|
Ne mano kiaulės, ne mano pupos?
Labiausiai įkaitintos vietos pragare
skirtos tiems, kurie didžiųjų dorovinių
išbandymų metu laikėsi neutralumo.
Dantė
Viena negatyvių žmogaus psichikos savybių yra abejingumas. Jis gali pasireikšti daug kur ir įvairiausiomis formomis. Tai moralinis atbukimas, jautrumo stoka viskam, kas mus supa, su kuo tenka susidurti bei daryti išvadas, priimti sprendimus.
Yra daug ir įvairių abejingumo apraiškų: abejingumas žmogaus kančiai, nelaimei, nesėkmei, vargui; abejingumas neįgaliesiems, seneliams; abejingas požiūris į moralės normų pažeidimus, į tautos ir tėvynės likimą, pagaliau abejingumas net savo dvasios būklei.
Abejingumas pas mus įsigalėjo ne staiga, o palaipsniui, atpalaidavus svarbiuosius moralės varžtus, pasinėrus į nihilizmą. Žmogus, virtęs homo sovieticus, pasidarė abejingas viskam, kas neteikia jam materialinės naudos ar nesusiję su jo asmeniniais interesais.
Abejingumas kito nelaimei, vargui ar ligai yra aiškiausia meilės, nurodytos Dekaloge, priešprieša. Tai tarsi virusas, įsigraužęs į pavienių asmenų, visuomenės dalies ir valdančiųjų sąmonę bei sąžinę. Tegu tai primena keli konkretūs pavyzdžiai iš sovietinių laikų.
Autoinspektoriai Nemenčinės plente surengė psichologinį-sociologinį eksperimentą imitavo autoavariją: apvertė lengvąjį automobilį, šalia jo, plento pakraštyje, atsigulė žmogus, prie jo prilaistė kraujo spalvos dažų. Surežisuota buvo gana vykusiai, neatskirsi nuo tikros avarijos. Autoinspektoriai stabdė pralenkiančias automašinas, kad nuvežtų nukentėjusįjį į ligoninę. Tačiau pasirodė, jog ne taip lengva rasti žmogų, kuris ne savo iniciatyva, o paprašytas pultų gelbėti sužalotąjį. Vieni kažkur labai skubėjo, kiti baiminosi, kad neišteptų kraujas mašinos gobeleno, dar kiti teiravosi, kas už paslaugą atlygins. Dauguma pravažiuojančiųjų tik abejingai žvilgtelėdavo į avariją ir išvis nesustojo. Iš maždaug šimto sustabdytų vairuotojų tik vienas sutiko atlikti paslaugą. Įsidėmėkite: vienas iš šimto!
Kitas pavyzdys. Vieno pakaunės miestelio centrinėje gatvėje vidury dienos du girti chuliganai sustabdė vyruką ir pareikalavo pinigų. Šiam nepaklusus, chuliganai partrenkė jį ant šaligatvio ir įniršę ilgai spardė. O apie 50 žmonių susirinkę abejingai stebėjo šį sukrečiantį įvykį lyg paprastą spektaklį. Šiurpi scena vyko netoli tuomečio milicininko buto, tačiau jis net neišėjo į gatvę tramdyti įsisiautėjusiųjų girtų chuliganų, atseit jam tąkart buvo atostogos. Vaikiną užspardė negyvai, jis iškeliavo į Amžinybę, žmogžudžiai sėdo į kalėjimą. O minia? Tad, sakykite, gerbiamieji, ar tik žmogžudžiai kalti dėl jaunuolio žūties? Galiu drąsiai tvirtinti, jog didelė kaltės dalis tenka ir to įvykio stebėtojų abejingumui.
Autobuso vairuotojas, matyt, pavėlavęs laiku išvažiuoti iš stoties, bandė kelyje lyginti grafiką, todėl autobusas dūmė viršnorminiu greičiu. Ir staiga įvyko kažkas netikėta... Vienas pagyvenęs keleivis atsidūrė kitapus griovio. Pajuto krūtinėje duriantį skausmą. Bandė šauktis pagalbos, bet negalėjo pratarti nė žodžio. Pro akių blausą matė zujančius bendrakeleivius apie apvirtusį autobusą. Matė, kaip vieni rankiojo išsibarsčiusius daiktus, kiti stabdė pralenkiančias automašinas. Jie visi buvo laimingesni, mažiau nukentėję arba ir visai nenukentėję. Jie dar galėjo judėti, vaikščioti. Nukentėjusįjį kamavo liūdnos mintys: niekas neprieis prie jo, nepasiteiraus, ar labai sužeistas. Kiekvienas gyveno tik savais rūpesčiais. Tačiau jis laukė. Daugiau nieko ir neliko, kaip laukti.
Staiga čia pat pritipeno penkiametė mergytė, žvelgė į jo veidą didelėmis, klausiančiomis akutėmis. Ji atrodė šįkart nevaikiškai rimta. Jums labai skauda? paklausė pasilenkusi prie pat vyriškio veido. Paskui nustraksėjo, ir žmogus vėl liko vienas. Zujo automašinos abiem kryptimis, trumpam stabtelėdavo ir vėl nuburgzdavo. Galėjo kas nors sustabdyti ir paprašyti: Žmogus sužeistas, nuvežkit į ligoninę. Bet šitie žodžiais, matyt, buvo per sunkūs svetimoms lūpoms. O jis negalėjo nė rankos pakelti.
Staiga mergaitė vėl sumirgėjo nelaimėlio akyse. Pritūpė ir ištiesė puokštelę laukinių gėlių, paskubomis suskintų. Žmogus suspaudė saujoje, ir jo padrėkusiose akyse suspindėjo dėkinga šypsena. Rodės, ir skausmas krūtinėje prislopo. Netoliese slampinėję bendrakeleiviai staiga sužiuro į šią mažytę sceną...
Atidumo ir jautrumo kitam žmogui pavyzdžių ne tiek jau daug, o abejingumo per akis. Štai girtas vyriškis viešoje vietoje svaidosi nešvankiais žodžiais. O šalimais esantieji tik dirsčioja vienas į kitą, šyptelėja, trauko pečiais. Bet neatsiranda tokio, kuris išdrįstų sudrausminti įsisiautėjusį chuliganą. Ech, ne mano kiaulės, ne mano pupos... Gal bijo? Bet juk baimė abejingumo motina. Ne kartą tenka girdėti: nesikišk į ne savo reikalą, tesižino; ką matai nematyt, ką girdi negirdėk, tavęs tai neliečia ir tylėk...
Kas mūsų visuomenėje prigamino tiek daug vagių, plėšikų, girtuoklių, žmogžudžių, melagių ir šmeižikų, jei ne mūsų pačių abejingumas negatyviems reiškiniams? Nuolaidžiavimas šeimose, mokyklose, viešose vietose tai meškos paslaugos, nuo kurių kenčiame visi. Paskui stebimės: iš kur priviso tiek daug moralinių iškrypėlių.
Šiandien beveik kaip ir sovietmečiu matome daugybę abejingumo apraiškų. Ne vienas abejingai žvelgia į kitų nelaimes, vargus, kančias ir džiaugiasi, kad ne jam taip atsitiko. Kai kas, paklaustas, kas gero jo aplinkoje, gal pasakytų: Kas čia bus gero... Tiesa, kaimyno karvė nugaišo. Darosi nejauku matant, kaip tokie dvasios menkystos džiaugiasi svetima nelaime.
Aplink mus tvyro senatvės negandos, invalidų bėdos, alkanų našlaičių ašaros, liesos rankos tiesiasi išmaldai... Filosofas Vydūnas, pamatęs šiandieninę skurdo, bado, dvasinio ir fizinio skausmo jūrą, o drauge (deja!) ir abejingumo šmėklą, su dar didesniu sielvartu pakartotų savo mintį: ne duonos šaukiasi vargšai žmonės, bet žmoniškumo! Tad kur dingo lietuviškas žmoniškumas, kurie mūsų tėvų ir protėvių širdyse ir mąstysenoje buvo tapęs krikščioniško gyvenimo norma?
Kad ir kaip būtų keista ir neįtikėtina, tačiau tenka konstatuoti, jog kartais esame net patys sau abejingi. Mus dažnai persekioja rūpinimasis smulkiais, mažaverčiais buities reikalais, pamirštant didžiuosius siekius, būtinus dvasiniam tobulėjimui. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dinamika ir technikos gausa atitraukia nuo daugelio dvasinių vertybių. Pernelyg didelis materijos išaukštinimas ir vergavimas jai nustelbė žmogaus dvasią. Tokios dvasinio tobulėjimo priemonės kaip vertinga knyga, teatras, muzika, dailė atsidūrė antroje vietoje, nes mūsų laiką užima pinigų, turtų kaupimas. Pasinėrę į materialinį komfortą, prarandame dvasines vertybes. Agresyvusis ateizmas dešimtis metų įnirtingai griovė Bažnyčios autoritetą, žmogų pavertė mąstančiu gyvuliu, besirūpinančiu vien materialiniais dalykais. Žmogus prarado daug neįkainojamų dorovinių savybių, tokių kaip sąžiningumas, teisingumas, gailestingumas, kuklumas ir kt. Jame užslopintas pagrindinis dvasios ugdymo stimulas sąžinė. Prigesus sąžinei, žmogus pasidavė abejingumui ar net nihilizmui su satanizmo atspalviais, klystkeliuose pasimetė gyvenimo prasmė.
Dorovinį žmogaus nuosmukį rodo ir tai, kad neretai sekmadieniais ir šventadieniais kai kurios bažnyčios būna apytuštės. Dauguma save laiko krikščionimis, tiki Dievą, tačiau indiferentiški maldai, tikinčiojo pareigai kiekvieną sekmadienį skirti Kūrėjui pagarbinti bažnyčioje.
Amžinybės vartai visiems atkelti, ir nė vienas nepasiliks šiapus jų visi stosime su savo žemiškojo gyvenimo bagažu prieš dieviškąjį Teisėją. Kokią ataskaitą Jam duosime? Pamąstykime. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad eikvotume jį vien medžiaginiams dalykams, o dvasinius atidėtume rytdienai. Galime nesuspėti! Dvasiniam tobulėjimui, šalinant bet kokį abejingumą ir sustabarėjimą, taip pat turime rasti laiko. Kitaip mūsų delsimas gali mus pačius pražudyti.
Dažniau atsigręžkime į savo sąžinę ir paklauskime savęs: ar vis dar būsime abejingi savo tautos ateičiai ir jos išlikimui, net ir giedodami vardan tos Lietuvos vienybė težydi, ar vis dar išdidžiai pakelta galva praeisime pro kitų vargus, nelaimes, netekčių skausmą? Taigi šalin bet kokį abejingumą! Tik nenuolaidžiaudami galėsime pakirsti šaknis įvairiems blogio pasireiškimams ir tuoj pat pajusime, kad darosi šviesiau ir ramiau gyventi.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|