Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvos pasidalijimas

Petras KATINAS

„Nenugalimoji sąjunga“ Jauniaus Augustino piešinys

Premjeras pasidžiaugė, jog pagaliau pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje visi ministrai bus partiniai. Kaip ir senais jo sekretoriavimo LKP CK laikais. Tiesa, šį kartą Vyriausybėje ne visi buvusios SSKP nariai, yra ir „darbiečių“, ir „valstiečių“. Arba, kaip mėgsta aiškinti tautai Kazimira Prunskienė, naujoji Vyriausybė bus „centro kairioji“. Nežinia, iš kur ši Rusijos mylėtoja ištraukė tą centro kairumą. Juk nėra nei centro, nei kairės. Teliko tik oligarchinių grupuočių klanai ir patys oligarchai. Be jokių partijų ideologijų, programų ar kitokio demokratinio balasto. Juk ne veltui jau seniai pastebėta, kad vadinamieji socialdemokratai atstovauja stambiajam kapitalui, jų atstovai leido ir saviems, ir kitiems turto ištroškusiems jį susigrobti iš apmulkintos tautos, todėl taip nesunkiai sudarė koaliciją su milijonieriaus partija. Svarbiausia, jog Premjeras ir Socialdemokratų partijos vadas pats nurodė dar tikintiems kažkokia ideologija savo partiečiams liautis užsiiminėti tokiais niekais ir visas jėgas skirti oligarchinei valstybei kurti. Kaipgi čia neprisiminsi to paties A.Brazausko, kai jis, kandidatuodamas į Lietuvos Prezidento postą galutinai užviršuojant neokomunistų piramidę, savo programoje skelbė: „Dauguma Lietuvos piliečių valstybės vairą patikėjo realiems politikams, kuriems didžiausios vertybės – DARBAS, DORA, DARNA… ĮSTATYMAS TURI BŪTI VIRŠ BET KOKIOS VALDŽIOS, virš visų politikų ir jų siaurų interesų. Pradėjome kovą su korupcija ir mafija… Nuo politinių skersvėjų mus gali apsaugoti tik tvirta vadovo moralė, jo meilė Tėvynei ir aiškus tautos lūkesčių suvokimas“. Daugelis piliečių patikėjo šiais žodžiais, nors žinantiesiems senųjų ir naujųjų komunistų veikimo būdus bei metodiką, dešimtmečių patyrimą iš pat pradžių buvo aišku, kad tai tik įprastas tuščiažodžiavimas.

Bet ir tai dar ne blogiausia. Jau beveik nesimaskuojant pasukta Rusijos pusėn. Netgi švietimas ir kultūra atiduodami prorusiškiems veikėjams. Vien tai, kad vietoje išties neblogai dirbusio švietimo ministro A.Monkevičiaus Lietuvos švietimui vadovaus švietimo ir mokslo viceministras socdemas R.Vaitkus, rodo, jog tautiniam švietimui ateina galas. Ir ne tik švietimui. Juk R.Vaitkaus ir jo bičiulio rusų šovinisto Jevgenijaus Kostino, Rusų sąjungos veikėjų S.Dmitrijevo, jo sesers O.Dmitrijevos, bolševikų pakaitalo Socialistų partijos veikėjo R.Muksinovo, kone visų rusų mokyklų Lietuvoje direktorių rūpesčiu faktiškai įteisinta Maskvos „penktosios kolonos“ kalvė – Baltijos rusų instituto filialas. Tai ir yra R.Vaitkaus „rūpinimasis“ Lietuvos švietimu. Be to, kaip suprasti, kad Valstybiniam mokslo ir studijų fondui vadovauja geras buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus, dabar premjero A.Brazausko bičiulis, buvęs LKP CK skyriaus vedėjas Sigitas Renčys, kuris pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais darbavosi Maskvoje, SSKP centro komitete. Juk ne kas kitas, o S.Renčys rašė LKP centro komitetui ir KGB „recenzijas“ apie „žalingus“ Lietuvos rašytojų kūrinius. Vieną tokią šio komunistinio ideologo recenziją apie poezijos rinkinį „Tolimos dainos“, poeto Jono Juškaičio įteiktą leidyklai 1976 metais, įtraukė pats poetas į savo knygą „Lyra ant gluosnio“ („Aidų“ leidykla. Vilnius, 2001). Dabar šis komunistas tvarko minėto Valstybinio mokslo ir studijų fondo pinigus ir A.Brazausko rūpesčiu jam buvo padidintas atlyginimas nuo 4862 Lt iki 5513 litų per mėnesį… Matyt, iš tiesų draugas S.Renčys nepaprastai daug nusipelnė partijai ir Vyriausybei, jeigu gauna didesnę algą nei Seimo narys.

Nesinori visiškai sutikti su tais, kurie po valdžios postų pasidalijimo po lygiai tarp A.Brazausko ir V.Uspaskicho teigia, kad prasidėjo šliaužianti valstybės okupacija. Tačiau daugybė ženklų rodo, kad procesas, kaip mėgdavo sakyti M.Gorbačiovas, pajudėjo („pošiol“). Juk kas kitas, jeigu ne A.Brazauskas visai neseniai metė iššūkį netgi pasirašytai sutarčiai su Europos Sąjunga dėl Ignalinos branduolinės jėgainės uždarymo. Jam, aišku, visiškai nerūpėjo Lietuvos gyventojų, o tiktai Rusijos ir su ja susijusių vietinių oligarchinių grupuočių interesai. Pirmiausia jokiu būdu neleisti, kad Lietuva bent truputėlį atsipalaiduotų nuo Rusijos energetinės vergystės. Prezidentui V.Adamkui paprieštaravus tokiems A.Brazausko ketinimams, tas lyg ir atsitraukė. Bet neilgam. Tuo labiau kad naujajame ministrų kabinete žemės ūkiui vadovaus dar viena Rusijos, konkrečiai, jos energetikų nurodymų vykdytoja K.Prunskienė. Be to, jau paskelbta, kad Rusijos elektros energijos monstro „Jedinnaja energetičeskaja sistema Rossiji“ (RAO JES) padalinys „Inter RAO JES“ įsigijo Lietuvos bendrovę „Energijos realizacijos centras“. Įsigijusios šį centrą „Inter RAO JES“ atstovas Ivanas Abramovas tiesiai, be jokių diplomatinių gudrybių, pareiškė, kad Lietuvos energetinė sistema „turi ypač didelę reikšmę Rusijai“. Kitaip tariant, už dyką tiekti elektrą Kaliningradui ir Baltarusijai. Aišku, nuolat keliant mokesčius už elektrą vietiniams paklusniems čiabuviams.

Keisčiausia, kad įvairiausios visuomenės apklausų kontoros, kurių vis daugėja, skelbia, kad daugiau kaip trečdalis Lietuvos žmonių labiausiai trokšta matyti savo šalies Premjeru šį nomenklatūros karšinčių. Galima spėti, kad juo susižavėję tautiečiai net numirti jam neleis – vis reikalaus būti Premjeru. Tiesa, pagal tas apklausas, jam ant kulnų lipa kitas gelbėtojas, „nebuvęs nei komjaunuoliu, nei partiečiu“, Archangelsko dujininkas. Ir tikriausiai, atėjus metui, pakiš koją arba, anot paties Premjero, „išdurs“ savo geradarį. To ilgai laukti tikrai neteks. Du tokio masto grobuonys viename lizde ilgai sėdėti negali. Taip jau buvo atsitikę. Buvęs Premjeras „didysis stabilizatorius“ Adolfas Šleževičius neseniai skundėsi, kaip jį negražiai savieji išstūmė iš lizdo.

Rusų oligarchas, paėmęs savo kontrolėn svarbiausias ministerijas, nors ir neturėdamas SSKP sekretoriaus patirties, jos pasisems pasikvietęs iš Maskvos visą armiją juodųjų technologijų konsultantų, o jeigu ir jų nepakaks, išsirašys iš JAV tokių reikalų specialistą, gudrų Amerikos žydą Napolitaną, kuris jau konsultavo V.Uspaskichą prieš rinkimus. Todėl ministerijų pasidalijimas po lygiai tarp A.Brazausko ir V.Uspaskicho dar nieko nereiškia. Juk neatsitiktinai brangūs draugai Č.Juršėnas su A.Brazausku netgi papildomus Seimo komitetus įkūrė, kad juose galėtų pasodinti V.Uspaskicho žmones. Kai dėl tų Seimo komitetų, tai darosi sunku suvokti, kam jų Lietuvos parlamente prireikė net šešiolikos! Juk netgi Prancūzijos parlamente – Nacionaliniame susirinkime tėra tiktai šeši komitetai. Bet nieko nepadarysi. Nepaskandinamieji komunistai nomenklatūrininkai pavyzdį ima ne iš Prancūzijos ar kitų demokratinių valstybių, o iš Rusijos azijietiškos, dabar vadinamos eurazijietiškos tvarkos.

Skaičiuojant nuo 1920-ųjų, aštuntosios, o po nepriklausomybės atkūrimo – ketvirtosios kadencijos Seimas baigė savo darbą. Atsisveikindamas su šios kadencijos Seimu, prezidentas V.Adamkus pažymėjo, kad šio Seimo kadencijos metu Lietuva tapo ES ir NATO nare. Paskutiniąją darbo dieną didele balsų dauguma Seimas ratifikavo Europos Sąjungos Konstituciją. Tai gana reikšmingas žingsnis, su kuriuo Lietuvą ir lietuvius pasveikino buvęs Prancūzijos prezidentas ir Europos Konvento pirmininkas Žiskaras d’Estenas. Taigi Lietuva tapo pirmoji iš „senųjų“ ir „naujųjų“ ES valstybių, ratifikavusi ES Konstituciją. Nežinia, kodėl nueinančios daugumos atstovai taip skubėjo, tačiau akivaizdu, kad naujosios sudėties Seime tai atlikti būtų buvę kur kas sunkiau. Tuo labiau kad dabartinė oligarchinė-neokomunistinė dauguma yra aiškiai prorusiška, ir dar visiškai nežinia, kokių siurprizų ji gali pateikti. Kad tokių siurprizų bus, galima neabejoti. Netgi tokių rėksnių kaip V.Šustausko, E.Klumbio ar J.Veselkos išsišokimai pasirodys tiktai „žiedeliai“.

Bet yra dar vienas dalykas, į kurį negalima nereaguoti. Ar Maskva, turėdama Vilniuje savo draugų ir bičiulių valdžią, nepavers jos savo įrankiu euroatlantinėse struktūrose? Toks pavojus visiškai realus. Pakanka tik pažvelgti, kiek parlamentarų atstovauja Lietuvai Europos Parlamente, pirmiausia nuo V.Uspaskicho partijos. Tai, kad Maskva, gindama savo interesus ES ir NATO, bandys pasinaudoti Lietuva, aišku kaip ant delno. Dabar, suformavus oligarchinę valdžią, tam atsiranda kur kas didesnės galimybės.

Nežinia, kodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad po didžiulio triukšmo, kai buvo aptikta netikrų eurų spaustuvė vos galą su galu suduriančiose dviejose Kauno bendrovėse, visa kaltė už tai buvo suversta „iešmininkams“. Kažkodėl viską žinanti žiniasklaida nepasidomėjo, bent jau kol kas, iš kur tie labai kokybiškų netikrų eurų spausdintojai gavo jų spausdinimo įrangą. O ji, specialistų nuomone, gali kainuoti net iki 70 mln. litų. Iš tiesų tokių kokybiškų eurų banknotų nepagaminsi paprastais spausdintuvais, kaip tai darė spausdindami netikrus litus keli Šiaulių studenčiokai. Be to, reikėjo dar ir atitinkamo popieriaus. Eurovaliutos padirbinėjimą galėjo organizuoti tik gerai reikalus išmananti tarnyba. O tokios veiklos patirtį, ir labai didelę, turėjo mūsų didžiosios kaimynės gerai žinomos struktūros. Tuo labiau kad taip norėta dar kartą sukompromituoti Lietuvą ES ir pasaulio akyse. Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas sakė, kad jautėsi gana nejaukiai, kai jo kolegos iš Europos Sąjungos valstybių klausinėjo apie demaskuotą eurų padirbinėtojų gaują.

Taigi valdžia pasidalyta. Tarp A.Brazausko, V.Uspaskicho ir nusipelniusio gyventi geriau A.Paulausko. Numestas kaulas ir K.Prunskienei. Gal koks kąsnelis teks ir paksininkams. Vietoje liberalų, kurie nutarė vis dėlto likti opozicijoje. Viskas gražu, valdžioje tie patys, bet su galinga oligarchų priemaiša. Tie patys Rusijos „Gazprom“ ir „Lukoil“ pinigai. O valdžia bei jos svečiai, anot vienos žinomos žurnalistės, ir toliau už mokesčių mokėtojų pinigus linksminsis ir lėbaus premjero žmonos „Crown Plaza“ (buvusiame „Draugystės“) viešbutyje, Didžiojo gelbėtojo restauruotame pagal pasaulinius standartus. Gali kilti klausimas: o kaipgi valstybės Prezidentas, koks jo vaidmuo oligarchų piramidėje? Taigi joks. Prezidentas jau dabar tapo tik tos politinės komedijos dekoracija ar statistu. Naujosios valdančiosios daugumos vadas per 15 nepriklausomybės metų dar gudriau išmoko nustumti į šoną bet ką, net ir formaliai šalį valdantį Prezidentą.

© 2004 "XXI amžius"