|
Rinkimų ypatumai
Pastarieji Seimo rinkimai bei po jų ėję politiniai įvykiai, kaip galima pastebėti, turi savo ypatumų. Keletą jų verta nors trumpai suminėti, juo labiau kad tie ypatumai tampa bendri ir visiems kitiems rinkimams.
Rinkimų kampanijoje partijos faktiškai jau nebekalba apie savo ideologinį pagrindą. Vietoje to imamasi rinkėjams papirkti suprantamesnių dalykų: rinkimų kampanija sukoncentruojama tik į įvairiausio lygio pažadų įvairiausiose srityse išreklamavimą ir išgarsinimą. Vyksta savotiškas lenktyniavimas tarp partijų, kuri daugiau pažadės, o ideologinis ir pasaulėžiūrinis pagrindas atmetamas, jis bent neafišuojamas.
Panašiai elgiamasi ir partijose: jose ideologiniai požiūriai lyg ir atmetami, viskas bandoma grįsti rūpesčiu piliečių gerove. Į partijas priimami asmenys parenkami atsitiktinumo kriterijumi. Todėl partiniai reikalai eiliniam partijos nariui, nematančiam ideologinio skirtumo tarp partijų, tampa bereikšmiai, ir jis gali prie bet kokių palankiau jam susiklosčiusių aplinkybių pereiti į jam tuo metu patrauklesnę partiją. Todėl taip dažnai stebime partinių perbėgėlių fenomeną, ypač suintensyvėjantį prieš naujus rinkimus. Šis reiškinys, nesant partijose ideologinio pagrindo, taip išpopuliarėjo, kad kai kurie politikuojantys asmenys įsigudrina pakeisti savo partiškumą net penkis šešis kartus.
Prie panašių sąlygų panašiai gali elgtis ir kai kurių partijų vadai, kurie, jausdami, kad su jais valdžia nesidalija kiti jo partijos draugai (vadai), artėjant rinkimams, jie kartu su savo grupuotės draugais įkuria naują, jiems vieniems atstovaujančią partiją. Paskutiniai tokių partijų pavyzdžiai G.Vagnoriaus, R.Pakso, taip pat A.Paulausko ir V.Uspaskicho partijos. Tokios partijos patiria trumpalaikę sėkmę, tačiau netrukus žmonių yra pamirštamos. (Galima prognozuoti, kad tokio likimo netrukus susilauks ir Uspaskicho partija, dabar esanti sėkmės viršūnėje, nors ir tikėjusis žymiai geresnės pergalės.)
Koalicijos po rinkimų daromos neatsižvelgiant į partijų ideologines koncepcijas, jeigu tokios yra kiek nors aiškiau išreikštos. Koalicijos daugiau rengiamos pagal paslėptas partines ideologijas. Pavyzdžiui, po paskutinių Seimo rinkimų dabartinę koaliciją sudarančias partijas vienija viešai neišreiškiama, bet visų į koaliciją įeinančių partijų ideologinė bendruma: Rusijos interesų patenkinimas arba maksimalus pasidavimas jiems. Aišku, šių partijų ideologinių nuostatų kūrėjai prorusiškų nuotaikų niekur viešai neskelbia, dar daugiau - visos koaliciją sudarančios partijos (tiksliau, jų vadai) prikišamai demonstruoja savo vakarietiškumą, tačiau jau iš anksto buvo aišku, kad dėl savo vidinio prorusiškumo nė neketino tartis su Tėvynės sąjunga, tik vaizdavo besiderančios su ja dėl koalicijos prieš vadinamuosius populistus (t.y. Uspaskicho partiją), ir jau seniai, netgi prieš rinkimus, suplanavę sudaryti keturių koaliciją (tolesnis vidinis koalicijos kivirčas vyksta ne idėjiniu ar programiniu pagrindu, o tik dėl postų Seimo vadovavimo viršūnėse ir Vyriausybėje, t.y. dėl priėjimo prie ES fondų pinigų).
Partijos, atsisakydamos savo ideologijos, tampa kosmopolitinėmis, beideologinėmis, todėl ne veltui jų programos tampa panašios, išskyrus vieną kitą. Prie to yra pratinamas ir rinkėjas. Todėl ir rinkėjui tampa nesvarbus ideologinis pagrindas. Lietuvos (lietuviškumo) interesais ir jais pagrįsta ideologija remiasi tik viena ar kita, dažniausiai mažą įtaką turinti partija, kuri tuo niekaip nepatraukia vis kosmopolitėjantį ir materialėjantį rinkėją. Todėl Lietuvoje, turinčioje tik 6 proc. rusų, už ruso įkurtą partiją (sąlyginai kosmopolitinę) balsavo apie 30 proc. rinkėjų, o mieste, kuriame tas įkūrėjas yra apsigyvenęs, už jį balsavo net 70 proc. rinkėjų, nors rusų tame mieste beveik nebėra. Tautiškumą propaguojantys politikai ir jų partijos (tautininkai, Lietuvos kelias, kai kurie šių partijų idėjas propaguojantys politikai) Lietuvoje nesulaukia lietuvių pritarimo. (Pati Tėvynės sąjunga gauna tam tikrą rinkėjų pritarimą ne dėl savo gan neaiškiai išreikštos tautinės pozicijos, bet dėl jau ankstesnio įdirbio Lietuvos interesų gynimo srityje ir neišnykstančio pritarimo ankstesnei to nusipelniusiai vadovybei bei vis dar pasireiškiančio švytuoklės principo, t.y. pasireiškiančio rinkėjų anksčiau išrinktos valdžios atmetimo.)
Per rinkimus rinkėjas nesąmoningai pasirenka tik jam labiausiai girdėtas ir daugiausia per įvairias agitacines akcijas pristatinėjamas partijas ar politikus. Netgi ir iš daug žadančių partijų pasirenkamos tik tos, kurios labiau žinomos (nors beveik visuotinai yra žinoma, kad ir jos, atėjusios į valdžią ir pasidalijusios valdžią ir pinigus, apgaus paprastą rinkėją).
Per nuožmią ir sąlyginai nesąžiningą rinkimų kovą (absoliučiai nesąžininga tos kovos pavadinti negalima, nes jos metu įteisinami įvairiausi priešininko įveikimo būdai) patiria pralaimėjimą ir taip iš politinio gyvenimo priversti pasitraukti patyrę politikai, galintys išties įnešti daug naujo į valstybės politiką (pavyzdžiui, per paskutinius rinkimus iš politikos turėjo pasitraukti prityręs politikas G.Vagnorius ir kai kurie kiti, pralaimėję rinkimuose).
Per rinkimų kampaniją partijos sąmoningai apgaudinėja ne tik rinkėjus, bet ir kitas, netgi draugiškas, ideologiškai artimas, pagal taktiką ir strategiją politiškai priimtinas, partijas. Yra įprasta, kad ideologiškai nepriimtinas partijas priešininkas siekia žūtbūt sumenkinti, atvesti į pralaimėjimą. Tačiau beveik tų pačių tikslų partijos siekia ir sau ideologiškai artimų partijų atžvilgiu. Todėl porinkiminės koalicijos gali būti sudaromos visai nepanašios į tikėtinas prieš rinkimus. Pavyzdžiui, pastaruosiuose Seimo rinkimuose dideli taktiniai ir net strateginiai nesutarimai pasireiškė tarp ideologiškai artimų liberalcentristų ir Tėvynės sąjungos, taip pat tarp strategiškai (ir ideologiškai) artimų Socialdemokratų ir Darbo partijų. Prieš rinkimus ir pirmomis dienomis po rinkimų realizuojami planai dėl vaivorykštinės Vyriausybės greitai subliuško ir atsirado (nors tuo metu ir netikėtai, bet visiškai logiškai paaiškinamai) keturių koalicija, kurią sudaro ir labai ryškų priešiškumą iki rinkimų rodžiusios (bet po kuriuo labiau slėpėsi būsima kova koalicijoje dėl postų) partijos.
Politikai ar politikuojantys asmenys demokratine santvarka naudojasi tik politinėms galioms įgyti, jiems nesvarbu piliečių interesai. Jeigu jie ką nors ir daro pozityvaus piliečių gerovei (ir tai tik labai sąlyginai), tai tik kažkiek priversti nors iš dalies vykdyti savo nerealius pažadus, bet dar labiau tik tam, kad iki naujų rinkimų išlaikytų kuo aukštesniame lygyje savo reitingus. Juk tik taip ateityje vėl bus galima patekti į aukščiausiąją politinę valdžią.
Sudarytos koalicijos paprastai neatitinka rinkėjų lūkesčių. Išrinktieji politikai koalicijas sudaro siekdami patenkinti savo, o ne rinkėjų interesus. Pavyzdžiui, per Seimo Pirmininko rinkimus Paulauskas laimėjo prieš Šukį, nors realiai rinkimų apygardoje laimėjo būtent Šukys prieš Paulauską, t.y. rinkėjai pirmenybę pagal asmenines savybes, o gal ir partines ideologines pažiūras atidavė kitam, negu Seime susiklosčiusi politinių grupuočių padėtis.
Išrinktieji politikai visada stengiasi įteigti, kad rinkėjai suteikė jiems pasitikėjimą. Tačiau galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai rinkėjų pasitikėjimą gavęs politikas jį jau būna seniai praradęs, tačiau pagal teisinę situaciją jis negali būti pašalinamas iš parlamento narių. Tam, kad demokratija tikrai būtų demokratiška, reikėtų kiekvieną išrinktąjį patikrinti kasdien rinkimuose pagal tos dienos rinkėjų pasitikėjimą politiku, nes kitaip išrinktasis, bet pasitikėjimą praradęs politikas atstovaus savo rinkėjams neteisėtai (akivaizdus pavyzdys - Seime ilgai atstovavęs rinkėjų pasitikėjimą praradęs Šustauskas). Kadangi tai neįmanoma realizuoti, turi būti pripažinta, kad demokratija yra tik labai sąlyginė.
Išrinkti politikai ilgus metus atstovauja neteisėtai ir todėl, kad per tuos metus kai kurie rinkėjai, balsavę už jį, jau mirė, taip pat atsirado nauji rinkėjai, pagal amžių įgiję balsavimo teisę, bet negalintys ja pasinaudoti (pavyzdžiui, rinkimų dieną 17 metų 11 mėnesių ir 25 dienas ar pan. turėjęs asmuo beveik ketverius metus nebus balsavęs, nors jis balsavimo teisę jau turi. (Tai, beje, yra viena demokratijos grimasų, apie kurią joks politikas apdairiai nekalba, nes tai paneigtų jo išrinkimo teisėtumą.)
Tai tik keli pastebėjimai iš šiemečių Seimo rinkimų, po jo vykusių koalicijų sudarinėjimo, taip pat keletas bendro pobūdžio pastebėjimų.
© 2004 "XXI amžius"
|