Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

EKOLOGIŠKI PRODUKTAI - SVEIKATOS SAUGIKLIAI

Bronius VERTELKA

Pakruojiškiai Rimvydas ir Laimutė Gasparavičiai

Biržietis Donatas Varkalys pataria valgyti sveiką maistą

Samanynės kaimo ūkininkė Bronislava Šerelienė Autoriaus nuotraukos

Viešosios įstaigos „Tatulos programa“ tarybos pirmininkas direktorius Almonas Gutkauskas iš Vilniaus (kairėje) ir UAB „Ustukių malūnas“ direktorius Giedrius Uždavinys iš Pasvalio rajono

Sveiko maisto parduotuvės savininkė Angelė Butienė (dešinėje) klientų nestokoja

Parduotos sodiečių vasaros

Klovainiuose (Pakruojo r.) lankiausi dar vasaros pradžioje. Laimutė ir Rimvydas Gasparavičiai tuo metu šiltnamyje sodino pomidorų daigus. Tai padaryti vėlavo, nes nebuvo baigtas statyti naujasis šiltnamis. Su talkininkais miške rinko sausuolius, iš jų pjovė karkasui tinkamą statybos medžiagą. Apvalių kartelių atsisakė, nes polietileno plėvelė ant jų ilgai nesilaiko.

Triūsiant prie šiltnamio statybos, pas Gasparavičius užsuko belgas. Svečias filmavo, fotografavo tokį objektą. Užsienietis pakruojiškius kalbino su juo sudaryti sutartį, tačiau tokiam pasiūlymui ūkininkai nepritarė. Jie tikėjo, kad vasara bus palanki auginti daržoves. Salotų daigai jau buvo pradėję lįsti iš žemės.

Gasparavičiai turi du 17 arų šiltnamius. Jų ekologinis ūkis – didžiausias Pakruojo krašte. Užsiimti tokia žemdirbyste sumanė prieš 20 metų. Keisti savo užsiėmimo sutuoktiniai neketina, nors problemų taip ūkininkaujant jie turi apsčiai. Daugumą darbų atlieka rankomis. Žemę išsiaria arklio traukiamu plūgu. Laistyti vandenį ima iš tvenkinio. Gasparavičiams tuo metu verkiant reikėjo beprocentinės paskolos, tačiau dėl tokio kredito su jais niekas į kalbas nesileido. „ Norint gauti naudos iš ekologinio ūkininkavimo, būtina turėti savo sandėlius daržovėms, tinkamai jas supakuoti bei išvežioti savo transportu“, - kalbėjo agronomo diplomą turintis Rimvydas ir maisto paruošimo technologės specialybę įgijusi Laimutė Gasparavičiai. Abu priekaištavo, kad laikraščiai mažai rašo apie tokius, kaip jie vadinami, keistuolius.

Nesiskundė pirkėjų stygiumi

Rudenį, kai vyko bulviakasis, Panevėžio centre į akis krito užsukti kviečiantis užrašas: „Sveiko maisto parduotuvė“. Jos savininkė Angelė Butienė, anuometėje Žemės ūkio akademijoje žemės ūkio ekonomikos ir organizavimo specialybę įgijusi moteris, nesiskundė apsipirkti užsukančių žmonių stygiumi. Imtis tokio verslo ją paskatino kauniečiai. Dabar apie 40 proc. siūlomų produktų išauginti ekologiškai. Juos tiekia apie 20 augintojų. Produktus atveža patys arba per tarpininkus. Dėl jų pirkėjai nekelia triukšmo - žino, kad perka gerą produktą. Pirkėjai - įvairaus amžiaus žmonės. Vienuoliktus metus tokiu verslu užsiimanti panevėžietė buvo gerai nusiteikusi. „ Jeigu taip toliau gerai seksis prekyba, pati bandysiu imtis ekologiškų produktų auginimo. Kokių - tegu tai išlieka mano paslaptimi“, – sakė A.Butienė.

Mugė tapo tarptautine

Vieną rudens šeštadienį Panevėžio centre vyko ekologiškų produktų mugė. Jos dalyviais – iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavę ūkininkai. Šiemet ekologiškus produktus panevėžiečiams siūlė ne tik aukštaičiai ar žemaičiai, bet ir latviai. Todėl trečioji Aukštaitijos mugė virto tarptautine.

Mugėje sutiktas Viešosios įstaigos „Tatulos programa“ tarybos pirmininkas jos direktorius Almonas Gutkauskas džiaugėsi: miesto savivaldybė parodė europietišką požiūrį. Europos šalyse tokios mugės vyksta šventose vietose - prie bažnyčių. Savivaldybė už simbolinį mokestį mugei skyrė geriausią Panevėžio vietą - centrinę miesto aikštę. Susidomėjimas ja buvo didžiulis. Tą šeštadienį Laisvės aikštė dūzgė kaip bičių avilys. Vieni derėjosi, kiti konsultavosi, o treti pirko. Linksmumo aikštėje visai dienai pakako.

Turėjo vargo dėl žemės

Bronislava Šerelienė iš Samanynės kaimo ( Panevėžio r.) turėjo parduoti įvairių produktų. „Malonu, kai mūsų išaugintus produktus valgo vaikai, ligoniai. Ar sunku taip ūkininkauti? Taip, nes mūsų šeimoje nėra agronomo, todėl pirmiausia reikia kantrybės ir ryžto“, - kalbėjo Bronislava. Trisdešimt metų ji mynė miesto šaligatvius, tačiau ją traukė gyvenimas kaime. Susigrąžinusi tėvų žemę, dar jos nusipirko. Šerelių ekologinis ūkis - 24 hektarai.

Bronislavos tėvas nelankė mokyklos, bet pats išmoko skaityti ir rašyti. Turėjo šimto obelų sodą ir niekada jo nepurškė chemikalais. Tėvo sodintos obelys buvo palaidotos po žeme melioracijos. Samanynės kaime Šereliai pirko sodybėlę. Šalia ketino statyti ūkinius pastatus, atitinkančius Europos Sąjungos reikalavimus. Čia ir prasidėjo jų kryžiaus keliai dėl žemės lopinėlio.

Gyvenimo kaime pradžiai Šereliai buvo gavę 1,2 ha žemės. Niekas jiems nesakė, kad tas žemės gabalėlis turi savininką ir privalės jį atiduoti. Šereliai mokėjo žemės ūkio mokesčius kaip už valstybinę žemę. Nutirpo sužinoję, kad ji atimama. Ūkininkai siūlė kompromisą: atiduotų savo pačią geriausią, kad tas lopinėlis liktų arti namų. Kreipėsi į įvairias instancijas, bet iš niekur nesulaukė konkretaus atsakymo. Didžiausią nejautrumą B. Šerelienė pajuto iš Panevėžio viršininko administracijos valdininkų. „Ačiū Dievui, kad Panevėžyje yra du geri žmonės - rajono meras Alfredas Pekeliūnas (dabar – Seimo pirmininko pavaduotojas – B.V.) ir Žemės ūkio rūmų atstovas Panevėžio rajone Albinas Jacevičius, kurie man padėjo rasti teisybę“, - kalbėjo mugėje savo išaugintais ekologiškais produktais prekiavusi sodietė.

Košė iš penkių grūdų

UAB „Ustukių malūnas“ (Pasvalio r.) - viena didžiausių ekologiškų produktų gamintojų Lietuvoje. Pagrindinė jos veiklos kryptis - grūdinių kultūrų perdirbimas (kelių rūšių kruopų gamyba, specialių įvairių produktų paruošimas kitiems gamintojams). Remiama „Tatulos programos“ ir gavusi beprocentinį kreditą, įmonė dabar verčiasi neblogai.

„Ustukių malūnas“ turi gerus prekybos partnerius Latvijoje ir Estijoje. Savo gaminius jis realizuoja Lenkijoje. Pirmoji jų siunta iškeliavo į JAV. Ekologiškus produktus planuoja eksportuoti į Vokietiją bei kitas Europos šalis.

Verslo įmonė yra tarptautinių parodų dalyvė. Jos atstovai neseniai grįžo iš Rygoje surengtos kasmetės maisto produktų perdirbimo parodos. Buvo panašių renginių dalyvė Taline ir Maskvoje. Porą kartų dalyvavo Berlyno, prieš tai - Niurnbergo ekologiškų produktų mugėse. Rengiasi didžiausiai maisto produktų mugei Paryžiuje.

Įmonės direktorius Giedrius Uždavinys sakė: „Valstybė mus ne skriaudžia, bet remia“. Pats jis mugės dalyviams siūlė paragauti košės, išvirtos iš penkių grūdų. Norinčiųjų jos paragauti netrūko.

Mėnesį prasimaitina už 50 litų

Kol Edita Varkalienė iš Valantiškių kaimo ( Biržų r.) prekiavo įvairiomis vaistažolėmis, tuo metu kalbėjausi su jos vyru Donatu. Jis pasakojo, jog turi septynis hektarus sertifikuoto miško, kur prirenka gydomųjų savybių turinčių augalų. Kitą vaistažolių dalį užsiaugina. Ekologine žemdirbyste Varkaliai užsiima jau penkerius metus. „Toks ūkininkavimas leido suprasti, kad reikia nors kiek tausoti savo brangiausią turtą - sveikatą“, - sakė D. Varkalys. Mintis jo imtis štai kaip atėjo. Senelis pasėjo rugių netręšdamas lauko. Girnomis grūdus malė ir iš miltų kepė paplotėlius bei su sviestu juos krimto. „Taip maitindamasis ilgai gyvensi“, – sakė jis vaikaičiui. Tuo metu Donatui buvo 18 metų. Kada grūdai baigėsi, parvežė jis miesto turguje pirktų. Sumalė juos, iškepė paplotėlius, tačiau jie burnoje vėlėsi. Cinktelėjo šviesi mintis Donatui: grūdai cheminėmis trąšomis tręštame lauke auginti.

Varkaliai visą mėnesį už 50 litų sugeba pragyventi. Rytais geria arbatą, pietums žuvies, kiaušinių pasiruošia. Kartais išsiverda pupų. Vakare – įvairių kruopų sriuba, baltinta ožkos pienu. Retsykiais valgo lašinių.

Gal ir mums verta pabandyti?

Iš pokalbio su žemės ūkio ministru Jeronimu Kraujeliu

Išeiti į pasaulinę rinką Lenkijos smulkiesiems ūkininkams padėjo ekologinė žemdirbystė. Jų išauginti produktai realizuojami net Izraelyje. Kokios tokio ūkininkavimo perspektyvos mūsų šalyje?

Pasigaminti tradicinės produkcijos galime kelis kartus daugiau nei mes jos sunaudojame. O ekologinių produktų gaminama nepakankamai. Jeigu palyginsime su tarptautine rinka - Vakarų Europa, kur pertręšti laukai, mūsų galimybės vystyti ekologinį ūkį yra keleriopai didesnės. Ten reikia kelių dešimtmečių norint išplauti laukus nuo užterštumo cheminėmis trąšomis. Lietuvoje ir anksčiau tokių trąšų buvo mažai naudojama, kai kuriuose laukuose dešimt metų jų išvis nebėrėme. Taigi mūsų šalies perspektyvos, palyginti su Vakarų Europa, yra gerokai didesnės. Kitas klausimas: ar žmonės nori tokių produktų?

Europos senbuvės šalys kraustosi iš proto, kaip gauti švarių, gerų ir sveikų produktų. Tokių ūkių Lietuvoje vis daugiau. Jeigu 2000-aisias jų buvo 232 ir įdirbo apie penkis tūkstančius hektarų žemės, tai šiemet sertifikuotų ūkių turime 1137, o bendras jų žemės plotas siekia 36 tūkst. hektarų.

Žmonės neužsiimtų tokia gamyba, jeigu jų užaugintų produktų neišpirktų. O grūdų užsiauginame du tris kartus daugiau nei yra jų pareikalavimas. Dabar sukame galvas, kur grūdus padėti. Bet yra ekologiškų grūdų paklausa. Kai vienos šalies vadovas paklausė, ar įstengtume surinkti penkis tūkstančius tonų ekologiškų kviečių, Seimo Pirmininkas, atsisukęs į jį, pasakė : „Ne daugiau poros maišų duotume“.

Todėl ūkininkams reikia kooperuotis.

Kokios paramos gali tikėtis ekologinių ūkių savininkai iš savo valdžios?

Jeigu iš savo nacionalinio biudžeto 2000-aisiais Vyriausybė skyrė tik pusę milijono litų, tai pernai -jau 4,3 mln. Nuo gegužės 1-osios, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, parama skiriama vienam ekologiniam hektarui. Jeigu pernai daržovėms ir bulvėms auginti iš biudžeto skirdavome tik 500 litų, tai šiemet ta parama bus 1902 litai vienam hektarui. Sodų tokiam plotui pernai skyrėme 700, šiemet - 2594 litus. Tokia parama yra stabili, garantuota ir ilgalaikė.

Ekologiškai ūkininkaujantieji šiemet pateikė 738 paraiškas Europos Sąjungos paramai gauti. Ir kitų ekologinių ūkių žemdirbiai gaus didesnes negu iki šiol mokėtas išmokas. Pavyzdžiui, už hektarą javų - 1436 litus, vaistažolių - 1574, uogynų - 2534, sertifikuotų daugiamečių žolių - 407 litus. Didžioji dalis jų bus išmokos iš ES biudžeto, jas numatoma pradėti mokėti gruodžio 1-ąją.

© 2004 "XXI amžius"