultūrinė tokių ateistinių būrelių programa: galimybė susipažinti su įdomiais žmonėmis, religijotyrine literatūra, diskusijos ir pan.
Išryškėja tam tikras nuomonių skirtumas dėl ateistinio darbo intensyvumo: žymiausias to meto ateistinio darbo metodologas B.Jauniškis ragino intensyvinti šį darbą (1976 04 29), tuo tarpu kiti, argumentuodami tuo, jog religijos kritika tik didina susidomėjimą mistika, anapusiniu gyvenimu, siūlė jo beveik atsisakyti.
Chronologinė analizė. Pastebimas akivaizdus straipsnių apie ateistinio darbo aktualijas bei metodiką mažėjimas: jei 1976 metais - šeši, tai vėliau po tris keturis. Bendras konceptualių istorinių ir filosofinių straipsnių skaičius iš esmės nekinta: laikosi apie 3-5, tačiau atskirai filosofinių straipsnių skaičius nuosekliai auga: jei 1976 metais jų nebuvo, 1977-aisiais vienas, tai 1979 metais - trys. O jei atmestumėm objektyvistinį G.Jatkonio straipsnį (1978 m. birželio 28 d. ir rugpjūčio 9 d.), kuriame apžvelgiama ateizmo sąvokos sampratos raida bėgant amžiams, tai filosofinių straipsnių šuolis bus dar akivaizdesnis, juo labiau įvertinant jų turinį: apie nemirtingumą, kančios prasmę, religijos ir nacijos ryšį. Tai svarbiausias 1979 metų propagandos sunkiasvorėjimo įrodymas. Bendras prieškario Lietuvos laisvamanių ir dvasininkų santykiams skirtų straipsnių skaičius (t.y. sujungus abi prieškario Lietuvai skirtas grupes) įdomiai įvairuoja: 1978 metais sumažėja iki vieno straipsnio, kai kitais metais keturi penki (1979 metais šokteli iki penkių).Tai antras ateistinės propagandos stiprinimo įrodymas. Įdomu, jog informacijos apie religiją kapitalistiniame pasaulyje visai nėra 1979 metais, o1978-aisiais net penki. Tai būtų galima sieti su popiežių kaita tais metais pasikeitė trys popiežiai, tačiau iš tiesų Komjaunimo tiesos skaitytojai laiku nieko negalėjo sužinoti apie pasikeitimus Vatikane: rašoma apie munistus (net du straipsniai), apie Dievo vaikų sektą, apie kunigų egzorcistų teismą (1978 07 18) ir tik 1978 m. lapkričio 2 d. paskelbiamas N.Teterino reportažas apie Vatikano pelną iš pašto ženklų serijos Sede vacante, leidžiamos mirus popiežiui 1978 metais tai vienintelė žinutė šiame laikraštyje apie naują popiežių.
Įdomios informacijos duoda tematinių grupių mėnesinė analizė. Daugiausia straipsnių paskelbta pavasario ir vasaros mėnesiais: birželį- devyni, balandį - septyni, gegužę, liepą, taip pat rugsėjį po šešis, spalio mėnesį nė vieno. Atrodytų, tokią statistiką būtų galima laikyti ateizmo propagandistų atsaku į svarbias Lietuvos katalikams šventes Velykas, Sekmines, Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos atlaidus, nors tematiškai to ir negalima įžiūrėti, nes šiaip jau berods atostogų metas nepalankus propagandai, nors galimas dar vienas paaiškinimas pasibaigus mokslo metams religingi tėvai rengdavo savo vaikus Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui (tematinė analizė patvirtina veiksmingų konceptualių ateistinių straipsnių skaičiaus padidėjimą balandžio, gegužės ir liepos mėnesiais). Pagausėjimui rugsėjį, matyt, reikėtų kitokio paaiškinimo - galbūt nuo ateistinės propagandos pailsėjusias moksleivių galvas (vargu ar mokiniai vasarą skaitė nuobodžius sovietinius laikraščius) siekta parengti naujam propagandos srautui. Atrodo, Adventui gilesnio bendravimo su Dievu metui skirta minėta maldos parodija (1977 12 15), galbūt Adventui taikytas ir straipsnis apie Katalikų Bažnyčios liturginį atsinaujinimą (A.Butkevičius,1976 12 17).
J.Baužio straipsnis (1977 02 17) apie žmogaus dvasią ir sielą žlugdantį gyvenimą vienuolyne, matyt, sietinas su Gavėnios pradžia. Savaitinė analizė taip pat atskleidė kai kuriuos dėsningumus visų pirma tai, jog dauguma ateistinių straipsnių paskelbta trečiadieniais ir ketvirtadieniais (1976 metais populiaresnis buvo trečiadienis, 1978-aisiais ketvirtadienis, 1979 metais abi šios darbo dienos). Šiame dėsningume išsiskiria 1977 metai tais metais septyni iš penkiolikos straipsnių pasirodė šeštadieniais (tarp jų visi konceptualūs istoriniai straipsniai).
Nesunku pastebėti, jog ateistinės propagandos idėjinį kryptingumą tiksliai atskleidžia patys straipsnių pavadinimai, kaip antai: Dievas maldos neišklausė, Stebuklų vakarai, Iliuzinio pasaulio šešėliuose (tarp kitko, taip pavadintas straipsnis apie liturgijos atnaujinimą), Kur veda mistika?, Kol gyvi prietarai, Kai degė raganų laužai, Vargšams žadėdami rojų, Dvasiniai suvaržymai, Vatikano pelnas, Pelninga būti pranašu, Religijos priedangoje, Sutanos ir durklo riteriai ir pan. Faktiškai galima įžvelgti dvi svarbiausias kritikos kryptis arba kaltinimus religijai ir konkrečiai Katalikų Bažnyčia: antgamtinio pasaulio ir visko, kas susiję su racionaliai nepaiškinamais dalykais, neigimas bei kaltinimas veidmainiškumu. Veidmainiškumu kaltinami, suprantama, visų pirma dvasininkai, bet ne vien jie taip pat ir Bažnyčia kaip institucija: ji kalta ir dėl moralinio visuomenės, pirmiausia jaunimo, tvirkinimo , t.y. dėl veidmainiškumo plitimo visuomenėje.
Antgamtinio pasaulio Dievo, dangaus, pragaro ir apskritai bet kokios savarankiškos dvasinės sferos neigimas reiškia kėsinimąsi į pačius religijos pamatus. Nepasitenkinama vien krikščionybės ar kurios kitos tradicinės religijos tiesų paneigimu, atmetamas kaip nemoksliškas apskritai bet kokios pojūčiais nepasiekiamos būties sferos egzistavimas. Visi reiškiniai, kurių kol kas negali paaiškinti mokslas, apibūdinami esant mistika ir mokslo vardu pasmerkiami. Kiekviena religija patenka į šią kategoriją, nes kiekvienos religijos esmė žmogaus bendravimas su ta pojūčiais neapčiuopiama anapusybe. Oficiali Sovietų Sąjungos materialistinė ideologija bet kokį modus vivendi su religija ar bet kuria kita mistine ideologija ar pasaulėžiūra atmeta iš principo, nes tiek viena, tiek kita pretenduoja į visos kūrinijos užvaldymą (akivaizdu, jog sovietinei liaudžiai atstovaujanti partija pretenduoja į krikščionių Dievo vietą - ji amžina, visagalė, išmintinga ir, natūralu, negali pakęsti šalia savęs jokios esybės su tokiomis pat savybėmis galimi tiktai taktiniai kompromisai tokių Sovietų Sajungos istorijoje mes žinome ne vieną). Taigi remiantis tokiomis teorinėmis prielaidomis daroma išvada, jog bet kokie mistiniai patyrimai yra alogiški, iš principo negalimi, o jeigu kas nors teigia juos išgyvenęs, tai jis arba nesveikas (jaunuolis, įsivaizduojantis esąs apelsinas ir persipjaunąs pilvą, norėdamas išspausti iš savęs sultis - tik vienas pavyzdžių (J.Baužys, 1976 11 30)), arba suinteresuotas materialiai ar politiškai. Faktiškai visi tie straipsniai ir skirti įrodyti, jog tokie reiškiniai galimi tik tarp narkomanų, alkoholikų, LSD vartotojų, beprasmiško asketizmo siela ir kūnu išvargintų fanatikų. Arba sukelia tokią būklę. Nors ne vien. Nuolat akcentuojama dar viena tezė: religija tėra tik natūralių socialinės ekonominės bazės reiškinių pagrindu gimusių vaizdinių derinys. O ta bazė Vakaruose, kaip nuolat kartojo komunistų propagandininkai, tuo metu išgyveno krizę su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis kapitalistų išnaudojamiems darbo žmonėms: nedarbu, nusivylimu, gyvenimo prasmės praradimu, augančiu savižudybių skaičiumi ir pan. Vargšams mistika, religija tampa psichologine kompensacija - priemone pabėgti nuo slegiančios Vakarų gyvenimo realybės, o kapitalistams - ideologiniu įrankiu, padedančiu atitraukti darbo žmones nuo kovos už socialinį išsilaisvinimą. Vadinasi, religija komunizmui nusikalsta jau vien tuo, kad priešinasi vienintelei galimai pasaulio pažinimo ir įvaldymo teorijai moksliniam komunizmui ir trukdo komunistams diegti darbo žmonių savimonėje jų socialinį tapatumą kaip svarbiausią, ir dėl to stoja reakcijos pusėn. Visos tokios, anot jų, anachronistinės pastangos pavadinamos mistika, paskelbiama esant iliuziška, nerealu, kenksminga, nesvarbu ar tai krikščionybė, ar susižavėjimas Žvaigždžių karais, manija dėl skraidančių lėkščių, bandymas įminti Bermudų trikampio paslaptį, spiritizmo seansai, dzenbudizmas, joga, bendravimas su Marso gyventojais, telepatija, astrologija ir pan. (1976 11 30). Būdinga tendencija, jog į šitą margą katilą sumetamos ir visos krikščioniškos konfesijos. Tuomet dar akivaizdžiau tampa, jog krikščionybė - tik vienas žmogaus proto paklydimų, senovės žmogaus iškreiptos vaizduotės padarinių (taip, beje, dar kartą patvirtinama tezė apie evoliucinę krikščionybės kilmę Butkevičius A., 1976 12 14). Koks skirtumas, ar žmogus spiritizmo seanso metu bando išsikviesti savo tėvo vėlę, ar bendrauja su tėvu maldoje - ir vienu, ir kitu atveju tai beprasmiškas veiksmas, leidžiantis suabejoti taip besielgiančiojo dvasine sveikata. Paneigiamas bet koks krikščionybės istorinis pamatas: Kristus paskelbiamas legendine persona, viena iš daugybės mitinių Rytų dievybių leidžiama suvokti, jog ir Jo garbintojai tėra primityvaus kulto puoselėtojai. Tuo pačiu užtemdomas bet koks krikščionybės savitumas. Su pasitenkinimu skelbiami tokie XX a. antrosios pusės žmogui atrodantys beprasmiški veiksmai kaip kiaulių suvarymas į jūrą Evangelijoje (1977 05 28). Greta rašoma apie senovės žynių maginius užkalbėjimus, bandymus pasitelkti dvasias savo tikslams (neužmirštama priminti, jog anksčiau malda Tėve mūsų baigdavosi: Ir nevesk mūsų į pagundą aliuzija į tai, jog ir krikščionių Dievui nesvetimos žmogiškos silpnybės). Puikiausia tokio iracionalumo iliustracija - straipsnis apie raganų deginimą, detaliai aprašant inkvizitorių žiaurumą (tuo pačiu sukompromituojamas ir tomizmas - oficiali Bažnyčios filosofija: šv.Tomas Akvinietis teigė, jog moteris gali santykiauti su velniu) arba dviejų Bavarijos kunigų, norėjusių išvaryti velnią iš vienos merginos, teismo aprašymas savaime peršasi, jog ir mokslo eroje katalikybė skendi baisiuose prietaruose (1978 07 18).
Raudona gija per visus ateistinius straipsnius eina mintis apie religijos ir mokslo nesuderinamumą. Tamsybininkai dažnai dvasininkams taikomas epitetas. Nuolat kartojama metafora, jog nuolankiai priešais altorių klūpintis jaunuolis ir kosmoso įsisavinimui pakilusi žmonija - nesuderinami dalykai. Su pasitenkinimu pažymima, jog katalikų filosofas G.Marselis sovietų raketos paleidimą laikė velnio žabangomis ir vienu artėjančios pasaulio pabaigos ženklu (katalikų obskurantizmo įrodymas). Tik Vakarų pasaulėžiūrinio iracionalumo jūroje gali rasti pritarimo tokių sektų, kaip Andželo Ciklomeno, kurios nariai mano, jog visas blogis kyla iš to, jog žmonės per daug fotografuojasi, veikla (J.Baužys,1976 11 30). Visoje šitoje mistikos beprotybės mišrainėje ryškus didaktinis bauginimo motyvas: vienintelio racionalaus mokymo atsisakymas gresia panašaus pobūdžio psichikos sutrikimais.
Kyla klausimas: jeigu Dievo nėra, tai kokia nuolat katalikų dvasininkų kartojamų liturginių veiksmų prasmė, kodėl kriščionybė tokių stulbinančių mokslo ir technikos pasiekimų akivaizdoje apskritai išlieka? Vienas komunistų atsakymas paprastas: todėl, kad tai naudinga išnaudotojams ir imperialistams. Iš čia ir nuolat pasikartojantys kaltinimai įvairiausių konfesijų dvasininkams, jog jie CŽV agentai, kad jie vykdo JAV imperialistų valią. CŽV kritikuojama, jog ji finansuoja religinę laidą Kolumbijoje (beje, SSRS ideologai skuba apkaltinti JAV, norėdami nuslėpti realius tokio pobūdžio savo darbus: tą patį galima pasakyti ir apie SSRS ji visaip skatino išlaisvinimo teologijos plėtotę Lotynų Amerikoje). Džiaugiamasi katalikybės nevienalytiškumu, skaidymusi į kairiuosius ir dešiniuosius, su pasitenkinimu konstatuojama, jog tikintieji darbo žmonės vis geriau suvokia Bažnyčios išnaudotojišką pobūdį ir svetimumą dirbantiesiems, pastebima, jog tik 10 proc. Prancūzijos tikinčiųjų lanko bažnyčią, jog Bažnyčia skyla į oficialiąją ir vargšų (1977 02 19). Požiūris į liturginę reformą dviprasmiškas: viena vertus, džiaugiamasi, jog Bažnyčia priversta reaguoti į permainas pasaulyje ir keisti savo dieviška laikomą liturgiją, tačiau, kita vertus, neslepiama susierzinimo, jog nuo šiol teks kautis jau su sunkiau įveikiamu priešu.
Taigi konstatavus, jog Dievo nėra, visa religijos moralė pakimba ore. Pereinama prie antrojo antireliginės propagandos punkto: religinės moralės pasmerkimo kaip antihumaniškos.Vėlgi ateizmo propagandininkų samprotavimai visiškai nuoseklūs: kokia prasmė kentėti, marinti savo kūną, jeigu žmogui skirta džiaugtis gyvenimu čia, šioje žemėje. Po II Vatikano Susirinkimo imta labiau akcentuoti šiapusinio gyvenimo svarbą, bet komunistams tai neparanku, todėl stengiamasi pokyčių nepastebėti, vietoj to pateikiami, anot jų, beprasmiško asketinio gyvenimo vienuolyne pavyzdžiai: savęs plakimosi scenos, vyresniųjų kojų bučiavimas, novicijų išnaudojimas ir kiti pažeminimo epizodai. Remiamasi net šventųjų autoritetu: perteikiami šv. Jeronimo žodžiai, jog jaunuoliai, tramdydami savo prigimtį, net netenka proto (1977 11 30) (aliuzija į celibatą duodama suprasti, jog vargu ar kunigai išlaiko tokį gyvenimo būdą, nenusidėdami Dievui).
Akivaizdi tendencija akcentuoti, jog krikščionybės esmė - liturginiais veiksmais išreiškiamas Dievo garbinimas ir sąmoningai stengiamasi nepastebėti antrosios krikščionybės pusės meilės artimui, t.y. žmonėms. Žinoma, tokiu atveju dvasininkų veiksmai atrodo visiškai beprasmiški ne veltui ekskunigas V.Starkus ir gali ištarti žodžius: Dirbau visuomenei nenaudingą darbą(1977 09 10). Kita vertus, kai jų aktyvios visuomeninės pozicijos nepastebėti darosi neįmanoma, ji aiškinama jų savanaudiškumu, egoistiniais sumetimais.Taip išryškėja dar viena ateistinės propagandos kryptis siekis demaskuoti religijos plačiąja prasme veidmainiškumą, t.y. siekis atskleisti tikinčiųjų veiksmų prieštaravimą jų pačių moralei. Žinoma, kritikos smaigalys nukreiptas į Katalikų Bažnyčią, demaskuojamas tiek Vatikano, tiek vyskupų bei kunigų, tiek ir paprastų tikinčiųjų veidmainiškumas bei to veidmainiškumo platinimas visoje visuomenėje (kunigai nebeprieštarauja stojimui į komjaunimą, o paskui visaip vilioja komjaunuolius į bažnyčią nuolat skundžiamasi, jog komjaunuoliai tuokiasi bažnyčioje, krikštija savo vaikus, priima Sutvirtinimo sakramentą; suprask, kunigai skatina komjaunuolius elgtis prieš savo sąžinę išduoti savo materialistinę pasaulėžiūrą).
Demaskuojant veidmainiškumą argumentuojama maždaug taip: štai pačių katalikų Šventasis Raštas propaguoja neturtą, o kaip gyvena tie, kurie pirmieji turėtų jo laikytis, rodydami pavyzdį savo ganomiesiems (vysk. J.Staugaitis grietinėle maitina savo kates, vienas gyvena dižiuliuose rūmuose)(B.Jauniškis,1979 04 04). Lygiai taip pat to paties priesako nesilaiko ir vienuoliai - jie akivaizdžiai per stori. Vatikanas milijardus dolerių investavęs imperialistinių valstybių pramonėje, gaminančioje raketas, kurios skirtos žmonėms žudyti, tarp jų ir tikinčiuosius (nusikalstama priesakui Nežudyk), vyno pramonėje (nors visaip propaguojama blaivybė), piliulių nuo nėštumo gamyboje (nors abortai draudžiami). Vatikanas turi nemaža dvarų, kuriuose žiauriai išnaudoja tikinčiuosius kumečius. Pagaliau Bažnyčia skelbiasi nešanti Kristaus taiką pasauliui, tuo tarpu kardinolas Spelmanas laimina antikomunistinį kryžiaus žygį prieš Sovietų Sąjungą, vienintelę taikos garantę žmonijai. (Beje, tai dar nieko, blogiau, kai Jėzaus bandos vadeivos kelia jaunimą į tokį pat žygį (J.Baužys, 1976 11 30)). Tas pats išryškėja ir vertinant dvasininkų veiklą: jeigu, kaip teigiama, Dievo garbinimas neturi prasmės, tada prasmės reikia ieškoti kitur , juk komunistai ne akli, - mato, jog institucinė religija išlieka - telieka įtarti, jog dvasininkai savo beprasmiškų veiksmų kartojimo neatsisako vien dėl savo materialinių arba savo klasės interesų. Daroma tolesnė išvada: jei jiems rūpi vien pilvo reikalai, vadinasi, jie patys netiki savo Dievu.
Taigi ateistinės propagandos logika paprasta: paneigiamas Dievas (ir apskritai antgamtinio pasaulio egzistavimas), bet kokia liturginė dvasininkų veikla paskelbiama esanti beprasmiška, o jų ganytojiška veikla socialiai priešiška pažangai, o kadangi ją įkūnija materialistinė pasaulėžiūra, jai pasipriešinti neįmanoma, nes tai būtų priešinimasis istorijai vadinasi, ir ši veikla (kaip ir apskritai religijos egzistavimas) tampa beprasmiška. Ratas užsidaro.
Bent jau tuometėje Komjaunimo tiesoje ateistinė propaganda turi daugiau kritikos pobūdį, teigimo labai maža (išskyrus I.Zakso straipsnius), tačiau priešpastatymo būdu išryškėja išsivadavusios iš religinių prietarų visuomenės bruožai. Galbūt geriausiai tokios visuomenės bruožai išryškėja iš to, kaip ji suvokia nemirtingumą. Tokioje visuomenėje nemirtingumas įmanomas tik kolektyve: žmogus įsiamžina savo darbais (kūrybos vaisiais), kurį laiką išlieka kitų žmonių atmintyje, galų gale savo egzistenciją tam tikra prasme jis pratęsia palikuonyse (I.Zaksas,1979 06 28). Žmogus be kolektyvo t.y. sovietinės liaudies, kuriai atstovauja partija, - yra niekas, jis vertingas tik tiek, kiek jis palieka ką nors po savęs, kiek jis prisideda prie sovietinės liaudies pažangos (tam tikra prasme sovietinė liaudis ar pati Sovietų Sąjunga tampa žemišku Dievu, su kuriuo susiliedamas įgauni jos jėgą - panašiai kaip krikščionis siekdamas sudievėti). Štai čia ir glūdi pagrindinis krikščionybės ir komunizmo idealo skirtumas krikščionybės požiūriu žmogus vertingas pats savaime, net jei jis būtų visiškai neveiksnus, tuo tarpu materializmo - žmogus vertas tik tiek, kiek jis sugeba sukurti.
Peržvelgus Komjaunimo tiesos ketverių metų numerius išryškėja neįprastas ateistinės propagandos pobūdis didžiąja dalimi tai religijos, o faktiškai Katalikų Bažnyčios kritika ar net grubus puolimas. Ateistinės visuomenės bruožų net nebandoma propaguoti (išskyrus I.Zakso straipsnius). Gal tuomet ateistiniai straipsniai pernelyg sureikšminami, juk tie 57 straipsniai sudaro labai nedidelę viso tų metų teksto dalį? Manyčiau, jų reikšmė išryškėja tik bendrame visos laikraščio medžiagos fone. Absoliučiai visi straipsniai yra materialistinės orientacijos, visuose akcentuojama gamyba, daiktai, vartojimas (vienintelis idealas tai pasiaukojimas dėl dar efektyvesnės gamybos). Todėl šiame fone ateistiniai straipsniai itin reikšmingi kaip tik tuo vienu jau išryškintu aspektu Katalikų Bažnyčios įvairiapuse kompromitacija. Dėl šio ateistinės propagandos pobūdžio ją labiau tiktų vadinti antireligine propaganda. Šiuo atžvilgiu psichologiškai jie buvo labai gerai parengti ir taiklūs. Bent daliai jaunimo (galbūt intelektualesniam) konceptualūs ateistiniai straipsniai neabejotinai buvo veiksmingi patys savaime bent jau dėl dviejų dalykų: dėl gausios istorinės medžiagos ir dėl filosofinių, būties problemų nagrinėjimo, t.y. tokio pobūdžio informacija buvo paklausi. Kitas dalykas, kiek apskritai tais laikais sovietiniai laikraščiai buvo skaitomi. Aišku, jie nebuvo populiarūs, bet, bent jau iš neturėjimo ką skaityti, tokie straipsniai buvo skaitomi pirmiausia tą autorius gali paliudyti iš savo patirties. Be to, didžiajai daliai jaunimo Bažnyčia psichologiškai buvo nepatraukli ir dėl šios priežasties jos aplinkoje kursavusi filosofinė literatūra liko neprieinama. Užsienio radiją visgi atstojo žymiai intensyvesnė visapusiška sovietinė propaganda bei pati sovietinė realybė, kuri vartotojiškumu persiėmusiai visuomenei niekuo neliudijo Dievo buvimo.
© 2004 "XXI amžius"
|