|
Nuo rinkliavų iki korupcijos
Dr. Vincentas LAMANAUSKAS
Šiaulių universiteto profesorius
Kontekstas
Pastaruoju metu vis dažniau prabylama apie korupciją švietimo sistemoje. Natūralu, nes tai bendra valstybės problema, voratinklis, kuris apraizgė visas šalies gyvenimo sritis. Būtų keista manyti, kad šis reiškinys švietimo sistemoje neegzistuoja. Drįstu teigti, kad kaip tik čia ir glūdi korupcijos šaknys. Ne taip seniai LRT laidoje Pinigų karta (2004 11 01) kaip tik ir bandyta paliesti šią skaudžią mūsų šalies problemą. Juo labiau kad tarptautinė kovos prieš korupciją organizacija Transparency International paskelbė duomenis, jog Lietuvos situacija šiuo klausimu ne gerėja, priešingai, ji blogėja. Anot šios organizacijos, korupcija aukštosiose mokyklose yra trečioje vietoje po korupcijos Kelių policijoje ir gydymo įstaigose. Pasirodo, mūsų kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje situacija kur kas geresnė. Yra duomenų, kad net senas kyšininkavimo tradicijas turinčioje Gruzijoje reikalai pasikeitus valdžiai labai sparčiai taisosi (Gruzija sėkmingai vaduojasi nuo kyšininkų. Baltijos kelias, Nr.7. 2004). Anot STT, net 40 proc. Lietuvos studentų per pastaruosius dvylika mėnesių yra davę vienokį ar kitokį kyšį aukštųjų mokyklų darbuotojams. Čia būtina pastebėti, kad šie duomenys iš esmės sutapo su ankstesnių tyrimų rezultatais. 2003 metų gruodžio mėnesį Lietuvos studentų atstovybių sąjungos inicijuotas tyrimas Korupcijos reiškinys Lietuvos aukštosiose mokyklose atskleidė iš esmės panašią situaciją. Tyrime dalyvavo keturiolikos šalies universitetų bei 25 kolegijų studentai, todėl šiuo požiūriu tyrimo rezultatais abejoti sunku. Bandoma teisintis, kad tai sovietmečio reliktas, kurio dera atsikratyti. Tačiau kaip to pasiekti? Problema lyg ir žinoma, jos mastai taip pat, tačiau kur tikrosios šio reiškinio priežastys - niekas vienareikšmiai atsakyti negali. Gal ir nedrįsta. Juk ši tema daugeliu atveju dar vis tabu Lietuvoje. Tai patvirtina ir reakcija į Studentų sąjungos inicijuotą tyrimą - jis buvo apšauktas kaip neprofesionalus, nekvalifikuotai atliktas tyrimas, kurio rezultatai abejotini. Minėtoje LTV laidoje Pinigų karta buvo įvardyta, kad Lietuva kasmet švietimui išleidžia apie tris milijardus litų, kas sudaro beveik 6 proc. BVP. Formaliai žiūrint, nedaug atsiliekame nuo kitų, toliau pažengusių Europos šalių. Anot švietimo ir mokslo viceministro R.Vaitkaus, viskas labai neblogai atrodo. Žinoma, tai tipiškas politikų melavimas ir nenoras sakyti tiesą. Juk, pavyzdžiui, vienam studentui Lietuvoje išleidžiama vidutiniškai 1790 JAV dolerių, o tuo tarpu kitose Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai skiriama apie 8000 JAV dolerių. Tad kaip suprasti, jog viskas neblogai?
Suprantama, kad sveikai mąstančiam žmogui norisi vyti šalin vien tokią mintį apie korupciją švietimo, juo labiau mokslo sistemoje. Juk aukštosios mokyklos visų pirma mokslo šventovės, o, kaip žinoma, bet kurioje šventovėje nevalia vaikščioti purvinais batais. Oponuojantys visada gali pasakyti - o kur tikri faktai? Galima su tuo sutikti, tačiau baimės sindromas vis dar galingesnis už sistemą, galinčią apginti žmogų, išdrįsusį tokias problemas iškelti. Esu įsitikinęs, kad įvairiais lygmenimis pradėta diskusija ir yra tas pirmas žingsnis problemos sprendimo link. .
Kodėl taip?
Atsakyti į šį klausimą nėra taip paprasta. Kaip jau minėjome, viena iš priežasčių - baimė. Noras atsiriboti, nematyti problemos ir yra viena iš pabaisų švietimo sistemoje. Iš kur ji? Žinoma, iš ten, ano gero sovietinio gyvenimo. Čia itin pravartu būtų pacituoti K.Markso žodžius - viską, ko tu negali daryti, gali daryti tavo pinigai: jie gali valgyti, gerti, eiti į balius, į teatrą, domėtis menu, įgyti išsimokslinimą, istorines retenybes, politinę valdžią, jie gali keliauti, - jie gali tau visa tai įgyti, jie gali visa tai pirkti, jie yra tikroji galia.
pinigai yra sąvadautojas, tarpininkaujantis poreikiui ir daiktui
(K.Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. Vilnius, 1986). Galima būtų sakyti, kad šie Markso žodžiai skamba taip, tarsi būtų parašyti vakar. Suprantama, jokiu būdu nekalbama apie visą visuomenę. Tikiu, kad Lietuvoje yra nemažai dorų ir sąžiningų žmonių. Tačiau yra kur kas didesnė dalis gyvenančiųjų taip, kaip Šekspyras vaizdžiai aprašė tragedijoje Timonas Atėnietis. Mąstymo stereotipiškumas - antroji pabaisa švietime. Kitas svarbus, mano manymu, dalykas - kompetencijos klausimas. Drįstu teigti, jog korupcijos mastai yra tas indikatorius, kuris puikiausiai parodo kompetencijos poreikį Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad kompetencijos neįmanoma nupirkti už pinigus. Galima nupirkti popierių, t.y. atestatą, sertifikatą, pagaliau diplomą, bet ne kompetenciją. Kompetencija niekur nepardavinėjama, ją reikia įgyti pačiam. Diplomą, ko gero, galima ir nusipirkti. Neoficialiai sklando net šešėliniu švietimu užsiimančių (besiverčiančių, nes tai irgi verslas, tarp kitko gana pelningas) verteivų nustatytos kainos. Sklando gandai, kad bakalauro diplomas kainuoja nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų. Kas gali paneigti tokią galimybę? Akivaizdu, kad Lietuvoje vis dar prioritetas teikiamas popieriui, bet ne realiai kvalifikacijai. Nelabai įdomu, ar tu iš tiesų kažką sugebi, ar tavo kompetencija adekvati įgytą išsilavinimą patvirtinančiam dokumentui, prioritetas dar vis tebeteikiamas formaliam dokumentui. Žinoma, jis reikalingas ir būtinas. Tačiau jis vertingas tiek, kiek jis adekvatus realioms vieno ar kito specialisto įgytoms kompetencijoms. Lietuvos gyventojų žema paklausa tikrajam, realiajam išsilavinimui yra trečioji pabaisa švietimo sistemoje. Noriu paliesti ir ketvirtą pabaisą - tai valstybės abejingumą šiam reiškiniui. Kaip galima spręsti kyšininkavimo, korupcijos problemas švietimo sistemoje, jei tokie reiškiniai egzistuoja aukščiausiose valstybės struktūrose? Be to, itin žemas pedagogo statusas mūsų visuomenėje. Nejaugi nepriklausomos Lietuvos mokytojas ir toliau bus vadinamas kaimo liktarna (taip vadinama neoficiliai), kuriai nebūtina skaisčiai šviesti? Kaip skaisčiai šviesti, jei, pavyzdžiui, valstybė vieno moksleivio vadovėliams teskiria vos 31 litą, kai tuo tarpu už tokią sumą geriausiu atveju galima įsigyti du vadovėlius? Netgi viceministras R.Vaitkus pripažįsta, kad vadovėlių rinka monopolizuota, kažkas kažkur pražiūrėjo ir laiku nesprendė problemos. O gal nenorėjo spręsti? Gal taip buvo parankiau, ir dabar turi garantuotą biznį. Nepritekliuje iš esmės gyvenusi didžioji visuomenės dalis šventai nori bent savo atžaloms suteikti tai, ko neturėjo patys. Egzistenciškasis europietiškasis mentalitetas - geresnės ir šviesesnės ateities galimybė. Ji viliojanti, ja gyvenama. Valdininkai tik konstatuoja, bet realiai nelabai ką tedaro. Kyla klausimas jei yra problema vadovėlių rinkoje, kodėl ji nesprendžiama? Manyčiau, kad švietimo ir mokslo ministras turi visus reikiamus svertus šiai konkrečiai problemai spręsti. Taigi ketvirtoji pabaisa pedagogo socialinis statusas visuomenėje ir valstybės nevalstybiškas požiūris į mokytoją. Su tuo susijusi penktoji pabaisa vis dar žemi, iš esmės skurdūs mokytojų atlyginimai. Lietuvoje šiuo metu bendrojo lavinimo sektoriuje dirba apie 50 tūkst. mokytojų. Nesunku paskaičiuoti, kokia dalis iš minėtų trijų milijardų tenka mokytojų atlyginimams. Ne paslaptis, kad prestižinėse mokyklose dirba aukštesnės kvalifikacijos mokytojai. Tad į kaimiškąsias, nutolusias nuo didesnių miestų mokyklas dažnai atvyksta mokytojai, kuriems nepavyko susirasti darbo miesto mokyklose. Kas gali paneigti, kad ir atvykę į provincijos mokyklą jie pareigas gauna už atitinkamo dydžio mokestį mokyklos vadovui?
Ką daryti?
Šis klausimas dar sudėtingesnis, tačiau pats svarbiausias. Suprantama, kad reikia stengtis šalinti šiuos negatyvius reiškinius sukeliančias priežastis. Jų yra daug. Viena aišku, jog mentaliteto taip greitai nepakeisi. Nors, kita vertus, pagrįstai galima kelti klausimą, ar jį apskritai stengiamasi keisti. Juk šiandienės visuomenės nuomonės tyrimo (gal ir formavimo?) institucijos, reklamos specialistai labai kvalifikuotai manipuliuoja žmonėmis. Tipiškas bihevioristinis mąstymas - kontroliuojantieji ir manipuliuojamieji. Tai pats baisiausias dalykas. Dar didesnė pabaisa - rinkliavos mokyklose, ypač ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Mano nuomone, čia pati rimčiausia priežastis. Juk sutiksite, kad rugsėjo pirmąją mokyklose kalbama toli gražu ne apie mokslo ar žinių šventę. Didžiąją pirmosios pamokos dalį neretai mokytojai skiria finansinių problemų aiškinimui tėveliams - kiek reikės pinigų pratybų sąsiuviniams, ekskursijoms, klasės remontui, gimtadieniams, kitoms bendroms, tik neaišku, kokioms mokyklos reikmėms ir t.t. Tai vyksta vaikų akivaizdoje ir netgi tampa vos ne svarbiau už pačią šventę. Spalį su kolegomis lankėmės keliose kaimiškose pagrindinėse mokyklose. Vienoje iš jų kaip tik vyko koncertas moksleiviams. Atsitiktinai užėję į vieną iš klasių radome keletą mokinukų. Paklausėme, kodėl jie neina į koncertą. Atsakė, jog nenori, neįdomu ir pan. Tačiau kai pastebėjau mokytojos rankose maišelį su surinktais pinigais, tapo visiškai aišku, kodėl tie vaikai nenori paklausyti koncerto - paprasčiausiai jie neturi tų kelių litų. Tai tik aisbergo viršūnė. Ne paslaptis, kad mokyklose renkamos pačios įvairiausios rinkliavos, pavyzdžiui, direktoriaus gimtadieniui, klasės remontui, žaliuzėms klasėje. Netgi juokaujama, jog jei klasėje nėra modernių žaliuzių, tai arba mokytoja kvaila ir neapsukri, arba tėvai skurdžiai. Sakoma, kad pagal šį požymį iš karto gali atskirti, kokie vaikai mokosi ir apskritai koks mokykos reitingas. Išvada akivaizdi - jau darželio, pradinės mokyklos suole jaunieji Lietuvos piliečiai susiduria su rinkliavomis arba, teisingiau sakant, su pinigų išmušinėjimu. Suprantama, kad tokioje terpėje užaugę vaikai vėliau ir patys nematys nieko blogo, jei duodamas kyšis. Labai taiklus LTV laidos pavadinimas - tipiška pinigų karta.
Kitas aktualus dalykas - du procentai pajamų, kurias kiekvienas Lietuvos dirbantysis jau turėjo teisę pervesti kaip paramą atitinkamoms institucijoms. Tai visiškai teisėta ir gera paramos forma. Tačiau kai kuriose mokyklose ši akcija virto tiesiog akivaizdžiu spaudimu tėvams, kad jie būtinai tuos procentus skirtų atitinkamai mokyklai. Kartais kyla klausimas - kaip tos lėšos bus panaudojamos, juk ir taip skaidrumo trūksta. Netgi švietimo valdininkai pripažįsta, kad švietimui skiriamos lėšos panaudojamos neefektyviai.
Vis dėlto negalima nuošalyje palikti duodančiųjų. Daugeliu atveju kalti patys vaikų tėvai, sąmoningai sukurdami situaciją rinkliavoms. Visuomet tarp konkrečios klasės tėvų atsiranda keli, kurie ir inicijuoja įvairiausias rinkliavas. Tiek metų pratinti paklusti ir neprieštarauti - paklūstame. Jei kuris ir išdrįsta prieštarauti, tai tokio asmens markė labai nukrenta - apšaukiamas skurdžiumi, ir tiek. Vien dėl to nemažai tėvų jau geriau skolinasi pinigų, tačiau duoklę atiduoda. Tik bėda, kaip tam posakyje: mirė drakonas tegyvuoja drakonas. Visiškai sutinku su Laisvosios rinkos instituto teisės ekspertu dr.R.Šimašiumi, kad reikia vertinti ne žmogų, bet aplinką, ir keisti taip pat ne žmogų, o aplinką (XXI amžiaus priedas Atodangos, 2003 09 26). Belieka tikėtis, kad ateinančios kartos gebės šią problemą jei ne išspręsti, tai bent sušvelninti. Viena iš priežasčių - švietimo valdininkų nepakankama kompetencija šiuolaikinės švietimo ekonomikos srityje. Tokio kurso pedagoginio profilio bakalauro lygmens studijų programose praktiškai nėra. Nepaisant to, didžiausia bėda - valstybinio požiūrio trūkumas. Valdžios dalybos po Seimo rinkimų aiškiai parodė, kiek partijoms rūpi Švietimo ir mokslo ministerija ir, žinoma, jaunosios kartos ugdymas. Ne pirmą kartą ji atsidūrė paskutinėje vietoje. Bet kokios užuominos apie tautinį, patriotinį ugdymą ne tik neišgirstamos, bet laikomos itin nemoderniu ir neperspektyviu dalyku. Reikia tikėtis, kad jaunoji karta gebės įveikti dar gyvus mąstymo stereotipus, radikaliai keisti požiūrį į patį kyšininkavimo reiškinį, susitelkti ir apvalyti visuomenę nuo korupcijos.
© 2004 "XXI amžius"
|