|
Be burių ir kompaso
Petras KATINAS
Ir atsitik šitaip, kad tryliktojo po nepriklausomybės atkūrimo Ministrų kabineto programos pateikimo Seimui dieną, gruodžio 9-ąją, pirmą kartą pasaulyje buvo minima Antikorupcijos diena. Išties įdomus ir keliantis nemažai vilčių sutapimas. Tuo labiau kad vidaus reikalų ministru bus Darbo partijos atstovas G.Furmanavičius, tam tikruose visuomenės sluoksniuose (nereikia aiškinti, kokiuose) garsėjantis Furmos pravarde. Todėl neatsitiktinai (gal tik juokais, sarkastiškai) kalbama, jog ministras tam ir paskirtas, kad padėtų pasodinti į kažkokio ministro kėdę savo buvusį bičiulį ir partnerį, EBSW koncerno vadą G.Petriką, kai tas bus grąžintas iš JAV. Deja, toje koalicinės Vyriausybės programoje kovos su antikorupcija sričiai skirtas tik vienas kuklus sakinėlis: Užkirsti kelią korupcijai valdžios institucijose. Daugiau nė žodžio, nors prieš rinkimus buvo trimituojama, jog tai bus bene pagrindinis Darbo partijos tikslas. Tad kurgi jis dingo? Juk ir dabar tvirtinama, kad naujojoje Vyriausybės programoje atsispindi net 90 proc. Darbo partijos priešrinkiminių programinių nuostatų. O valstiečių lyderė dievagojasi, kad tai jos programa. Bent jau 80 proc. Tad kas lieka socialdemokratams ir jų artimiausiems jaunesniesiems partneriams socialliberalams? Apskritai ši programa - šešiolikos skyrių dokumentas, skelbiantis, kad naujoji Vyriausybė dirbs pagal socialiai orientuotos rinkos modelį. Iš pradžių pažerta ir konkrečių pažadų. Pavyzdžiui, per šios Vyriausybės kadencijos metus, tai yra iki 2008 metų, žadama sukurti iki 150 tūkst. naujų darbo vietų, vidutinį atlyginimą pakelti iki 1800 litų, vidutinę pensiją iki 650 litų, minimalią mėnesio algą padidinti iki 800 litų. Tačiau pabrėžiama, jog visi šie dalykai priklausys nuo šalies ekonomikos augimo. Štai ir viskas! Visuose kituose punktuose vien lozungai ir abstraktūs, nieko nesakantys bei neįpareigojantys teiginiai.
O ką galėtų reikšti toks teisėsaugai ir teisėtvarkai skirtas punktas: Užtikrinti piliečių sveikatos, gyvybės ir nuosavybės apsaugą? Kad ir piliečių apsaugos užtikrinimui vadovauti strimgalviais buvo paskirtas buvęs EBSW koncerno, nušvilpusio iš žmonių mažiausiai 80 milijonų litų, strategu vadinamas G.Furmanavičius. Dėl jo paskyrimo jau kitą dieną kilo skandalas, ir ne tik opozicijos stovykloje. Netgi Premjeras pakankamai aiškiai parodė, kad nėra labai sužavėtas tokiu savo kabineto nariu, neturinčiu absoliučiai jokios patirties vidaus reikalų sistemoje.
Jau kitą dieną po Prezidento pasirašyto dekreto dėl naujosios Vyriausybės skyrimo ir jos sudėties prasidėjo jos byrėjimas. Muzikos akademijos rektorius socialdemokratas Juozas Antanavičius, dar trečiadienio rytą per nacionalinį radiją dėstęs, kaip jis tvarkysis Švietimo ir mokslo ministerijoje, jau po pietų prakalbo kitaip. Esą kažkas pakišo dokumentus apie rektoriaus bendradarbiavimą su KGB. J.Antanavičius neigė tokio bendradarbiavimo buvimą, tačiau pabrėžė: Jeigu kas nors nenori, kad tapčiau ministru, tai ir nereikia. Iš tiesų pagarbos vertas pareiškimas. Ypač matant, kaip dėl ministrų portfelių ir kitų postų tiesiog mirtinai kaunasi kiti pretendentai. Kokios bus pjautynės po Vyriausybės patvirtinimo, jau pakankamai aišku ir dabar. Juk neatsitiktinai būsimasis ūkio ministras V.Uspaskichas pareiškė, kad jis peržiūrėsiąs savo pirmtako P.Čėsnos sprendimus dalijant ES pinigus su juo pačiu ir jo sūnumi susijusioms bendrovėms. Aišku, kitaip ir būti negali. Juk V.Uspaskichas tam ir atėjo vadovauti Lietuvos ūkiui, kad tvarkytųsi jame kaip kokioje Vikondoje ar Jangiloje. Ir šitaip tvarkytis jam nekils jokių problemų. Teisingumo ir vidaus reikalų ministrai - savi statytiniai, taip pat ir Seimo antikorupcinė komisija. Taigi visi svertai ūkio ministro rankose. Ir ne tik jo, nors, be abejonės, jis gros pirmuoju smuiku. Tad pakankamai aišku, kad valdžia susikoncentravo senosios SSKP nomenklatūros ir oligarchinių struktūrų rankose. Ko galima laukti iš tokios valdžios, pakanka pasižvalgyti po buvusias sovietines respublikas.
Pirmiausia dar kartą šoktelės įvairaus lygio valdininkų skaičius, kurio jau dabar net palyginti negalima su buvusios Lietuvos SSR partiniais ir ūkiniais valdininkais. Štai ir naujajame biudžete, kurį naujoji koalicinė dauguma patvirtino beveik be jokių diskusijų, valdininkų atlyginimams skirtos daugiamilijoninės sumos. Negana to, ta činovninkų armija skirstys pinigus iš ES fondų. Štai čia ir atsiveria tiesiog neregėtos galimybės papildomai prisikimšti kišenes. Dabartinėje valdžioje atsidūrė kur kas gobšesni ir gudresni nei buvo pono 5 procentų LDDP stabilizacijos laikais. Čia, gerbiamieji, jums ne kokie nors V.Kudirkos kruglodurovai, o kur kas aukštesnės kvalifikacijos gobšuoliai. Be to, įgiję labai didelę ir vertingą patirtį Maskvos ir Leningrado partinėse mokyklose, jau nekalbant apie kitas okupacinių laikų institucijas. Juk neatsitiktinai pats Premjeras, pristatydamas Seimui savo lozungų rinkinį, pavadintą Vyriausybės programa, gyrėsi, jog jau 48 metus pluša šiame fronte.
Vertėtų atkreipti dėmesį, kad nomenklatūrinės - klaninės Vyriausybės programoje ir norėdamas negali įžvelgti jokios nacionalinės idėjos. Na, nebent užsimenant apie užsienio politikos tęstinumą. Tačiau ir to tęstinumo galimybe galima suabejoti. Pakanka tik pažvelgti į Premjero, darbiečio J.Jagmino, valstiečio A.Pekeliūno Ukrainos įvykių vertinimą ir tampa pakankamai aišku, į kurią pusę sukamas Lietuvos užsienio politikos vairas. Neatsitiktinai taip atkurto įvairaus plauko sovietinės praeities šlovintojai, o ypač kovų veteranai labai užpykę, kad Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių prezidentai gana nepagarbiai įvertino Rusijos Valstybės Dūmos pareiškimą dėl Pabaltijo išvadavimo 60-ųjų metinių. Jame, be įprastų nuvalkiotų štampų apie kažkokių SS legionierių šlovinamą Baltijos šalyse, rašoma: Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje persekiojami veteranai-išvaduotojai, išniekinami žuvusiųjų kovoje su fašizmu paminklai. Tuoj po to Lietuvoje išeinančiame rusų savaitraštyje Obzor (2004 m. gruodžio 2-8 d.) pasirodė dar šlykštesnis kažkokių veteranų laiškas: Mes išmirštame. Tai dargi į gera, nes viso to, kas dabar vyksta Lietuvoje, geriau nematyti. Gyvename kaip žydai prie vokiečių. Dėl tokio Rusijos Dūmos pareiškimo Estijos užsienio reikalų ministerija bemat išsikvietė Rusijos ambasadorių ir pareiškė jam ryžtingą protestą bei pabrėžė, kad Estija negali pripažinti tokio išlaisvinimo. Argi kas girdėjo, kad taip pasielgtų Lietuvos URM? Tai, matyt, laikoma pragmatiška politika.
Taigi valdžia beveik pasidalyta. Programa, labai panaši į anekdotinius komunizmo horizontus, priimta. Kas toliau? Pagrindinės kelio gairės jau numatytos. Iki 2008 metų, kai ateis trys ar keturi ES fondų milijardai, jie bus sėkmingai pasidalyti tarp savo verslu pavertusių valstybę partnerių. Vėliau dings. Pagal seną patarlę: po mūsų nors ir tvanas. Taigi ta vadinamoji programa, kurią liberalcentristas G.Steponavičius pavadino abstrakcijų ir būdvardžių rinkiniu, teliks tiktai dar viena partinių nomenklatūrininkų pasaka, prie kurių visuomenės dauguma jau įpratusi, kaip ir prie kitų makaronų ant ausų kabinimų. Bet kitaip ir būti negali. Žmonės, neturintys idėjų, valstybės vizijos ir, svarbiausia, patriotizmo, nieko geresnio pateikti negali.
Žinoma, Premjeras, pristatydamas Seime savo Vyriausybės narius ir programą, kuri, beje, tą pačią dieną jau buvo pavadinta programos metmenimis, pakartojo tradicinę mantrą apie nueinančios Vyriausybės pasiektus neregėtus laimėjimus keliant liaudies gerovę. Tačiau pakanka tik pažvelgti į pagrindinių vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokytį lapkričio mėnesį ir palyginti su praėjusių 2003 metų gruodžiu. Apie tai paskelbė Statistikos departamentas. Taigi sveikatos priežiūra Lietuvoje išaugo 11,1 proc. transportas 10,8 proc., drabužiai ir avalynė 4 proc., maistas ir nealkoholiniai gėrimai 3,5 proc., įvairios prekės ir paslaugos 5,4 proc.
Dabar, paskelbus tos vadinamosios programos metmenis bei naujosios Vyriausybės narius, ypač vidaus reikalų ministrą, pakankamai aišku, kad į valdžią ateina ne tik su EBSW susiję žmonės, bet dar didesni cinikai, kaip ir vidaus reikalų ministras, pavadinęs save vadybininku. Kitaip tariant, viskam pasirengę statytiniai. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, politologo A.Lukošaičio, tokių neapsiplunksnavusių politikų įšokimai į Vyriausybę sukels daug problemų. Pasak jo, europinės kultūros požiūriu, G.Furmanavičiaus paskyrimas į vidaus reikalų ministro postą yra neįmanomas dalykas.
Kitas reikalas, paradoksas, kad dar nepradėję darbo naujos Vyriausybės nariai jau pranašauja, geriausiu atveju, neišvengiamas rietenas jos viduje. Štai būsimasis ūkio ministras V.Uspaskichas jau atvirai pasakė, kad prieš savivaldybių rinkimus kiekvienas pradės tempti antklodę į save. O kas bus, kai Premjeras (savo noru ar ne) sumanys keisti Konstituciją dėl vicepremjero pareigybės, nesinori net ir pagalvoti. Juk jau dabar į tą kėdę pretenduoja socialdemokratų koalicijos partneriai V.Uspaskichas ir K.Prunskienė. Pastaroji vis dar, anot vieno opozicijos atstovo, sieloje yra amžinoji premjerė. Beje, ir pats premjeras A.Brazauskas išreiškė abejonių, ar Vyriausybė galės normaliai dirbti, ar ne. Tad apie kokį Vyriausybės darbą galima kalbėti, jeigu, dar jai nepradėjus arti vagos, suklumpama prie plūgo? Ir tai jau, deja, ne pirmą kartą.
© 2004 "XXI amžius"
|