|
Po kautynių
Naujasis, jau penktasis, Seimas pradėjo darbą. Sudaryta valdančioji koalicija, baigiami išsidalyti postai. Nepaisant to, politinės partijos tebeskaičiuoja pralaimėjimus ir pergales. Vienos džiaugiasi populiarumu, kitos laižosi žaizdas. O kaipgi iš tiesų yra po Seimo kautynių? Ką galime sveikinti, o kam telieka pareikšti užuojautą?
Nors visi ir vadina Darbo partiją rinkimų laimėtoja, antrasis rinkimų ratas kiek atvėsino V.Uspaskicho pergalės dainas. Prie 22 sąrašo vietų dar teko pridėti septyniolika, laimėtų (pats partijos vadas laimėjo pirmajame rate) vienmandatėse apygardose. Ne kažin kas, kai žinai, jog antrajame rate dalyvavo 48 kandidatai laimėjo tik kas trečias. Didžiųjų miestų vienmandatėse apygardose beveik nė vienas darbietis nelaimėjo. Kaune iš aštuonių jų kandidatų neišrinkta nė vieno, Panevėžyje irgi nė vieno (du kandidatai). Vilniuje iš penkių tik vieną. Ir tą patį Naujosios Vilnios apygardoje
Klaipėdoje ir pajūryje iš trijų darbiečių kandidatų nugalėjo tik partijos vicepirmininkas A.Bosas, ir tai nežymiai, 359 balsais. Šiauliuose iš trijų apygardų darbiečiai triumfavo irgi tik vienoje. Neišrinko šios partijos atstovų nei Marijampolėje, nei Alytaus rajone.
Rajonuose situacija visai kitokia. Žemaičiai, beveik prieš dvejus metus išrinkę R.Paksą prezidentu, dabar rinkosi tikrą lietuvį iš Archangelsko. Nuo Skuodo iki pat Kelmės visos apygardos nusidažė žalsva agurkėlių spalva. Nedarbietiški liko tik Žemaitijos pietūs, kur beveik kiekvienoje apygardoje laimėjo vis kitoks kandidatas. Beveik nedavė darbiečiams mandatų ir Užnemunė, kur vienintelėje apygardoje laimėjęs darbietis aplenkė socialdemokratą J. Oleką tik aštuoniais balsais! Ir Dzūkijoje Darbo partija laimėjo tik Trakų vienoje apygardoje. V.Uspaskicho šalininkų valdos tęsiasi ties Kėdainiais, Jonava ir iš šiaurės siekia Kauno apylinkes. Rytų Lietuvoje Darbo partijai irgi nepasisekė zarasiečiai bei Visagino kitataučiai išsirinko darbietį lietuviška pavarde, pirmąkart po 1990-ųjų neišrinkę šioje apygardoje buvusio LKP Zarasų komiteto sekretoriaus, nūnai socialdemokrato P.Papovo.
Puikiai antrajame rinkimų rate pasirodė ir K.Prunskienės valstiečiai-naujademokratai. Pagal sąrašą jie gavo tik penkias vietas, tačiau turėtą mandatų skaičių padvigubino, nes visi penki jų kandidatai vienmandatėse apygardose nugalėjo. Šimtaprocentinė sėkmė antrajame rate stebėtinas pasiekimas!
Gerai antrajame rinkimų rate sekėsi ir konservatoriams. Prie turėtų vienuolikos vietų jie pridėjo keturiolika vienmandačių pergalių. Tenka pripažinti, kad V.Uspaskichas širsta ant konservatorių visai teisėtai kaip tik juos galima pavadinti darbiečių sėkmės žudikais. Konservatoriai ir darbiečiai varžėsi dvylikoje rinkimų apygardų. Bendras rezultatas 12:0 konservatorių naudai. Ypač įspūdinga jų pergalė Kaune, kur konservatoriai darbiečius nugalėjo šešiose apygardose, ir visur įspūdingai ne mažiau kaip 2500 balsų skirtumu. Matyt, kategoriškas Tėvynės sąjungos nusistatymas prieš V.Uspaskichą padėjo bendram jų kandidatų laimėjimui, nes ir kitur darbiečiai buvo lenkiami bent jau po du tris (kai kur ir po keturis) tūkstančius balsų. Išimtis vienintelė Nevėžio apygarda Panevėžyje, kur konservatorių atstovas aplenkė darbietį tik 500 balsų. Vilniuje konservatoriai gavo tris, Panevėžyje vieną mandatą.
Su kitomis partijomis kovoti konservatoriams buvo sunkiau. Konservatoriai ir liberaldemokratai pasidalijo po vieną apygardą Aukštaitijoje, bet TS pralaimėjo Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų atstovui Biržų-Kupiškio apygardoje. Pralaimėjo jie idėjos broliams liberalcentristams ir dviejose apygardose Vilniuje. Ten pat (Šeškinėje) jų kandidatas pralaimėjo ir socialliberalų ministrei V.Blinkevičiūtei. Šakiuose nepartinis (sustabdęs įgaliojimus) konservatorius A.Vidžiūnas pralaimėjo ne mažiau garsiam K.Prunskienės bendražygiui J.Ramonui.
Liberalai antrajame balsavimo rate irgi pataisė savo situaciją. Dabar jų yra aštuoniolika (po pirmojo rato buvo septyni). Beveik visas savo vienmandates vietas jie gavo miestuose: Vilniuje laimėjo penkiose (iš septynių), Klaipėdoje dviejose (iš keturių) apygardose. Kaunas ir Panevėžys jiems pridėjo dar po vieną apygardą. Savo gimtinėje Varėnoje vėl laimėjo dabar jau liberalcentristas A.Kašėta (kažkada buvo krikščionis demokratas). Būta pralaimėjimų ir miestuose pavyzdžiui, vienas LCS lyderių E.Masiulis daugiau nei 2600 balsų pralaimėjo Klaipėdoje socialiberalui V.Stankievičiui. Tačiau liberalcentristai irgi įtikinamai įveikė darbiečius rezultatu 6:3. Tiesa, liberalcentristų pergalės čia nėra tokios įspūdingos kaip konservatorių.
Kairiojo bloko partijoms antrajame rate sekėsi žymiai sunkiau. Štai A.Brazausko-A.Paulausko bloko kandidatai su darbiečiais kovojo net šešiolikoje apygardų, bet pergales pasidalijo po lygiai. Su konservatoriais socialdemokratų-socialiberalų blokas beveik nesusidūrė. Kairiųjų įtakoje išliko dalis Žemaitijos, Pakruojis, po vieną Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos apygardą.
Ypač nepasisekė toms partijoms, kurios negavo vietų proporcinėje rinkimų sistemoje. Tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatai gavo dvi vietas (iš keturių galimų) vienmandatėse apygardose. Be to, jei šios organizacijos lyderis V.Tomaševskis laimėjo Šalčininkuose pirmajame rate (čia lenkų atstovas visada laimi), tai Širvintų ir Maišiagalos lietuviai turėjo tikrai nepavydėtiną pasirinkimą tarp darbiečio lietuviška pavarde ir Vilniaus rajono merės lenkės, žymios LLRA veikėjos
Ne ką geresnį pasirinkimą antrajame balsavimo rate gavo ir ukmergiškiai: tarp skandalingojo ekonomisto J.Veselkos (dabar jis liberaldemokratų sąrašo lyderis) ir darbietės. Įdomu, kad abiem atvejais žmonės rinkosi ne darbiečius.
Tuo tarpu nepasisekė dviem krikščionims konservatoriams Žemaitijoje bei LKD pirmininkui V.Stundžiui gimtuosiuose Molėtuose. Čia K.Prunskienei jis pralaimėjo antrąkart iš eilės.
Įdomi kompanija susirinko ir tarp save iškėlusių kandidatų. Čia buvo devyni nepriklausomi kandidatai. Tiesa, tikrai nepriklausomų buvo mažiau. Štai A.Vidžiūną visi pažįstame kaip konservatorių, o J.Sabatauskas nepaklusnus socialdemokratas. Nežinia, ar priklauso partijai neseniai jos valdybos pirmininku buvęs P.Gražulis, užsigavo ant savo partinių bendražygių ir buvusi socialliberalė D.Mikutienė (dabar jau atbėgusi į Uspaskicho glėbį). Šiaip jau tauta mėgsta ne tik neva savarankiškus, bet ir nuskriaustus kandidatus. Į Seimą iš devynių nepriklausomųjų pateko net penki. Didžioji laimingųjų dalis kažko buvo nuskriausta J.Sabatauskas už nepaklusnumą išbrauktas iš partijos sąrašo, P.Gražulio LKD sąraše irgi jau nebuvo. O D.Mikutienė, vos tapusi Seimo nare, tuoj pat nubėgo į darbiečių komandą ir tikisi ministrės posto. Į Seimą nepateko tik A.Vidžiūnas, kurio neišgelbėjo ir prieš pat rinkimus atgautas geras vardas. Pas prof. K.Prunskienę nubėgo ir du lenkai bei P.Gražulis, kur sutiko ir buvusį savo partijos vadą dr. K.Bobelį, patekusį į Seimą per profesorės partinį sąrašą. O save iškėlęs ir Šilutėje nugalėjęs A.Endzinas yra Liberalcentristų partijos narys. Taigi nepriklausomų kandidatų beveik ir nėra!
Pridėjus populistus ir perbėgėlius, kairioji Seimo dalis, net be liberaldemoratų, gali tikėtis maždaug 80-85 balsų paramos. Jų užtenka ne tik darbingai Vyriausybei sudaryti, bet ir Konstitucijos pataisoms priimti. Telieka tikėtis, kad iki tokio tragiško įvykių posūkio nenuslysime
Šie rinkimai parodė, kad juose vis daugiau lemia dideli pinigai. Jei dar balsavimas pagal partijų sąrašus ir vyksta iš idėjos (ar iš pykčio) ir didžiosios partijos turi savo pastovų elektoratą, tai vienmandatėse rinkimų apygardose yra žymiai blogiau. Rinkėjai čia dažnai perkami be mažesnio sąžinės graužimo. Ne vienoje apygardoje (ypač kaime) teko girdėti, kad štai vienas ar kitas pretendentas ne tik dalija kalendoriukus ar rašiklius su savo atvaizdu, bet ir miltus, druską ar degtukus. Kiti, turtingesni, savo rinkėjus net į turistines keliones veža. Treti superka rinkėjų pažymėjimus
Ne, čia ne anų, Prezidento rinkimų, o šių Seimo rinkimų atgarsiai. Kur ritamės? Kėdainiškos oligarchijos link? Kai kiekvienas rajonas ir miestas turės po savo gerą dėdę, kuris džiugins rinkėjus nemokamais ledais ir alumi? Telieka stebėtis politologais, kurie postringauja apie stabilią partinę Lietuvos sistemą, kai kiekvienuose rinkimuose iškyla vis naujesnis ar fotogeniškesnis Lietuvos gelbėtojas, dažnai padoriai net valstybinės kalbos nemokantis. Kai vėl rinkimus nugali parapinio lygio karaliukai, rašantys su gramatinėmis klaidomis, bet turintys pilną kapšą pinigų.
Nors į šį Seimą pateko ir mažiau visiškų politikos naujokų, matome dar vieną liūdną dėsningumą. Tai žmonės, sėkmingai keičiantys partijas, tačiau liekantys Seimo nariais. Liūdna, kai pamatai visą būrį partinių atsivertėlių. Apie seną, dar emigracijos laikų krikdemą dr. K.Bobelį, prisiglaudusį po prof. K.Prunskienės sparnu, jau kalbėjome. Ten pat yra ir R.Smetona, buvęs tautininkų vadas, išrinktas Ukmergėje 1996 metais. Kitose partijose jų irgi nemažai: liberaldemokratų sąraše yra tautos pažangiečių (ar ši partija iš viso dar egzistuoja?) vadas E.Klumbys ir buvęs liberalas A.Matulevičius. Dešiniosiose partijose tokių žmonių irgi nemažai. Dar galima bent iš dalies pateisinti tuos, kurie nubėgo pas konservatorius ir liberalcentristus iš dešiniųjų partijų duženų (liberalcentristas buvęs krikščionis demokratas V.Bogušis, tarp konservatorių atsidūrę krikščionys demokratai A.Vazbys ir E.Vareikis. Štai buvęs socialdemokratas 2000-ininkas R.J.Dagys irgi stebina savo perbėgimu. O kiek jų dar nepateko į Seimą kad ir buvęs jaunalietuvių vadas S.Buškevičius, tapęs G.Vagnoriaus iškeptu krikščioniu konservatoriumi
Ką jau čia ir sakysi! Tada net ir Č.Juršėnas, vienintelis penkiskart Seimo narys, nekeitęs savo įsitikinimų, atrodo beveik kaip teisuolis
Antanas Uosis
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|