|
Atminties atrofija?
Vyresniojo amžiaus žmonėms tolimos praeities epizodai, palikę neišdildomus įspūdžius, ypatingi įvykiai ilgai išlieka ir atsikartoja žmogaus atmintyje, o tai, kas buvo šiandien ar vakar, iš atminties išslysta. Pagyvenusio žmogaus atmintis nesugeba tvirčiau užfiksuoti ir ilgiau išlaikyti tai, kas buvo visai neseniai, nes susilpnėjusi galvos smegenų veikla nepajėgia atgaminti net šiandieninių įspūdžių, nutikimų, neatgamina vaizdinių. Todėl nereikia stebėtis, kad jie neatsimena, kur pasidėjo savo akinius, ar nurijo vaistų tabletę ir t.t.
Atminties susilpnėjimas tai vienas senėjimo požymių, sukeliantis nepatogumų ir nemalonumų sau ir aplinkiniams žmonėms. Tad nepadoru būtų iš tokio žmogaus juoktis ar piktintis.
Tačiau, kad ir kaip būtų keista bei juokinga, šiandien dauguma buvusių aktyvių komunistų, nomenklatūrininkų neatsimena savo juodų darbelių, atliktų tarnaujant okupantams prieš keliolika ar keliasdešimt metų. Nebūkime naivūs: jie neužmiršo, tik apsimeta neatsimenantys. Pavyzdžiui, gintarinė ledi niekaip negali atsiminti, jog praeityje buvo KGB agentė, todėl drįsta išsisukinėti ir kaltinti kitus šmeižtu. Juk ir šiandien ji savo elgesiu akivaizdžiai demonstruoja simpatijas komunistinei praeičiai ir su pasimėgavimu žvalgosi į Kremliaus bokštus.
Algirdas Mykolas Brazauskas, mano galva, irgi vaizduoja negalintis girtis gera atmintimi. Argi per jėgą brautųsi į valdžią, jei prisimintų savo drumzliną praeitį? Gana juokingai atrodo jo nepastovumas po Seimo rinkimų. Kai V.Uspaskicho Darbo partija laimėjo daugiausia mandatų Seime, A.Brazauskas ne juokais išsigando, kad gali prarasti Premjero postą, todėl metėsi prie konservatorių pasiūlytos vaivorykštinės koalicijos. Kai V.Uspaskichas pareiškė nesieksiąs Premjero posto, A.Brazauskas tučtuojau, be sąžinės graužaties, su savo partijos bičiuliais perbėgo iš vaivorykštės į V.Uspaskicho glėbį. Nejaugi jam nesvarbu, kaip klostysis padėtis Lietuvoje dominuojant milijonieriui, atsibasčiusiam iš Archangelsko ir mūsų šalyje susisukusiam patogų lizdą? Stengdamasis išlaikyti savo prestižą ir Premjero postą, A.Brazauskas ištiesė draugišką ranką įtartinam vertelgai. Pasirodo, jam kur kas svarbesni asmeniniai reikalai. Blogai, kad atrofuojasi žmogaus atmintis, trukdanti blaiviai vertinti savo praeitį.
Nekokia ir Č.Juršėno atmintis. Buvęs kovingas Komunistų partijos ideologas, ištikimas okupantų ginklanešys ir savo tautos duobkasys, drįsta užmiršti savo praeities darbelius. Argi tokie užuomaršos gali būti valdžioje?
Neteko girdėti, kad komunistai nomenklatūrininkai būtų atvirai ir nuoširdžiai pripažinę savo klaidas, kurias jie be atodairos darė praeityje. Ak, tas nelemtas užmaršumas!
Naujajame Seime ir Vyriausybėje daugybė nukaršėlių, nepajėgiančių atsiminti, ką veikė praeityje, tačiau puikiai žinančių, ką turi veikti šiandien, apsitūpus aukštus valdžios postus. Paminėjau tik tris užuomaršas, atklydusius iš anų gerų laikų. O jų kur kas daugiau. Tai chameleonai, sugebantys kaitalioti savo kailius pagal laiko dvasią. Jiems nebūdinga nusenusio žmogaus savybė užmiršti, ką valgė šiandien per pusryčius, bet atsiminti, ką nuveikė praeityje.
Keisčiausia, kad didelė visuomenės dalis neatsimena kraupios praeities, kad išdilo iš atminties gausios mūsų tautiečių tremtys, žudynės, kad raudonoji okupacija skaudžiai pakirto žmonių moralę, kad Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų, pačių šviesiausių protų, pačių darbščiausių rankų. Iškreiptos mąstysenos, morališkai degradavę piliečiai irgi paskubėjo užmiršti neišmatuojamą, sunkiai įsivaizduojamą žalą, kurią padarė tautai raudonasis maras. Jiems prie ruso buvo geriau gyventi. Ir nebandyk įrodinėti, kad jie klysta.
Integravomės į Europos Sąjungą ir NATO, pasijutome lyg ir saugesni. Bet jei buvę komunistai nomenklatūrininkai ir toliau mums diktuos savo sąlygas, o mes jiems nuolankiai linkčiosime, nėra ko tikėtis, kad kruvinai raudona saulė iš rytų vėl nenudegins mūsų. Gal ir ne tokiais metodais, kaip 1940-aisiais ir vėliau, bet per ekonomiką tikrai.
Tad atgaivinkime savo atmintį, pradėkime mąstyti pilietiškai ir, kas ypač labai svarbu, mokykimės iš savo pačių klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Nevalia pamiršti, kad turime tik vieną tėvynę, mūsų protėvių ir tėvų krauju aplaistytą ginant jos laisvę ir nepriklausomybę. Jei jie būtų šitaip skaldęsi ir iškreiptai mąstę, kaip mes šiandien, Lietuvos valstybė būtų seniai išbraukta iš pasaulio žemėlapio.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis,
Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|