| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kryždirbių kūrybinė stovykla Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kiekvienos tautos ir valstybės gyvenime yra vertybių, kurios niekada nesensta. Bėgant laikui, jos įgyja vis didesnę reikšmę ir prasmę. Prie tokių neįkainojamos vertės objektų priklauso ir Lietuvos kryžiai, ypač meniniai, kaltiniai, mediniai paminklai. Dėl įvairių priežasčių jų šiandieninėje Lietuvoje gerokai sumažėję, tačiau neišnykę. Neseniai į Rumšiškių liaudies buities muziejų suvažiavo grupė kryždirbių iš visos Lietuvos. Mat nutarta surengti kryždirbių seminarą stovyklą kryždirbystės tradicijoms puoselėti, gaivinti, pagaliau pačios kryždirbystės darbų tąsai. Juk kryždirbiai, arba dar kaip juos vadina liaudies meistrai, irgi vienas po kito išeina į Amžinybę. Reikia, kad jaunimas perimtų estafetę, darbų įgūdžius, stilistiką ir t.t. Šis seminaras suderintas su UNESCO organizacija. Po to, kai Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis pastangų dėka kryždirbystė buvo paskelbta žmonijos žodinio ir materialaus paveldo šedevru mūsų valstybėje, tautoje. Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vyresnioji specialistė menotyrininkė Alė Počiulpaitė papasakojo, kad šis liaudies meistrų susibūrimas turėjo tikslą atkurti senus nykstančius Aukštaitijos kryžius, tęsti šio regiono kryždirbystės tradicijas. Labai ryškūs regioniniai skirtumai tarp žemaičių, dzūkų, suvalkiečių ir aukštaičių. Koplyčia, kuri stovi Lietuvos liaudies buities muziejuje, Aukštaitijos sektoriuje, atkeliavo iš Švenčionių rajono, Račkiškės kaimo. Orientavomės į Aukštaitijos regionui būdingiausias kryždirbystės tradicijas, - sakė A.Počiulpaitė. Dalį dar esančių, bet nykstančių kryžių radome natūroje, padarėme jų tikslius darbo brėžinius, kai kuriuos fragmentus ėmėme jau iš albumų. Atrinkome geriausius, būdingiausius, įspūdingiausius vienetus. Į seminarą daugiausia buvo suvažiavę aukštaičių meistrų, tačiau yra ir universalių meistrų, kurie susipažinę su visais Lietuvos etnografiniais regionais. Pavyzdžiui, kryždirbys Adolfas Teresius yra daręs V.Svirskio likusių kryžių pagrindu naujus kryžius Berčiūnų apylinkėse ( Panevėžio r.). Iš tiesų, - sakė menotyrininkė, - visi seminaro dalyviai turi didelę kūrybine patirtį, gerai susipažinę su medžio apdirbimu, moka visus staliaus darbus, savarankiški. Seminaras tęsėsi dešimt dienų. Visiems buvo duota užduotis pagal brėžinius atkurti tikslias kryžių kopijas. Siekta, kad Aukštaitijos koplyčios šventoriuje matytųsi būdingiausios šio regiono kryžių formos. Toks seminaras - kūrybinė stovykla surengtas pirmą kartą Lietuvoje. Jį finansavo UNESCO, parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Meistrai negavo jokio honoraro. Jiems buvo suteikta pastogė, maitinimas. Kitų tokių seminarų tikslas - atkurti nykstančius kryžius Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos regionuose. Daug priklausys ir nuo finansavimo šių projektų įgyvendinimui. Reikia pasakyti, kad medieną suteikė miškų urėdija. Meistrai įrankius, įrangą atsivežė patys ir nesavanaudiškai ištisas dešimt dienų nuo ryto iki vėlaus vakaro išsijuosę dirbdino kryžius pagal tikslius brėžinius. Be jau paminėto A.Teresiaus, puikiai dirbo Banguotis Prapuolenis, Algirdas Šalkauskas, Evaldas Rimkus, Zenonas Sakalauskas, Jonas Tvardauskas, Rimantas Zinkevičius, Pranas Kaziūnas, jauna studentė Kristina Navarskaitė, kuri taip pat ženkliai prisidėjo prie minėtų kryždirbystės darbų. Pagaminta dešimt įvairiausių kryžių, būdingų tik Aukštaitijos regionui. Kai jau visi kryžiai, kuriuos padirbdino meistrai, gražiu pasagėlės pavidalu apjuosė Koplyčios šventorių, atėjo laikas juos pašventinti. Iš pradžių buvo aukojamos šv.Mišios koplyčioje. Jas aukojo kun. Kazimieras Ambrasas, SJ. Į šv. Mišių auką susirinko nedidelis pulkelis rumšiškiečių, dar neišvykusių meistrų ir keletas muziejaus lankytojų užsieniečių.Per pamokslą kunigas sakė, kad šioje koplyčioje matome tuos kryžius, kuriuos išdrožė taurios sielos žmonės, kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Tarp jų puikavosi ir įžymaus kryždirbio V.Svirskio unikalus kryžius. Pasak kunigo, medis savyje slepia nepaprastą grožį. Kryžius - kančios, mūsų pergalės, išganymo ženklas. Buvo paminėtas S.Šalkauskio aprašytas epizodas, kai šv. Velykų rytą Vilniuje1863 metų sukilimo dalyviai, jau tapę kaliniais, buvo varomi, sukaustyti retežiais, į tremtį. Visi sukilėliai užtraukė giesmę Linksma diena mums nušvito... Net caro sargybinių skruostais riedėjo ašaros. Jie net nusiėmė kepures prieš lietuvių dvasios stiprybę. Sukilėliai buvo tikintys žmonės, tikėjo, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva. Ir Vakarai mūsų nepamokys, kaip mums būti savitiems. Visas mūsų tautos grožis atsiskleidžia kryžiuje, šokyje, dainoje.Tik savo savita kultūra mes papildome pasaulį, sakė kun. K.Ambrasas. Po šv. Mišių ir palaiminimo visi dalyvavusieji aukoje gražia procesija ėjo prie kiekvieno kryžiaus, kurį kun. K.Ambrasas pašventino. Prie kiekvieno kryžiaus buvo uždegta žvakė, nes žvakė simbolizuoja patį Kristų, Jo šviesą, nes tai Kristus atnešė šviesą į mūsų šalį, tautą. Jau po kryžių pašventinimo Rumšiškių liaudies buities muziejaus mokslinė darbuotoja, techninė šio seminaro-stovyklos vadovė Nemira Gutautienė pasidžiaugė, kad mūsų kryždirbystė ir toliau gyvuoja, plečiasi ir klesti. Tai mūsų tautos kultūros išskirtinė dalis. Rumšiškės, Kaišiadorių rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |