Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Glaudus Eucharistijos
ir evangelizacijos ryšys

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo slėpinys skatina misijinį aktyvumą

Kaip žinoma, ateinančių dvylikos mėnesių laikotarpiu popiežius Jonas Paulius II yra pakvietęs pasaulio krikščionis celebruoti Eucharistijos metus ypač susitelkiant į pagrindinius tikėjimo slėpinius. Spalio viduryje 48-uoju Tarptautiniu eucharistiniu kongresu inauguruotas šis šventas laikotarpis bus užbaigtas 2005 metų spalį rengiamu pasauliniu Vyskupų Sinodu, kuris nagrinės prasmingą temą: „Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“. Šventasis Tėvas pastarojo meto savo pareiškimuose ir dokumentuose ne kartą yra pabrėžęs, kad Bažnyčios socialinė veikla ir ypač misijinių uždavinių įgyvendinimas turi remtis kiekvieno kataliko tvirtu ir aiškiu Eucharistijos supratimu.

Stiprėjantis konsiumerizmas bei globalizacijos reiškinio plėtra kelia naujus iššūkius žmonių dvasingumui ir būtent Eucharistijos „transformuojanti galia“ gali suteikti drąsos gyventi pagal krikščioniškojo tikėjimo principus bei ryžtą skelbti Evangeliją. Tai ypač svarbu dabar, kai kalbama apie moderniškumo mito žlugimą (jau keliama „pomodernistinė epocha“) bei akivaizdžioje krizėje yra atsidūrusios socializmo, nacionalizmo ir liberalizmo faktiškai materialistinės ideologijos. Jų suviliotiems ir apgautiems žmonėms reikia vėl grąžinti gyvenimo tikslą ir viltį, ir tai gali padaryti tik Tas, kuris atsiliepia į giliausius sielos poreikius.

Dar prieš paskelbdamas Eucharistijos metus, spalio pradžioje susitikęs su Romos vyskupijos jaunaisiais katalikais, kurie aktyviai dalyvauja naujosios evangelizacijos kampanijoje miesto mokyklose, ligoninėse bei tiesiog gatvėse, Popiežius pažymėjo, kad „Eucharistija ir misija yra dvi neatskiriamos realybės“. Kitais žodžiais tariant, jeigu Eucharistijos celebravimas ir ypač adoravimas yra tikrai autentiški, jie neišvengiamai turi sąlygoti tikėjimo liudijimą ir vesti į misijinį aktyvumą. „Šis slėpinys kviečia kiekvieną mūsų su Kristumi dėkoti ir šlovinti dangiškąjį Tėvą ne tik žodžiais, bet ir mūsų pačių gyvenimu būti vienybėje su Juo“, - kalbėjo Jonas Paulius II.

Jauniesiems evangelizuotojams Šventasis Tėvas pateikė tris svarbius nurodymus: „Visų pirma meilė Eucharistijai. Niekada nepaliaukite jos celebruoti ir adoruoti kartu su visa krikščionių bendruomene, ypač sekmadieniais. Visada žinokite, kaip Eucharistiją statyti į savo asmeninio ir bendruomeniško gyvenimo centrą, kad taip bendrystė su Kristumi padėtų jums priimti drąsius sprendimus“. Kitas Popiežiaus nurodymas jauniesiems katalikams yra misijinis uolumas. „Nebijokite atskleisti priežastį vilčiai, kuri dvelkia jumyse, vilčiai, kuri turi labai konkretų vardą: Jėzus Kristus! – sakė Šventasis Tėvas. – Ši viltis turi būti perduota jūsų amžininkams, padedant jiems, per nuoširdžią draugystę ir dosnumą atrasti tą didžiąją Eucharistijos dovaną“.

Trečiasis Šventojo Tėvo nurodymas yra nuolatinis „autentiško eucharistinio dvasingumo“ savyje ugdymas „Dievo Žodžio klausymo, maldos ir sakramentų šventimo mokykloje“, kuriuo jaunieji misionieriai galėtų kreiptis į bendraamžius. Popiežius kvietė visuomet prisiminti, kad „pirmoji vieta evangelizacijoje turi būti skirta žmogiškajam asmeniui“, kam skatina ir Eucharistija, pagrįsdama poreikį „išklausyti ir mylėti“.

Kristaus auka skirta visai žmonijai

Vienas pagrindinių eucharistinio pamaldumo ekspertų Popiežiškojo tarptautinių eucharistinių kongresų komiteto pirmininkas kardinolas Jozefas Tomkas spalio pradžioje duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ priminė, kad būtent II Vatikano Susirinkimas apibrėžė Eucharistiją kaip „viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinį ir centrą“, taip pat kaip „visos evangelizacijos šaltinį ir viršūnę“. Tik tas, kuris tiki Kristaus dieviškumu, gali tikėti Eucharistija. Kita vertus, „per stiprinimą tikėjimo Eucharistija, kaip Jėzaus Kristaus esamumą, auką ir atminimą, yra pagilinamas tikėjimas Kristaus dieviškumu ir jo įsikūnijimu“, aiškino kardinolas J.Tomkas.

Štai kodėl yra iškilęs poreikis atnaujintai sutelkti dėmesį į Eucharistiją, kaip „pagrindinį tikėjimo židinį“, būtent Vakarų visuomenėje, kur yra dabar išryškėję „tyliosios apostazės“ bruožai. Šiuo atžvilgiu yra svarbus ir socialinis Eucharistijos aspektas, iškeltas taip pat ir ankstyvojoje Bažnyčioje, per įvairias agapės formas ir dalijimąsi gėrybėmis. Dabar Eucharistija turi kurti broliškumą, solidarumą, bendrystę, taikos ir santarvės atmosferą, teisingumą ir meilę. Šiuolaikinis pasaulis kenčia dėl dvasinio dekadanso, demografinės krizės, gyvybės nepaisančios kultūros, atnaujinto polinkio į eugeniką (per eksperimentus su žmogaus embrionais), perdėtos sekuliarizacijos. Jam Eucharistija gali tapti pagrindu atsinaujinti, nes ji yra „gyvenimo duona“, gelmė, kurioje nuskaistinama ir išaukštinama žmogiškoji meilė. Eucharistijos celebracijoje, kur pabrėžiamas orumas ir džiaugsmas, kur tampa nereikšmingi klasiniai ar rasiniai skirtumai, ryškėja naujojo žmoniškumo ir naujosios civilizacijos bruožai, aiškino kardinolas J.Tomkas.

Eucharistija yra Bažnyčios ir krikščionių gyvenimo širdyje, tačiau Kristaus auka yra skirta visai žmonijai. Todėl kyla klausimas, kaip paaiškinti šį svarbiausią tikėjimo elementą nepraktikuojantiems žmonėms, netikintiesiems bei kitų religijų išpažinėjams. Aptardamas šį svarbų dalyką kardinolas J.Tomkas priminė, jog „tikėjimas yra Dievo dovana“ ir kad Eucharistijos suvokimas jau Jėzaus laikais buvo „sunkiai nusakomas“. Tai taip pat dėkingas ir gilus suvokimas, kuris reikalauja bent jau geros valios ir neturi būti atmestas „a priori“. Jis atskleidžia begalinę Jėzaus Kristaus meilę žmonijai, ir supratimas, kad Eucharistija yra „gyvenimas pasauliui“, taigi tikintiesiems ir netikintiesiems, įgalina kiekvieną intuityviai pajusti Dievo širdies didingumą.

Eucharistija atskleidžia slėpinį Jėzaus Kristaus, kuris nori sueiti į artimą bendrystę su Jį priimančiuoju ir tampa mūsų pastiprinimo „duona“. Taip pat pateikia save bekrauju būdu aukoje, kuri iš tikrųjų buvo išimtinė kryžiaus auka už visą žmoniją. Kardinolas J.Tomkas pastebėjo, jog kiekvienam, kuris susipažįsta su Evangelijos pasakojimu apie Eucharistijos sakramento įsteigimą Paskutinės vakarienės menėje kelios valandos prieš Kristaus atperkamąją mirtį ant kryžiaus, „Eucharistijos tiesa atrodo paprasta ir suprantama, kaip šviesos spindulys, kuris krenta į stiklą iš vienos pusės, o kitoje pusėje išeina prizmėje suformuodamas įvairiaspalvę spindulių juostą“.

Taigi netikinčiajam Dievo supratimą kardinolas pradėtų aiškinti nuo evangelinio prisikėlimo pasakojimo, parodydamas Eucharistiją, kaip didžiąją Jėzaus dovaną, „kuris mylėjo savuosius iki galo“. Pesimizmo kupinam agnostikui reikia nuvalyti pasitenkinimo ir pasitikėjimo tik savimi puikybės kiautą, būdingą šiuolaikiniam nihilistiniam humanizmui, paaiškinant, kaip Eucharistijoje iškyla ta didžioji žmogaus vertė, kurią jis turi Dievo akyse, Vakaruose paplitusiam agnosticizmui reikia to „sielos papildymo“, kuris suteikia gyvenimo prasmę ir parodo Dievo grožį, kaip atsvarą žmogiškumą naikinančiai tuštumai ir egoizmui, stygiu gyvenimo perspektyvos ir egzistencinės vilties. „Aš galvoju, kad tikinčiųjų liudijimas Eucharistiniuose kongresuose, celebracijose, mūsų bažnyčiose vykstančioje tylioje adoracijoje taip pat yra argumentai tiems, kurie nepakankamai tiki Eucharistija“, - sakė kardinolas J.Tomkas

Gyvenimiški pavyzdžiai nepamirštami

Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas yra ir aukšto lygio teologas – jis vadovavo fundamentalaus „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ redakcinei komisijai, tačiau aiškindamas Eucharistijos slėpinio didingumą jis teikia pirmenybę ne sudėtingam teologiniams svarstymui, bet paprastiems ir kartu patraukliems bei visiems suprantamiems pavyzdžiams. Taip teigiama JAV katalikų žinių agentūros CNS pranešime apie kardinolo spalio pabaigoje skaitytą paskaitą „Bažnyčia gyvena iš Eucharistijos“ Naujojo Orleano (Luizianos valstija) Dievo Motinos kunigų seminarijoje, kurioje jis dalijosi įspūdžiais apie vaiko suvokimą ir savo jaunystės prisiminimais.

Kardinolas Ch.Šionbornas sakė, kad pasaulyje, kur žmonės dėl savo skubėjimo ir paviršutiniškumo dažnai nepastebi sakralinių momentų, jie galėtų daug pasimokyti iš keturmetės mergaitės Klaros, su šeima gyvenančios Vienos arkivyskupijoje. „Klara yra maža mergaitė šešių vaikų šeimoje, kuri kiekvieną dieną asmeniškai meldžiasi už mane“, - nurodė ganytojas. Tai ypatinga mergaitė, puikiai suvokianti Jėzaus realų buvimą Eucharistijoje. Kai jos motina grįžta iš šv. Mišių, priėmusi Komuniją, Klara sėdasi prie mamos, padeda savo galvutę ant jos krūtinės ir kalba: „Mama, Jėzus dabar yra tavyje. Aš noriu būti arčiau Jo“.

Matydama tokį mažosios dukros supratimą, moteris netgi yra sakiusi savo parapijos klebonui, jog galvojanti, kad „Klara jau dabar yra pasirengusi priimti Komuniją“. Susidomėjęs klebonas paklausė Klaros, ar ji norinti, kad Jėzus ateitų pas ją Eucharistijoje. Protingoji mergaitė atsakė, kad ne ji, bet Jėzus nori ateiti pas ją. Šypsodamasis kardinolas Ch.Šionbornas pastebėjo, kad keturmetė Klara, ko gero, iš tikrųjų yra pasirengusi priimti Komuniją.

Jis taip pat pabrėžė, kad tikintieji Jėzaus priėmimui šventojoje Komunijoje turi gerai pasirengti ir neskubėti, gerai suvokti šio veiksmo didžiąją prasmę. Pokalbyje apie „giliausią mūsų tikėjimo slėpinį“ jis pateikė kitą asmeninį prisiminimą, kai 1961 metais, būdamas šešiolikmetis, jis su parapijos jaunimo grupe atliko piligrimystę į pietų Italiją ir dalyvavo šventojo vienuolio kapucino tėvo Pijaus iš Pietralčinos aukotose šv. Mišiose.

„Turiu prisipažinti, kad aš niekada prieš tai ir niekada po to nemačiau taip aukojamų šv. Mišių. To negalima užmiršti“, - sakė kardinolas. Jis aiškino, jog yra „didelis iššūkis tikėti, kad tas mažas gabalėlis duonos turi tapti tikruoju mūsų Viešpaties kūnu ir kad mažas šlakelis vyno yra Jo kraujas. Ir vis dėlto mes tikime tuo“.

Kardinolas Ch.Šionbornas paskaitoje taip pat prisiminė savo studijų kunigų seminarijoje laikotarpį, - tai buvo praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis, II Vatikano Susirinkimo įgyvendintų reformų metas, - kai buvo pasirodę įvairių teologinių teorijų, kuriose keltos abejonės dėl Eucharistijos realumo. Ganytojas prisiminė jam didelį įspūdį palikusį pokalbį apie tas teorijas su savo teta, kurią jis apibūdino kaip paprastą tikinčiąją katalikę. „Ji pažvelgė į mane liūdnai ir tarė: „Jeigu jūs iš mūsų atimsite Eucharistiją, tada iš mūsų atimsite viską“. Tai buvo didžioji pamoka jaunam teologijos studentui , ir aš niekada neužmiršiu tos trumpos paskaitos“, - prisipažino kardinolas Ch.Šionbornas.

Išsakydamas savo nuomonę, jis pabrėžė įsitikinimą, jog tabernakulis – „ta nuostabi vieta, kurioje yra Jėzus“ – turi visada būti bažnyčios centre. Kardinolas pastebėjo, kad barokinėje bažnyčioje visas vidaus interjeras ir apipavidalinimas yra orientuotas į altorių ir tabernakulį, ir tai yra teisinga, nes „Jo realus buvimas ant altoriaus ir tabernakulyje yra neatskiriamas“. Dėl to svarbu, kad bažnyčios liktų atviros lankytojams kiek įmanoma ilgesnį laiką, ir nepatenkinama, kai daugelis bažnyčių Europos šalyse greitai užrakinamos. „Man yra nepakenčiama, kad Bažnyčia, kurioje yra Viešpats, užrakinama, - sakė Austrijos kardinolas. – Jeigu mes iš tikrųjų tikime Jo buvimu Švenčiausiajame Sakramente, mes turime viską padaryti, kas įmanoma, kad mūsų bažnyčios liktų atviros“.

Kardinolas Ch.Šionbornas taip pat pranešė, kad Eucharistijos adoracija tampa vis populiaresnė jo arkivyskupijoje. „Mūsų didžiuosiuose miestuose privalome turėti tuos ramybės uostus, kuriuos daugelis sunkumus patiriančių žmonių galėtų pasiekti Viešpatį Jo esamybėje“, - sakė jis. Adoracijos koplyčios visada pilnos jaunų ir senų žmonių, ir šis atgimimas adoravimo mūsų Viešpaties Švč. Sakramente yra skatintinas.

© 2004 "XXI amžius"