| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Advokatas, vertindamas klientą,
Panevėžyje gyvenantis ir dirbantis teisininkas advokatas Vytautas KRIKŠČIŪNAS sutiko kalbėtis su XXI amžiumi tik su sąlyga, jeigu jis nebus iškeltas aukščiau savo kolegų.
Ar svajonę būti advokatu puoselėjote nuo mažens? Augau Rabikių kaime, kurį galima pasiekti važiuojant nuo Krekenavos Truskavos link. Vaikystėje labai mėgau techniką, norėjau būti vairuotoju ar karininku, nes mėgau karinius dalykus - ginklus, uniformas, piešdavau tankus. Tarnavau oro desantinėse pajėgose. Tarnyba armijoje buvo susijusi su šuoliais iš lėktuvų ir ginklais, reikalavo didelių fizinių sugebėjimų, todėl buvo artima širdžiai. Atlikęs karinę tarnybą, įsidarbinau Jonavos rajono vidaus reikalų skyriuje paprastu milicininku. Ėjo 1982 metai. Netrukus įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto neakivaizdinį skyrių. Rinkausi baudžiamosios teisės specializaciją. Atsivėrė galimybė kopti karjeros laiptais. Man buvo suteiktas milicijos karininko laipsnis. Dirbau milicijos skyriaus tarnybinės ir kovinės parengties vyresniuoju inspektoriumi - kadrų inspektoriumi. Tai buvo bendradarbių kovinis ir fizinis parengiamasis darbas. 1990 metais baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, pradėjau dirbti juristu Valstybinio socialinio banko Kauno skyriuje. Po metų tapau skyriaus vyriausiuoju juristu. Po to, laimėjęs konkursą, buvau priimtas į darbą Jonavos valstybinėje įmonėje Azotas generalinio direktoriaus padėjėju teisės klausimais. Prieš pradedant dirbti advokatu, jums teko pakilti dar vienu karjeros laipteliu - metus padirbėti advokato padėjėju. Ar tai būtina advokatui? Advokatų taryba turėjo įsitikinti, ar esu tinkamas, ar sugebėsiu. Reikėjo tobulėti, papildomai mokytis, skaityti teisės aktus. Manęs laukė egzaminai. Teisingai buvo daroma, kad, prieš tampant advokatu, reikėjo padirbėti advokato padėjėju. Kuo jums įsimintinas Algirdas Švėgžda - jūsų mokytojas, pradedant advokato karjerą? Tai buvo žmogus, turintis įgimtą kilmingumą. Amžiumi jis tiko man į tėvus. Buvo ramaus būdo, nesiveldavo į ginčus. Būdavo, ateina žmonių, kurie turi sveikatos problemų. Sumokėję kelis litus už konsultaciją, paskui imdavo reikalauti juos grąžinti, teigdami, kad už tai nieko gera negavę. Pasitaikydavo, jog ir aš tada pyktelėdavau. O A.Švėgžda sakydavo: Ar pačiam dėl dešimties litų pasaulis aukštyn kojomis apsivers? Atiduok juos: ir tau, ir jam bus gerai. Kitaip visiems šnekės, kad advokatas už dešimt litų nieko gera nepadarė. Nuo to tavo reitingas nepakils. Advokatu dirbate apie penkerius metus. Ar sunku juo būti? Labai nelengva. Pasitaiko, jog byla tave išsunkia kaip kokią citriną. Gal yra žmonių, kurie, grįžę namo, pamiršta darbą. Kaip kompiuteris: išjungei, ir niekas nebesvarbu. Bet abejoju, kad yra tokių žmonių. Būna, ir naktį galvoji. Klientas nesupranta, elgiasi tarsi jo problema būtų didžiausia. Trukdo telefono skambučiais net naktį, klausdami nereikšmingų dalykų. Advokatas turi ir savo asmeninį gyvenimą. Be to, jis nagrinėja ne vieną bylą. Ir šiandien iki pietų turėjau penkis klientus. Aš privalau mokėti persijungti: atėjo žmogus, įsigilinau į jo problemą. Atėjo kitas, ir vėl kita problema. Būna, kad prieš svarbią bylą naktį atsibundi ir tarsi kažkas iš šalies pasako, jog bylą reikėtų taip ir taip spręsti. Ryte permąstai naktinį variantą. Pasirodo, jis yra kaip tik toks, koks reikia. Kokias byla - baudžiamąsias, civilines ar administracines nagrinėjate? Taip jau susiklostė, jog, būdamas advokato padėjėju, negalėjau nagrinėti baudžiamųjų bylų ar ginti tokiose bylose, todėl mano, kaip advokato, praktika prasidėjo nuo civilinių-administracinių bylų. Turiu jų daugiausia. Tačiau Panevėžyje tarp advokatų vyksta didžiulė konkurencija, todėl nebegali specializuotis. Privalai būti vos ne visų bylų specialistas. Bet yra bylų, kurių nesiimu. Tai įmonių įregistravimo ar jų perregistravimo, akcijų pardavimo ar jų perleidimo, Mokesčių inspekcijos ar Sodros išmokėjimų reikalai. Žodžiu, visa, kas yra susiję su mokesčiais. Praktiškai neįmanoma aprėpti visų sričių. Jeigu visas žinočiau, atrodytų, kad nieko nežinau. Geriau būti konkrečių bylų specialistu. Tenka imtis ir baudžiamųjų bylų. Atvažiuoja žmonės nuo Krekenavos, kur mane žino kaip advokatą, ir tokiems negaliu atsakyti. Netgi tais atvejais, jeigu nieko negali pakeisti. Tuomet patari, kaip elgtis tardymo metu, kaip išvengti ne vien procesinių pažeidimų. Ne paslaptis, jog pasitaiko spaudimo ar panaudojamas smurtas įtariamųjų arba kaltinamųjų atžvilgiu. Todėl žino, kad jį sąžiningai gins pažįstamas advokatas, o ne tas, kurį paskirs tyrėjas ar prokuroras. Aš nesakau, kad toks advokatas neatliks savo pareigų, tačiau jo turbūt nekankins nemiga. Kuri byla jums buvo sunkiausia? Turėjau vieną bylą. Autoavarijoje žuvo žmogus. Mano ginamasis buvo pripažintas kaltu. Teismas jam paskelbė gana griežtą nuosprendį. Man tai buvo netikėta. Net dešimt liudytojų parodė, jog avarijos metu mano ginamasis nebuvo už vairo. Tokį teismo nuosprendį apskundžiau. Apeliacinės instancijos teismas mano ginamąjį išteisino ir nustatė, jog galėjo už vairo sėdėti kitas nukentėjusysis (ne žuvusysis), kuris kaip tik ir susižalojo mažiausiai bei buvo blaiviausias, kurį dauguma liudytojų matė prie vairo arba tam artimoje padėtyje. Prokurorai nusprendį apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau pastarasis patvirtino, jog mano ginamasis nekaltas. Byla buvo perduota iš naujo nagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tik įtariamasis turėjo būti asmuo, į kurį parodė liudytojai. Tačiau... byla šiandien nutraukta, kaip nesurinkta pakankamai įrodymų. Tai liūdniausia, nes nukentėjo žuvusiojo šeima, liko mažamečiai vaikai. Tačiau kodėl prokurorams reikėjo kaltinti būtent mano klientą, ignoruojant baudžiamąjį procesą bei esminius įrodymus, kodėl neteisiamas asmuo, kuris vairavo automobilį, iki šiol man yra mįslė... Kokia buvo linksmiausia byla, kuri sukėlė šypseną? Gal 80 metų senutė paprašė, kad nuvykčiau nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tai buvo susiję su žemės grąžinimu. Apklausti keli liudytojai parodė, kad jos tėvai iš tiesų tą žemę valdė, tik tai patvirtinti neužteko kai kurių dokumentų. Netrukus jie buvo sutvarkyti, o senutei buvo atkurta nuosavybė į žemę. Užsuko ji pas mane. Išvyniojo iš popieriaus tūkstantį litų ir bando juos įkišti. Sakau, jog už paslaugas yra sumokėjusi. Vos ne jėga pinigus bruku atgal. Viešnia įsižeidė - norinti kažkaip atsilyginti. Negalėjau paimti, nes ji iš tiesų už atliktą darbą susimokėjo. Dabar ji pasirodo kartą per pusmetį, medaus stiklainėlį palieka ir sako: Advokate, čia jums dovanų. Kaip aš galėjau paimti gal jos paskutiniuosius, per ilgus metus taupytus pinigus? Visai kita stuacija, kai ateina klestintis verslininkas, apsimeta kvaileliu, klesteli ant kėdės, išsitraukia sutartis, kurių vertė šimtai tūkstančių litų, ir jį konsultuok. Na, tikiesi sąžiningumo, nereikalauji iš karto kloti honorarą. O jis, gavęs informaciją, dėl kurios turės naudos už keliasdešimt tūkstančių litų, stojasi, ačiū, ir eina pro duris. Kai sugrąžini, sako nustebęs: Tai ką, jūs ne valdiški? Apie advokatus kalbama įvairiai. Kokias savybes jis turėtų išsaugoti? Advokatas - verslininkas, bet ne paprastas. Jeigu neužsidirbčiau pragyvenimui, neaprūpinčiau savo vaikų ateities, negalėčiau susimokėti mokesčių, manote, aš čia sėdėčiau? Žmona po savaitės imtų sakyti, kad ieškočiau kito darbo, nes koks esi vyras, jei, įpusėjęs penktą dešimtį, negali išlaikyti savo šeimos. Be to, jis privalo būti aukšto intelekto, geras specialistas, kultūringas, iškalbus, išvaizdus, moralus ir teisingas. Jei su klientais sukčiausi, kelias bus neilgas. Ar yra riba, kiek už tą ar kitą paslaugą imti? Vieni nerašyti tarifai galioja Panevėžyje, kiti - Kupiškyje, treti - Biržuose ar Šilutėje ir visai kiti - Vilniuje ar Kaune. Klausite - kodėl? Tai yra rinka. Jeigu žmogus turi pinigų tiek mokėti advokatui, kodėl iš jo nepaimti? Panevėžyje pažįstu bent dešimt gerų advokatų, kurie galėtų atstovauti bet kurioje byloje Vilniuje ar Kaune. Ir mūsiškiai tikrai gintų geriau už daugelį Vilniaus advokatų, nors jie gauna honorarus bent dešimt kartų didesnius nei panevėžiečiai. Panevėžyje yra advokatų perteklius. Išėjęs iš manęs, žmogus nužingsniuos pas kitą. Tarp advokatų nėra susitarimo, kiek už paslaugą imti. Močiutei ir už dešimt litų galiu parašyti prašymą. Iš atėjusiojo su plačiomis kišenėmis nenusikalsiu paėmęs ir du šimtus litų. Matyti, kiek iš kurio galima imti. Per savo darbo metus tapau neblogu psichologu. Bet ar yra rėmai, kurie nustatytų honoraro dydį? Yra Lietuvos teisingumo ministro įsakymas, kuriuo patvirtinti preliminarūs tarifai, kiek teismai turėtų priteisti iš pralaimėjusios bylą šalies teisiosios šalies atstovavimo išlaidų civilinėse bylose. Tačiau kiek advokatas gauna honoraro iš kliento, tai tik jų abiejų reikalas. Ar jūs - turtingas žmogus? Žiūrint, kuria prasme. Mano turtas - tai mano sveikata, sveika ir laiminga šeima. Pinigai yra labai svarbu, bet svarbiausia tikrai ne jie. Turiu pasistatęs namą iš kreditų, gyvenu kukliai, nevažinėju prabangiu limuzinu. Juk turiu du studentus. Vienas mokosi Vilniaus universitete, kitas Klaipėdos universitete. Reikia grąžinti kreditus. Iš kur perimti moralė, dorumas? Augau daugiavaikėje šeimoje. Buvome penki broliai ir viena sesuo. Vienintelis iš šeimos įgijau aukštąjį išsilavinimą. Gyvenome sunkiai. Pats vargau ir kitus dabar suprantu. Mama juokdavosi, jog, būdamas penkerių metų, išmokau skaityti. Trobos sienos buvo išklijuotos laikraščiais, tad ir išmokau anksti skaityti. Tačiau, ar aš labai jau moralus, padorus, tesprendžia kiti. Jūsų tėveliai gyvena Rabikių kaime. Kaip jus vertina gimtinėje? Tėtė neseniai miręs. Mama dar kruta. Dėl mano vertinimo reikėtų pažįstamų ir paklausti. Nesijaučiu ką nors įskaudinęs. Nesididžiuoju, kad esu advokatas. Mėgstu ir moku daugelį ūkiškų darbų. Su visais esu paprastas, su visais bendrauju. Kokie jūsų mėgstamiausi dalykai? Mėgstu skaniai pavalgyti. Mano žmona yra puiki šeimininkė. Mėgstu techniką, ginklus, automobilių sportą. Ateityje norėčiau įsigyti sportinį motociklą ar automobilį. Nuo penkerių metų groju lūpine armonikėle. Groju ir armonika, kai liūdna. Šiek tiek skambinu gitara. Ką patartumėte patekusiajam į bėdą? Nereklamuoju savo paslaugų. Tai daryti draudžiama. Tačiau demokratinėje visuomenėje priimta, kad kiekviena šeima turi savo gydytoją ir advokatą. Taip turėtų būti ir pas mus. Daugelis mūsų nėra išprusę teisiškai. Nuėjęs į Policijos komisariatą, paprasčiausioje autoavarijos byloje pasirašo ant bet kokio popierėlio, nežinodamas, ką Kelių policija jame yra prirašiusi. Arba neskaitęs pasirašo po tardytojo rašliava. Patariu: jeigu tave kviečia pas tardytoją, iš pradžių užeik pas advokatą, sumokėsi keliasdešimt litų, bet gausi tinkamą informaciją. Iškilus neaiškumui perkant, parduodant ar dovanojant, irgi padės advokatas. Vėliau net jis padėti negali. Informacija yra perkama, tačiau už ją ne kiekvienas pajėgus sumokėti. Kartais neilgam pakonsultuoju veltui, jei ateina kokie vargšiukai, tačiau pykstu, kai suteikiu informaciją ir tik paskui sako, jog neturi pinigų. Šiaip nė vieno savo kliento nesu išvaręs. Kitaip vertinu savo žinių pardavimą, jeigu turiu reikalą su turtingu žmogumi. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys Autoriaus nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |