|
Sudvigubėjimai
Ilgus metus tolimose šalyse gyvenę lietuviai pradėjo jaustis pusiau lietuviais, pusiau amerikiečiais ar kitokiais. Bet dėl to jie nepajuto mirtinos neapykantos viskam, kas yra lietuviška. Visai kitaip atrodo būti pusiau tokiam, kuris privalo neapkęsti lietuvybės. Bismarkinėje, hitlerinėje Vokietijoje lietuviškumas buvo niekinamas, pilsudskinėje Lenkijoje lietuviams buvo brukte brukamas lenkiškumas, o apie carinę ar sovietinę Rusiją nėra ką ir sakyti. Čia jausti save lietuviu buvo vienas didžiausių nusižengimų buržuazinis nacionalizmas. Todėl nutautėjantys, surusėjantys kitataučiai užsidegdavo neapykanta viskam, kas nerusiška. Apie 1989 metus Maskvos žurnalas Smena laiškų skyriuje išspausdino vieno baltarusio prisipažinimą, kad, vos išgirdus kalbant baltarusiškai, jį apimąs pyktis
Turime pripažinti nemalonų dalyką, kad per 50 metų atkaklaus lietuviškos sąmonės naikinimo, bandymo ją visiškai ištrinti dalis lietuvių tautos pasidavė negailestingam spaudimui dvasiškai sudvigubėjo, nors išsaugojo kalbą ir net nepriklausomybės troškimą, bet vis tiek tapo panašūs į Rytų kaimynus ir pradėjo jausti didesnį prielankumą rytietiškiems pavergėjams nei vakarietiškiems rėmėjams. Norėdami pasiekti vakarietiškas gėrybes, tebenorėtų gyventi pagal sovietų tvarką.
Mokykloje suformuota pasaulėžiūra išlieka visą gyvenimą. Išsilaiko bent jos pateikti apibrėžimai. Pavyzdžiui, katalikiškai auklėtas žmogus, net ir tapęs ateistu, bloguosius tebevadina velniais, geruosius angelais ir pan. Pagal sovietiškai rusišką auklėjimą velniai gyveno Vakarų Europoje ir Amerikoje, angelai Maskvoje. Sudvigubinto lietuvio sąmonėje tebekybo ši schema. Todėl Williams atėjimas tokį lietuvį erzina ne dėl palankių sąlygų, suteiktų tai firmai, o todėl, kad tokios sąlygos suteiktos amerikiečiams, o ne rusams! Sudvigubinto lietuvio visiškai nejaudina korupcija ir valstybinių lėšų švaistymas. Toks žmogus netgi džiūgauja, kai teisėtvarkos landomis sėkmingai naudojasi mūsiškiai žmonės su sovietiškumo ir rusiškumo ženklu. Tokiam žmogui terūpi vienas dalykas kad kokio atliekamo trupinėlio nepačiuptų landsbergininkai. Toks žmogus sąmoningai ar nesąmoningai geidžia gyventi Lietuvoje, kurioje ir toliau būtų trypiamas lietuviškas patriotizmas, kaip ir sovietmečiu.
Dažnai tokie žmonės, neapkenčiantys lietuviškos savimonės gaivinimo, elgiasi tarsi šventeivos fariziejai, giną Lietuvą nuo visokios rūšies blogio, skelbiasi esą tautiniai radikalai ir pan. Sunku patikėti, kad maskolbernis tuo pačiu metu galėtų būti ir lietuviškas tautininkas. Greičiau tai savotiškas dangstymasis. Nes iš tikrųjų tokio žmogaus pasąmonės gelmėse spurda užgniaužta lietuviška sąžinė ir jam gėda viešai prisipažinti, kieno labui jis stengiasi. Kitaip nei burokevičiams, kurie nesigėdijo ir nesigėdija savo atsidavimo Kremliui.
Privalome pripažinti ir tai, kad dalis Lietuvos piliečių yra nusiteikę taip, kaip anyta iš žinomo Žemaitės apsakymo. Anytai nereikėjo tvarkingos, rūpestingos marčios, o purvabridės, kaip ir ji pati. Vadinamasis liumpenproletariatas ir netgi kai kurie neprasigėrusieji neprieštarauja, kad jiems atstovautų ir juos valdytų žmonės su dvigubu veidu, dviguba morale ir dviguba teisybe. Sovietmečiu jie dorų žmonių valdžioje nematė, todėl ir dabar teisingas žmogus jiems atrodo kaip keista retenybė, kelianti didžiulį nepasitikėjimą. Iš čia kyla pati keisčiausia sąmonės dvigubystė tvirtas įsitikinimas, kad tik vagis ir sukčius gali būti geradarys, galintis kitiems suteikti gerovę. Tiesą sakant, gal tai ir nekeista labdariu gali būti tik pakankamai turtingas žmogus, o ar daug sąžiningų žmonių dabartinėje Lietuvoje praturtėjo?
Šiuo metu vyksta totalinis visokių atmainų dvigubysčių telkimasis į vieną kumštį. Ginčai ir pasistumdymai, būdingi piliečių sambūriams per Prezidento gastroles, verčia prisiminti XX amžiaus pradžią, kai daugelyje lietuviškų kresų parapijų vyko karšti ginčai, kaip melstis ir giedoti lietuviškai ar lenkiškai. Tai buvo reiškinys, pažymėjęs lietuviškos ir lenkiškos dvigubystės pabaigą. Tokia dvigubystė truko gan ilgai apie šimtą metų po Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimo. Dabartinė dvigubystė eina irgi prie pabaigos. Jaunimas tokio sąmonės prieštaravimo nebežino, nors švietimo iki šios dienos
stengiasi nepaleisti iš nagų pusiau lietuviai, pusiau sovietikai, kurie paprastai būna neramūs ir agresyvūs, o tai rodo dvasinės pusiausvyros pažeidimą. Ir sovietmečiu, netgi tais metais, kai imperija plėtėsi, imperijos šalininkų veiduose nebuvo matyti didelio džiaugsmo visą laiką tokie patys tulžingi, pikti žvilgsniai, terodantys nesantaiką su savo sąžine.
Negerų dvigubumų Lietuvoje dar yra. Nuo jų pagyti reikia dar trupučio laiko. Bet atsiranda reikalų, kuriuos spręsti reikia nelaukiant, neatidėliojant, neturint laiko visiškai išgyti. O gal tai gerai aplinkybės priverčia pasitikrinti sveikatą
Ir kratytis nuo liguistos meilės ilgai plakusiam bizūnui bei polinkio bučiuoti vakarykščio pavergėjo vyžas
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|