|
Nežinomybė
Petras KATINAS
Jau legendiniu tapusio palestiniečių lyderio Jasiro Arafato laidotuvių dieną pradėjo pildytis pačios niūriausios ir pesimistiškiausios politikų ir politologų prognozės, kad jam mirus prasidės kruvinas chaosas. Pirmiausia pačioje Palestinoje. Taip ir atsitiko. Kalašnikovais ginkluota milžiniška minia atrodė tarsi paklaikusi. Tai buvo aiški preliudija į dar nepalyginti didesnį sąmyšį, kilsiantį Palestinos autonomijoje. Netgi jeigu Izraelis paklustų ES reikalavimams išvesti visas karines pajėgas iš Vakarų Kranto, kad palestiniečiai galėtų išsirinkti savo naująjį vadą, nieko iš to neišeitų. Mat jau Alacho soduose esantis J.Arafatas, kuris ne kartą buvo pareiškęs, jog jo vienintelė sužadėtinė ir žmona tiktai Palestina, o daugiau niekas kitas, nepaliko savo įpėdinio.
Štai dėl to įpėdinio, o svarbiausia, dėl iš visų pusių plaukiančių pinigų palestiniečiams ir kils nuožmiausia kova. Apie patį J.Arafatą prirašyta tokia daugybė knygų ir komentarų, kaip apie retą kurį politinį veikėją. Anot vieno Vakarų Artimųjų Rytų problemų tyrinėtojų, vien Izraelyje apie Abu Amarą (J.Arafato slapyvardis) prirašyta tiek knygų ir publikacijų, kad susidarytų ištisa enciklopedija. Bet niekas taip ir nesugebėjo atsakyti, koks jis buvo žmogus. Savo veiklą J.Arafatas pradėjo kaip aršus radikalas, kaip žmogus, sukūręs teroristines grupes kovoti su Izraeliu. Vėliau staiga tapo lyg ir taikaus proceso Artimuosiuose Rytuose šalininku ir net įtikino tuo pasaulio lyderius. Netgi gavo kartu su buvusiu Izraelio premjeru Icchaku Rabinu Nobelio taikos premiją. O ją gavęs ir pamalonintas pasaulio lyderių, net JAV prezidento dėmesiu, staiga sukėlė naują palestiniečių smurto bangą prieš izraeliečius, pavadinęs ją intifada. Visa jo veikla buvo skirta nepriklausomos Palestinos valstybei sukurti. Žinoma, tą valstybę turėjo valdyti jis pats ir jo aplinkos nepaprastai korumpuotas palestiniečių elitas. Šalia išoriškai nuoseklios nepriklausomos Palestinos valstybės sukūrimo idėjos, įvairiais veiklos periodais yra viena linija, kurios buvo nuolat laikomasi nuo 1969 metų, kai J.Arafatas pradėjo vadovauti Palestinos išsivadavimo organizacijai, kurios nuostatos buvo gana liberalios. J.Arafato pagrindinis rūpestis buvo kontroliuoti finansinius srautus, kurie plaukė į palestiniečių pabėgėlių stovyklas. Palestiniečių lyderis puikiai suprato, kad atsiras norinčiųjų paremti ir finansuoti Palestinos valstybės įkūrimo idėją, kurie duos tam pinigų. Tačiau kai tik įplaukos sumažėjo, dargi iš arabų valstybių, supratusių, jog tie pinigai nusėda valdančiosios palestiniečių grupuotės ir paties J.Arafato kišenėse, tas srautas ėmė pastebimai mažėti. Tada J.Arafatas ir pradėjo teroristinę kampaniją intifadą. Sumanymas buvo toks: neduodate pinigų pabėgėliams ir kitiems skurstantiesiems, duosite intifadai, t.y. teroristinei veiklai.
Būtina pažymėti dar vieną dalyką, apie kurį daugiau kaip prieš metus labai įtakinguose JAV laikraščiuose paskelbė buvęs Rumunijos diktatoriaus N.Čaušesku užsienio žvalgybos viršininkas, dabar gyvenantis JAV, generolas leitenantas Jonas Pačepa. Jis ir aprašė tikrąją J.Arafato gyvenimo ir veiklos istoriją. Generolo straipsnyje pateikta išsami informacija apie tai, kad J.Arafatas ir jo tapimas Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) lyderiu buvo SSRS KGB projektas. Tą projektą vykdė KGB ir dosniai mokėjo. Ne tik ginklais ir technika. Pateikiami tokie skaičiai: SSRS KGB mokėjo J.Arafatui atlyginimą po 200 tūkst. dolerių per mėnesį. J.Pačepos straipsnyje pateikiama daugybė duomenų, dokumentų apie tai, jog J.Arafatas buvo KGB žmogus Artimuosiuose Rytuose, į kurį Maskva dėjo ypač daug vilčių.
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad, mirus J.Arafatui, greičiausiai Palestinos problema pagaliau bus išspręsta sukuriant nepriklausomą Palestinos valstybę. Tokiu atveju turėtų baigtis ilgus dešimtmečius užsitęsusi Artimųjų Rytų anomalija atsiras dar viena nuskurdusi ir silpna valstybė. Skirtumas tik tas, kad toje valstybėje vyko ir vyks teroristinė veikla. Kaip tik J.Arafatas, o ne koks O. bin Ladenas prieš kelis dešimtmečius ir pradėjo teroristinius veiksmus, prisidengdamas kova už palestiniečių laisvę, ir todėl nesulaukė visuotinio tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Be to, J.Arafato Palestinos išsivadavimo organizacija, tapusi terorizmo židiniu, kaip ir kitos pasaulio teroristinės grupuotės Maskvos buvo priskiriamos prie pažangių ir dosniai remiamos. Taigi J.Arafatas ir buvo to tarptautinio politinio terorizmo tėvas. Terorizmo, kurio kulminacija buvo 2001 m. rugsėjo 11-oji. Nuo tos dienos terorizmas tapo pasauliniu reiškiniu. Tačiau, nepaisant to, J.Arafatui buvo viskas atleidžiama, ir jis buvo vienas iš labai nedaugelio arabų šalių lyderių, kurio buvimą ir veiklą toleravo Jungtinės Valstijos ir Jungtinės Tautos.
Iki pat savo mirties J.Arafatas išliko pačiu savimi. Žlugus SSRS ir užtrūkus melžiamai Maskvos karvutei, J.Arafatas nuolat koketavo su Vašingtonu. Naujieji Palestinos lyderiai (jeigu liks gyvi) privalės pakeisti J.Arafato karinę lauko uniformą ir prie diržo tabaluojantį revolverį į europietiškus kostiumus ir bent jau žodžiais pasiskelbti pripažįstantys demokratijos taisykles. Už tai jiems bus leista ant to optimizmo bangos, kuri kilo po J.Arafato mirties Vašingtone ir Tel Avive, forsuoti Palestinos valstybės sukūrimą su mažumėlę apribotu represiniu režimu. Tas režimas norom nenorom privalės bent jau bandyti sutramdyti radikalius islamistus, kurių Palestinoje prisiveisė neregėta gausybė. Tikimasi, jog dauguma naujųjų Palestinos lyderių sutiks su tokia įvykių eiga. Tie, kurie nesutiks, pasirinks O. bin Ladeno kelią. Jų leksikone nebeliks Palestinos valstybės sukūrimo idėjos, o tiktai pasaulinė islamo kova prieš JAV ir visą Vakarų pasaulį.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog Palestinos kaimynės Jordanija ir netgi Sirija visiškai netrokšta, kad įvykiai pasisuktų tokia linkme. Jos puikiai supranta, jog turėti savo pašonėje radikaliuosius islamistus nieko gera joms nežada. Viena aišku, išėjus J.Arafatui, įvairioms palestiniečių grupuotėms, tokioms kaip Hamas ar Islamo džihadas, atsiveria neišvengiamų konfliktų grėsmė ir kruvinas santykių suvedinėjimo laikotarpis. Tokiu būdu Izraelis, nors to ir nenorėdamas, turės įsikišti. Ir ne tik dėl teritorinių pretenzijų ar savo teritorijos apsaugojimo, bet ir siekiant nutraukti pačių palestiniečių tarpusavio pjautynes.
Todėl JAV prezidento Džordžo Bušo, paskelbusio, kad vienas jo pagrindinių užsienio politikos veiksmų bus nepriklausomos Palestinos valstybės sukūrimas, laukia tikrai sunkus uždavinys. Pirmiausia todėl, jog, šiuo metu nesant J.Arafato, Palestinoje nėra žmogaus, turinčio tokį autoritetą tarp palestiniečių. Be to, jeigu Palestinos valstybė ir būtų sukurta, tikėtis galutinio Artimųjų Rytų įtampos židinio užgesinimo gali tik nepataisomi optimistai. Pernelyg jau daug interesų susivyniojo šiame sunarpliotame kamuolyje. Negalima pamiršti ir J.Arafato sąskaitų užsienio bankuose, dėl kurių naujieji Palestinos vadai neišvengiamai susipeš.
Kai dėl nepriklausomos Palestinos valstybės įkūrimo, tai problema ne tik palestiniečių tarpusavio rietenose, bet ir tai, jog pačios arabų valstybės, netgi radikalusis Sirijos režimas, jau nekalbant apie Jordaniją, nelabai nori tokios valstybės atsiradimo. Tokios pat nuotaikos ir turtingoje Saudo Arabijoje. Arabų šalys bijo, kad tokia valstybė būtų teroristų lizdas, o šios solidarumo vardan turėtų ją išlaikyti.
© 2004 "XXI amžius"
|