|
Namų gamybos limonadas, arba Aiškiaregių spindesys ir skurdas
Antanas ČALNARIS
Visokio plauko sukčiams ir mulkintojams tik į sveikatą, kada apie juos keliamas kuo didesnis triukšmas. Nuo to jie tik populiarėja. Tačiau kai jie prilenda prie karaliaus sosto, yra linkę būti nematomi, tai yra nori būti pilkaisiais kardinolais. Tada galima pailsėti ir vedžioti karalių už nosies
Dabar kalbos apie aiškiaregę Lenočką aprimo, tačiau pakalbėti apie šiuos pranašus visada praverčia.
Aplink sostus trynėsi, trinasi ir trinsis visokie pranašai, žvaigždžių skaitovai, spėjikai iš kavos tirščių ir avino žarnų bei dar vis kokie jų parankiniai. Galingiausi ir protingiausi valdovai jų neišvengė, ir nežinia kodėl. Galbūt todėl, kad kiekvienas yra mirtingas ir bijo transcendencinio pasaulio, apie kurį sužinosime, tiesa, tik po mirties. Bet grįžkime į linksmą žemišką gyvenimą.
Kai Vinstonas Čerčilis galynėjosi su Adolfu Hitleriu, jam patarinėjo astrologas vengras Lui de Volis, o Hitleriui šveicaras Karlas Kraftas. De Volis ateitį turbūt matė geriau ir aiškiau. Jis po sąjungininkų išsilaipinimo Italijoje buvo apdovanotas, o Hitleris savo pranašą Kraftą įkišo į Buchenvaldą ir ten sušaudė. Hitlerio aiškiaregiams sekėsi prastai. Tais laikais garsėjo žydelis iš Briunco Ignacijus Šteinšneideris, vėliau pasivadinęs Eriku Hanusenu. Jis turėjo savo šnipelių, kurie rinko įvairias žinias, plepalus ir gandus, o sumanusis Hanusenas iš jų kūrė savo pranašystes ir pasakiškai turtėjo. Blogiausia, kad jis skolino pinigus Berlyno policijos prezidentui grafui Heldorfui, ėmė iš jo skolų raštelius ir tikėjosi išlupti skolas su didžiausiom palūkanom. Dar blogiau, kad, nebesuvokdamas ribų, jis viešai savo rūmų didžiulėje scenoje, nutviekstas prožektorių, apsisiautęs raudona mago mantija, išpranašavo Reichstago gaisrą, kuris iš tikrųjų ir įvyko. Matyt, apie gaisrą iš anksto žinojo dar didesni aiškiaregiai, nes vieną gražią dieną pas Hanuseną atėjo gestapo vyrai ir paklausė, ar jis gali išpranašauti savo paties galą. Vargšas Hanusenas tą minutę puikiai galėjo pasakyti, kas jam bus, tačiau miklus liežuvis sustingo
Jo lavoną rado krūmuose prie Gatovo miestelio.
Sėkmingiau nacistų viršūnes mulkino astrologas Sergejus Vronskis. Jis susidraugavo su nacių vadu Rudolfu Hesu ir jam išpranašavo, jog, jeigu šis nenori būti pakartas, turi kuo skubiau nešdintis iš Vokietijos. Hesas taip ir padarė, deja, nors ir sulaukęs žilos senatvės, kilpos neišvengė ir paslaptingai mirė su virve ant kaklo Špandau kalėjime. Tačiau vieno dalyko ir pats Vronskis neatspėjo. Jis buvo užverbuotas dar galingesnio burtininko Sovietų Sąjungos slaptosios žvalgybos. Už gerą darbą Stalinas jį iškvietė į Maskvą, kad įteiktų didvyrio aukso žvaigždę. Draugai įkalbinėjo Vronskį spjauti į tą žvaigždę ir nerti į krūmus, bet aiškiaregys į Maskvą nuvažiavo, buvo šiltai sutiktas ir įkištas į šalčiausią lagerį.
Žymių aiškiaregių buvo ir su sijonais. Viena jų siuvyklos savininkė Ana Kraus. Jos patarimų, paremtų aiškiaregyste, užsigeidė labai slaptų dokumentų saugotojas, matyt, skystablauzdis pulkininkas Hertsas. A.Kraus išgvelbdavo iš jo slaptas žinias ir jas perdavinėjo garsiajai sovietų žvalgybos Raudonosios kapelos grupei. Bet savo lemties ir ji neįspėjo. 1942 metų gruodį gestapas kartu su Kapela ją sučiupo, ir burtininkė neteko gudrios galvos po giljotina Pletenze kalėjime.
Sovietų Sąjungos valdovai didžiavosi, kad netiki nei Dievą, nei velnią, bet slapta irgi tarėsi su aiškiaregiais ir pranašais. Vienas tokių buvo save vadinęs psichohipnologu Volfas Mesingas, kaip ir Hanusenas karjerą pradėjęs varjetė scenoje. Puikiai už nosies Staliną vedžiojo abejotinas profesorius Aleksandras Bogomolcas. Jis paskelbė, kad iš gyvulių kaulų smegenų pagamino preparatą, kuris prailgina gyvenimą iki 140 metų. Kas nenorės tiek gyventi! Stalinas paskelbė jį vertą Nobelio premijos ir pats maukė Bogomolco marmalą, tikėdamas iki senatvės įsiviešpatauti pasaulyje. Netikėtai Bogomolcas mirė, išgyvenęs tik 65 metus. Stalinas vos nepasiuto iš pykčio. Gyventi jis labai norėjo. Tam turėjo savo antrininkus, kad sąmokslininkai turėtų ką nudėti vietoj jo. Vienas jų buvo toks žydelis Liubickis. Po įvairiausių treniruočių jis tapo toks panašus į Staliną, jog net Mauzoliejaus tribūnoje stovėdami Stalino sėbrai nebesuprasdavo, ar šalia stovi tikrasis tautų vadas, ar jo atspindys. Tačiau veidrodinis atspindys Stalinui neįtiko ir 1952 metais, prieš savo mirtį, jis įkišo atspindį į lagerį. Matyt, ruošė jam kulką, bet nespėjo. Baigdamas gyvenimą, Liubickis prisipažino, kokias pareigas turėjo Kremliuje, tą patvirtino ir jo pasirašyti dokumentai, kad neišduos šios paslapties.
Daug laiko užimtų pasakojimas, kaip bedieviai komunistų vadai buvo mulkinami išminčių šalies Šambalos ieškojimais. Kruvinojo čekisto Glebo Bokijos iniciatyva buvo sudaryta ekspedicija į šią mistinę šalį, aišku, nebuvo užmirštas ir špionažas šiame Indijos ir Kinijos pasienyje. Tačiau komunistai Šambalos taip ir nesurado, o narsusis G.Bokija, apkaltintas ryšiais su masonais, gavo kulką į pakaušį Lubiankos požemyje.
Mūsų ramioje Lietuvoje, atrodo, tokių valstybinio masto aiškiaregių ir pranašų nebuvo. Negirdėti, kad prezidentai A.Stulginskis, K.Grinius, A.Smetona būtų turėję tokius patarėjus. Sakoma, kad Zosė Smetonienė savo vyreliui smarkiai patarinėjusi. Bet kur rasi žmoną, kuri vyro už skverno netampytų?
O žemesniuose visuomenės sluoksniuose aiškiaregių visada yra per akis. Lygumų miestelyje buvo garsi kortų būrėja, žmonių vadinama spėtininkė, Ona Pabedinskienė. Per Porciunkulės atlaidus Pabedinskienė, pasistačiusi būdą iš zupermaišių, pardavinėdavo limonadą. Į serbentų sultimis padažytą vandenį įpildavo acto, prieš geriant dėdavo šaukštą sodos ir reikėjo skubiai gerti, kol limonadas dar šnypščia. Mano mama jos kartą klausė, kaip ji žinanti ateitį. Nei aš žinau, nei ką, - pagalvojusi atšovė Pabedinskienė. Kai pradedu šnekėti, matau, kad žmogui patinka, tai ir varau, kol atsibosta.
Jos pranašystės buvo panašios į jos limonadą reikėjo ryti, kol putoja. Galbūt ir daugelis pranašysčių yra panašios į tokį namų gamybos limonadą.
© 2004 "XXI amžius"
|