Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Festivaliai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vaidino keturių šalių mėgėjai

Tarptautiniame istorinės dramos festivalyje
„Pjero dienos-2004“ – įvykių
nuo XIII iki XX amžiaus atspindžiai

Rūta JONUŠKIENĖ

Aktorius Ramūnas Abukevičius, Jurbarko Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė ir festivalio organizatorė režisierė Alma Eigerdienė

Utenos kultūros centre dvi dienas vyko tarptautinis mėgėjų teatrų istorinės dramos festivalis „Pjero dienos Utenoje“, sukvietęs draugėn ne tik mėgėjų teatrus iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos. Uteniškiai turėjo puikią progą pamatyti net septynis skirtingus spektaklius, kurie, pasak šio festivalio koordinatorės „Žaliaduonių“ teatro režisierės Almos Eigerdienės, apėmė istorinius laikotarpius nuo XIII iki XX amžiaus.

Nauji pastatymai ir interpretacijos

Festivalis „Pjero dienos Utenoje“ vyksta kas antri metai. Teatrinis Pjero personažas vienija įvairių tautų, įvairaus žanro ir formų mėgėjų teatrą, todėl kaskart sulaukiama vis naujų pastatymų, naujų teatrinių interpretacijų, naujų susitikimų su Utenos scenoje dar nematytais mėgėjų teatrais.

Festivalio spektaklius stebėjęs Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis prof. hab. dr. Vytautas Vitkauskas teigė, jog dabar profesionalieji teatrai beveik visai nusigręžė nuo Lietuvos istorijos bei istorijos apskritai. „Mėgėjų teatrai dabar daro tai, ko nedaro profesionalieji teatrai, kurie dažnai renkasi gana prastas Vakarų autorių pjeses ir eksperimentuoja „antro galo problemas“. Klasikos ar istorinių veikalų profesionalai stato labai mažai, – sakė profesorius. – O mėgėjų spektakliai, kuriuos mačiau čia, Utenoje, švarūs, gražūs, nuoširdūs“.

Mėgėjų scenoje – sudėtingos istorinės asmenybės

Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatras festivalyje rodė „Daumantą“ (rež. A.Eigerdienė), pastatytą P.Panavo istorinės dramos motyvais. Sudėtinga kunigaikščio asmenybė atskleidžiama per mirties valandą valdovo matomus regėjimus, kuriuose persipina sudėtingi istorijos ir žmogaus likimo vingiai – nuo išdaviko Nalšios kunigaikščio iki šventojo Pskovo kniaziaus Timofejaus.

Profesionalų spektaklį „Ir visada bus per vėlu“ pagal žymaus prancūzų rašytojo ir filosofo A.Camus „Krytį“ pristatė aktorius Ramūnas Abukevičius, perteikęs garsiojo prancūzo mintį, kad materialumas be dvasingumo yra ne pergalė, o pats baisiausias praradimas.

Baltarusijos Nesvyžiaus Ursulos Radzivill liaudies teatras parodė A. Dudarevo dramą „Juodoji Nesvyžiaus ponia“ apie istorinių asmenybių – Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto – meilę, liepsnojusią nepasotinamo valdžios troškulio atmosferoje. Spektaklis sudėtingas ir reikšmingas. Baltarusijoje tvyranti valdžios diktatūra, spaudos suvaržymas, nutautėjimas ir kitos skaudžios problemos veikėjų lūpomis prabyla į žiūrovą, priversdama jį susimąstyti, kokia yra dvasinės laisvės kaina.

Pirmenybė nacionalinei dramaturgijai

Iš Utenos krašto kilęs Ferdinandas Jakšys Vilniaus Taurakalnio kultūros centre yra subūręs Senjorų teatrą, kuriame vaidinantys aukštos meninės kultūros sostinės inteligentai propaguoja nacionalinę dramaturgiją.

Senjorų teatro artistai parodė K. Ostrausko kroniką – dramą apie rašytoją Balį Sruogą „Balys iš Baibokų“, kurioje perteikiama slogi sovietinio laikotarpio lietuvių rašytojų kūrybinė atmosfera, žlugdanti ne tik kūrybinę mintį, bet ir niekinanti originaliai, „ne pagal partijos liniją“ mąstantį kūrėją. Tačiau net lenkiamas ir laužomas žmogus privalo likti žmogumi – puikia ir įtikinama vaidyba teigia pagrindinio vaidmens atlikėjas Remigijus Viesulas.

Per muziką ir teatrą atsiskleidžia tautos dvasia

Dunalkos kultūros namų mėgėjų teatras iš Latvijos R. Blaumanio komedijoje „Tikroji nuotaka“ pasakojo apie senovės kaimo gyvenimą ir, pasitelkę dviejų menų – muzikos ir teatro – samplaiką, atskleidė poetišką latvių tautos dvasią.

Savojo krašto kultūriniu palikimu – padavimais ir legendomis apie Jurbarke stūksantį piliakalnį – prakalbo Jurbarko Konstantino Glinskio teatras, dovanojęs uteniškiams bei festivalio svečiams B. Mačionio legendos motyvais sukurtą spektaklį „Bišpilis“, kuriame gausu velnių ir raganų, burtų ir regėjimų, tikrovės ir pramanų – lyg būtum atvertęs baugiai įdomią vaikystės pasakų knygą...

Sovietinio laikotarpio sunkumus, kai be kyšio ir „blato“ nieko nebuvo galima gauti, šmaikščiai suvaidino iš Lenkijos atvykę Suvalkų mėgėjų teatro artistai, parodę J. Grušo vodevilį „Nenuorama žmona“. „Laikai keičiasi, bet problemos lieka“, – šmaikštavo žiūrovai, savaip vertindami juoko vertus dalykus, su kuriais retsykiais kiekvienas susiduria ir dabar.

Visi festivalio dalyviai grįžo iš Utenos, apdovanoti diplomais ir suvenyrais, pasisėmę patirties ir išsakę savąsias mintis konferencijoje „Teatras – tautos istorija ir kultūrinis paveldas“.

Tik gaila, kad tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis nesulaukė tiek teatro gerbėjų, kiek buvo tikėtasi. Nesinorėtų galvoti, kad rinkimų dramos vaidinamos nuoširdžiau, nors jos vyksta dabar, XXI amžiuje.

Autorės

Utena

© 2004 "XXI amžius"