|
Beduiniški pulkininko Kadafio įpročiai
Pastaruoju metu Libijos diktatorius pulkininkas Muamaras Kadafis, oficialiai atsisakęs remti radikaliuosius islamistus ir finansuoti šventųjų karų teroristus, pastebimai siekia gerinti santykius su Vakarais. Jis jau nebedaro karingų pareiškimų ir kasdien po kelis kartus nekeičia savo nuomonės. Todėl Vakarų valstybių lyderiai suskubo su oficialiais vizitais į Tripolį. Tai ir suprantama. Juk Libijoje yra daug naftos, o jos kainų kėlimas ne juokais išgąsdino visą pasaulį. Neseniai Vokietijos žiniasklaida reklamavo būsimą kanclerio Gerhardo Šrioderio vizitą į Libiją. Ir Tripolio spauda rašė, jog atvyksta geras Libijos bičiulis. Taigi viskas ėjo kaip iš pypkės. Todėl atvykusį į Tripolį Vokietijos kanclerį M.Kadafis sutiko labai iškilmingai, kaip brangiausią svečią. Diktatoriaus rezidencijos sodo kieme buvo pastatyta tradicinė beduiniška palapinė, kas paprastai daroma tik ypač garbingiems svečiams. Tačiau toje palapinėje, vos prasidėjus deryboms, pulkininkas M.Kadafis netikėtai pateikė tikrą akibrokštą Vokietijos delegacijai, ir kancleris jau norėjo nutraukti derybas bei vykti namo. Didžiai G.Šrioderio ir jį lydinčių asmenų nuostabai M.Kadafis iš kanclerio pareikalavo milijardinių kompensacijų už išminavimą kelių ar keliolikos prieštankinių ir kitų minų, kurios liko dykumoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Derindama vizito darbotvarkę Libija apie tokią problemą net nė puse žodžio nebuvo užsiminusi.
Kaip teigia M.Kadafis, dykumoje Libijos vakaruose užkasta net 18 milijonų (!) minų. Ypač jų daug El Alameino rajone, kur 1942 m. spalio 23 d. Didžiosios Britanijos armija, vadovaujama maršalo Bernardo Montgomerio, pradėjo didžiulį puolimą prieš Vokietijos vermachto Afrikos korpusą, vadovaujamą feldmaršalo Ervino Romelio. Britų pajėgos visiškai sutriuškino vokiečius, o iki 1943-iųjų gegužės vidurio visos vokiečių ir jų sąjungininkų italų pajėgos buvo išvytos iš Afrikos. Tai buvo labai reikšminga karinė operacija, kurią tuometis legendinis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pavadino didžiuoju mūšiu ir davė nurodymą visoje Anglijoje skambinti varpais. Savo memuaruose V.Čerčilis mūšį prieš El Alameino pavadino likimo posūkiu ir padarė tokį apibendrinimą: Iki El Alameino niekada nežinojome, kas yra pergalė, po El Alameino niekada nežinojome, kas yra pralaimėjimas.
Libijos diktatorius M.Kadafis pasiskundė G.Šrioderiui, jog kasmet dykumoje šimtai žmonių žūsta ar būna sužeisti nuo paliktų minų. Tai patvirtindamas jis pateikė Vokietijos kancleriui minų laukų žemėlapius, kuriuos sudarė Libijos armijos karininkai. M.Kadafio teigimu, šių minų laukų išminavimas Libijos dykumoje kainuotų milžiniškus pinigus 20 milijardų dolerių!
Žinoma, šioje dykumoje, kur 1942 metais vyko atkaklūs mūšiai, ne visos paliktos minos yra vokiečių Romelio korpuso. Libijos smėlynuose iki šiol pilna ir britų bei itališkų minų. Tačiau pulkininkas M.Kadafis nepaaiškino G.Šrioderiui, kodėl jis pateikė 20 milijardų dolerių sąskaitą tiktai jam, o iki tol vykusiose jo derybose su į Tripolį atvykusiais Didžiosios Britanijos ir Italijos premjerais T.Bleiru ir S.Berluskoniu jis nė vienu žodžiu neužsiminė apie paliktas minas.
Aišku, G.Šrioderis į tokius M.Kadafio akibrokštus atsakė diplomatiškai, bendromis, nieko nereiškiančiomis frazėmis. Tačiau aukšti Vokietijos pareigūnai, vos tik G.Šrioderiui grįžus į Berlyną, be jokių diplomatinių niuansų komentavo M.Kadafio reikalavimus dėl kompensacijos kaip nevykusius ir absurdiškus pokštus. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė yra šokiruota dėl tokių M.Kadafio reikalavimų ir nedviprasmiškai užtikrino, jog Libijos diktatorius negaus nė cento.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|