|
Nesusikūrusi, išnykusi tauta tai mes
Tikrai rimtas pavojus Lietuvai išnykti: jo nebūtų nebent pasakius, kad jos jau ir dabar nėra.
Stebime įvykius Ukrainoje ir sakome: ukrainiečiai dar neišnykę, kad taip rimtai kovoja, o gal yra ir truputį kitaip. Ukrainoje vis dėlto tarpusavyje kovoja tie, kurie yra labai pinigingi. Pamačius, tą parodo televizija, - kokia stovyklose yra tvarka, matyti, kad tai jau ne stichiškas kilimas, bet organizuotas, gal net griežtai organizuotas. Gali būti, kad tai revoliucija, o revoliucijos be pinigų nevyksta. Ir pabaigos ten nematyti, nes visokeriopai daromos sąlygos opozicijai nelaimėti. Net ir pripažinus, kad antrąjį rinkimų ratą reikia kartoti, sukčiavusi rinkimų komisija paliekama ta pati, taip pat ir kitos palankios sąlygos rinkimams klastoti. Stiprios susirėmė jėgos, o labai geros gal nė vienos nėra, bet yra tauta, kurią galima pažadinti ir vesti, ir ji tiki, kad yra vedama geru keliu.
Daug kas Ukrainos veiksmus lygina su Lietuvos Sąjūdžiu. Sąjūdžiui nereikėjo taip sunkiai kovoti, o jį griaunančios jėgos iš pat pradžių buvo labai stiprios ir labai daug jų buvo Sąjūdžio viduje. Buvo matyti, kad juo siekta pasinaudoti ir iškart imtasi stabdyti, nes buvo daug paties savęs griovimo veiksmų, begalė visuomenės aktyvumo stabdymų. Tam buvo palankesnės sąlygos negu dabar Ukrainoje, nes vis dėlto jau kitas laikas: ne mažiau nei dešimt metų vyksta kad ir nelabai geras, bet vis tiek kitoks negu sovietinis gyvenimas. Jis buvo toks, kad negalėjo būti jokios KGB neprižiūrimos organizacijos, nė susibūrimo, ir nebuvo žmonių nekompartinio organizavimosi patirties. Todėl Sąjūdį buvo lengva naikinti. Aršiai naikinamas, jis ir taip nemažai padarė, bet nuostoliai irgi akivaizdūs: tai rodo nesusikūrusi tauta. Nesusikūrusi ji gali išnykti, ypač kai dabar yra sąlygos išsivaikščioti.
Naujajame židinyjeAiduose (Nr.9-10) išspausdintas Rimvydo Valatkos straipsnis Pilietinė visuomenė: vizija, tolstanti nuo Lietuvos? Straipsnyje abejojama, ar pilietinė visuomenė Lietuvoje iš viso kada nors bus. Ji negali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, neatsirado dar tada, kai tokios visuomenės formavosi Vakarų Europoje. Lietuva nekalta: ji buvo okupuota. Antra, dabar ji eina į Europą, bet ten šiuo požiūriu negali gauti geros patirties, nes ir Vakaruose jau baigia formuotis vartotojų visuomenė. Pilietinė visuomenė tarsi pasitraukusi: jos buvusios įtakos dar užtenka savoms valstybėms palaikyti. Naujai ateinančiai, be nuosavos pilietiškumo patirties, ji siūlo labiau matomą vartotojiškumą. Lietuva jį priima. Neturėjusiai pilietiškumo patekusiai tiesiai į vartotojiškumą visos sąlygos tautai išsivaikščioti.
Trumpą laiką Lietuvoje buvo pilietiškumas, rašoma R.Valatkos straipsnyje. Tas laikas tai 1918 metų savanorių ir pokario partizanų kovos. Tai buvo tikros atsakomybės jausmas už tautą ir valstybę tikras pilietiškumas. Ne bet koks valstybėje gyvenančių žmonių aktyvumas yra pilietiškumas. Ko gero, tai yra aktyvumas savo valstybei stiprinti ir gerinti, kuri savo ruožtu sudaro sąlygas būti piliečiams. Todėl demonstracijos prieš pensijų reformą Vokietijoje nėra žmonių pilietiškumas. Atrodo, R.Valatkos nuomone, pilietiškumas yra ir tam tikra piliečių auka savo valstybės naudai, todėl streikų prieš pensijų reformą pilietiškumu jis nepripažįsta: pensijos, nors ir sumažėjusios, ten būtų pakankamos, bet žmonės nenori dėl valstybės nė mažutės aukos. Vartotojiška tampanti visuomenė, bet dar kažkada buvusi pilietiška ir todėl nesugriūsianti. Niekada arba tik trumpam pilietiška buvusiai Lietuvai nė griūti nereikia, nes ji nė neatsiras.
Galima nuspėti, nors neparašyta, kokios buvo sąlygos, kada pilietinė visuomenė formavosi ir kodėl tada nevengta nei mažos, nei didelės aukos. R.Valatkos straipsnyje priežastis parašyta: dabar žmonės neturi Dievo savo širdyse, o tada turėjo. Vadinasi, tikėjimo nusilpimas padarė negalimą jokios aukos buvimą, o žmones - vartotojais. Tas nusilpimas iš tiesų yra ir Vakaruose, todėl šiuo metu ir iš jų sunku ką išmokti tik liekanos pilietiškumo.
Vis manydavome, kad tautiškumas arba valstybingumas pats savaime gali būti idealas ir be stipraus Dievo tikėjimo. Jeigu ne, tai tuo labiau reikia ir tikėti, ir prašyti Dievo pagalbos, ir jos sulaukti. Dar labiau įsiklausyti į monsinjoro A.Svarinsko žodžius. Jis šiais metais per gana gausius savo kunigystės 50 metų jubiliejaus minėjimus labai rimtai kvietė maldai ir atgailai. Kai kam atrodo, kad tai nėra veikla, bet, kaip matyti, ir iš kitur pasigirsta nuomonių, kad be tokios veiklos nebus pilietiškumo. Trumpą laiką, kai žmonės tikėjo, pilietiškumas buvo. Išnyksime arba tikėsime? Bent jau yra aiškiau, ką reikia daryti, kad neišnyktume.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|