Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvą valdo komjaunuolių karta

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Lietuvos politikams trūksta gebėjimo ir noro prasmingai kalbėti - jie dažniausiai tik išsisukinėja ir mėgina manipuliuoti rinkėjais. Šalį valdo nomenklatūrinio intereso persmelkta komjaunuolių karta be ideologijų ir vertybių, kelianti grėsmę pačiai demokratijai. Tai Eltai tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis.

Pradėjo darbą tryliktoji šalies Vyriausybė. Kokios jos perspektyvos, su kokiais iššūkiais ji susidurs ir kokia tikimybė, kad ji dirbs ilgai, darniai ir vaisingai?

Ši Vyriausybė suformuota ne taip, kaip norėjo socialdemokratai, ne taip, kaip norėjo Darbo partija ir, žinoma, ne taip, kaip norėjo Naujoji sąjunga. Ko gero, ir Kazimira Prunskienė turėjo kitokių lūkesčių. Visos Vyriausybę formavusios partijos liko nepatenkintos esamu rezultatu. Žaisdamos nuolaidų žaidimą, jos galiausiai atsidūrė ties „vidurio” sprendimu, kuris nė vienai iš jų nėra iki galo priimtinas.

Ateityje pamatysime, ar šios Vyriausybės nariai yra tikri profesionalai, ar tik partijų deleguoti žmonės, kurie įvairiais būdais stengiasi įgyvendinti savo partijų tikslus.

Akivaizdu, kad šioje Vyriausybėje aiškiau matomi ir labiau prognozuojami yra ankstesnėje - dvyliktojoje Vyriausybėje darbo patirties įgiję žmonės. Tai Socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos atstovai. Žinome, ko galime iš jų tikėtis. Jie patikrinti sudėtingomis sąlygomis, nes dvyliktoji Vyriausybė veikė krizių metu. Maža to, ji dirbo istorinį darbą, organizuodama techninį Lietuvos įstojimą į NATO ir Europos Sąjungą (ES).

Pažįstame ir K. Prunskienę, tačiau nemenka dalis to, ką žinome apie ją, yra stereotipai, kilę iš jos vadovavimo Vyriausybei laikų. Tai taip pat neigiami stereotipai, susiformavę K. Prunskienei dirbant Seime. Ar šiandien ji turi tinkamų įgūdžių eiti ministrės pareigas, mes nežinome. Ji išmano užkulisių žaidimus, bet ar ji sugeba dirbti su komanda, ar sugebės prisitaikyti prie Algirdo Brazausko - neaišku.

Darbo partijos deleguoti ministrai ir viceministrai - problema. Ne todėl, kad tie žmonės yra nepriimtini kaip asmenys. Tiesiog nuo Vyriausybės veiklos priklauso visų mūsų, visos valstybės gyvenimas. Taigi jie turi būti profesionalai, suvokiantys, kas yra Vyriausybė ir jos atsakomybė, bei turintys strateginį suvokimą, kaip reikia veikti ir kokių tikslų siekti artimiausius kelerius metus. Jie turi vadovautis ne ideologiniais, ne partiniais, juo labiau - ne grupiniais, bet strateginiais valstybės raidos interesais.

Sakote, jog nė viena iš valdančiųjų partijų nėra patenkinta tuo, kaip suformuota ši Vyriausybė. Tačiau dėl ko turėtų būti nepatenkinti socialdemokratai? Juk, gavę tik 20 vietų Seime, jie išsiderėjo ir Ministro Pirmininko postą, ir daugumos ministrų portfelius, ir nemažai valdžios pareigybių Seime bei apskrityse.

Socialdemokratai iš tikrųjų pademonstravo gebėjimą derėtis, mokėjimą įtikinti savo oponentus ir kolegas koalicijoje. Jie parodė esą labai profesionalūs politikai: paėmė daug daugiau valdžios, nei jiems būtų priklausę pagal proporcijas.

Tačiau taip atsitiko pirmiausia todėl, kad Darbo partija gana blaiviai vertina save ir suvokia, jog nesugebėtų daug pasiekti vykdomojoje valdžioje, jeigu bandytų gauti joje daugiau postų ir mėgintų įgyvendinti per rinkimus duotus pažadus. Darbo partija leido dominuoti socialdemokratams ir taip užsitikrino savotišką „priedangą” tam atvejui, jeigu kas nors ją kaltintų prisiimtų įsipareigojimų nevykdymu. Ji sutiko turėti mažiau valdžios postų, „prisidengė” socialdemokratais ir taip susikūrė galimybę išvengti politinės atsakomybės.

Po socialdemokratų priedanga „darbiečiai” galės ramiai rengtis būsimiems savivaldybių tarybų rinkimams. Vienintelis dalykas, kuris per artimiausius dvejus metus jiems gali būti prikištas, tai - programinių įsipareigojimų nevykdymas. Jie aiškins negalėję jų vykdyti, nes turėję derintis prie socialdemokratų.

Beje, Darbo partija dalyvauja kuriant giminingų partijų sistemą ES. Į šį simptomą Europos partijos būtinai turi atsižvelgti, nes tai yra populistų gretų telkimo sistema.

Savo ruožtu socialdemokratai laimėjo prieš kitas politines jėgas sėkmingomis derybomis. Kartu reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip pasikeitė kai kurie šios partijos atstovai Vyriausybėje. Gediminas Kirkilas pakeitė Liną Linkevičių. Paviršutiniškai žvelgiant tai - netikėta. Žvelgiant giliau matyti, jog A. Brazauskas pasikvietė į Vyriausybę žmogų, kuris yra geras derybininkas, gudrus politikas ir todėl - tinkamas pagalbininkas būsimose diskusijose su Darbo partijos bei „valstiečių” atstovais.

Taigi, manau, socialdemokratai šioje Vyriausybėje ne tik dominuoja - jie „ganys” Darbo partiją ir privers ją veikti taip, kaip jiems reikės.

Dvi didžiausios valdančiosios koalicijos bendražygės - Socialdemokratų ir Darbo partija - prieš rinkimus viena kitą aštriai kritikavo. Vadinasi, arba jų dabartinis bendradarbiavimas yra netvarus ir nenuoširdus, arba kritika buvo veidmainiška. Kaip yra iš tikrųjų ir ką liudija šis reiškinys?

Manau, abi jūsų tezės yra teisingos. Ir junginys, apie kurį kalbama, yra netvarus, ir tai, ką jie darė prieš rinkimus, buvo veidmainiška.

Abipusiai kaltinimai per rinkimų kampaniją buvo veidmainiški, nes tiek Darbo partija, tiek socialdemokratai nenubrėžė aiškaus ideologinio, vertybinio savo politikos kontūro.

Darbo partija nuo Socialdemokratų skiriasi ne tuo, kad vieni pasivadino tradicinės partijos - „socialdemokratų” vardu, o kiti susikūrė kaip naujadaras. Šios partijos skiriasi tik tuo, kad viena iš jų yra daug jaunesnė už kitą.

Socialdemokratai per rinkimus daugiausia elgėsi labai populistiškai. Daugelis jų šūkių, argumentų ir teiginių skambėjo neįtikinamai. Ne veltui jie dažnai kritikuojami dėl to, kad vadovaujasi net ir dešiniosioms - liberalioms partijoms būdingais ideologiniais projektais. Socialdemokratai savo ideologinių vertybių neišreiškė. Jie net bando įrodinėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje ideologijos praranda prasmę.

Tačiau ideologijos niekur neišnyksta, nors jas jau seniai mėginama „laidoti”. Beje, ideologijų „laidojimas” taip pat yra ideologija.

Darbo partija savo ruožtu atvirai darė tai, ką slapta jau seniai darydavo kitos partijos: atliko visuomenės lūkesčių tyrimą ir tų lūkesčių pagrindu pateikė savo programą. Tą patį padarė ir kitos partijos, bet „šauniausiai” tai įvykdė socialdemokratai. Šiomis aplinkybėmis sakyti, jog Socialdemokratų partija yra „klasikinė”, o Darbo partija - „naujoji klasikinė” (juk jie save vadina „klasikine” partija”), yra paprasčiausiai juokinga.

O kaip šias dvi partijas apibūdintumėte?

Tai partijos, kurios veikia populistinės politikos lauke, nors jos ir vadovaujasi tam tikrais realiais lūkesčiais, o jų veikloje galima rasti net ideologinių griaučių fragmentų.

Tai - tipiškos postsocialistinio laikotarpio partijos. Jų veiklos šerdį sudaro nomenklatūrinis interesas. Tarp joms atstovaujančių savininkų esama ir tam tikro ekonominio intereso. Joms stinga ideologinio pagrindo, partinės veiklos principų supratimo ir apskritai suvokimo, kas yra politika ir valstybė. Joms būdingas pragmatizmas, kurį jos mėgina pateikti visuomenei kaip geriausią politinio veikimo principą.

Tačiau populizmas ne be pagrindo prikišamas visoms partijoms. Ar šiuo atžvilgiu Socialdemokratų ir Darbo partija yra išskirtinės?

Taip, jis ryškesnis. Populizmas kaip reiškinys, partijoms bendraujant su visuomene išties yra neišvengiamas. Jos pateikia pagražintas politines vizijas, kad visuomenė už jas balsuotų.

Kita vertus, kuo daugiau populizmo, tuo geriau matome, kad juo užsižaidžiančių partijų požiūris į visuomenę yra grynai instrumentinis. Visuomenė joms reikalinga tik kaip balsavimo mašina. Ja paprasčiausiai manipuliuojama.

Toks santykis su visuomene būdingas Darbo partijai - ji ir toliau bendrauja su žmonėmis taip, kaip bendravo prieš rinkimus. Matome užsakytus straipsnius, laidas, kurios akivaizdžiai yra nupirktos ir kuriose šlovinamas Viktoras Uspaskichas. Prieš kelias savaites buvau Kėdainiuose. Žurnalistus ten „spaudžia” ir verčia rašyti taip, kaip „reikia”. Šį reiškinį - siekį ne bendradarbiauti su visuomene, o ja manipuliuoti - vadinu „Kėdainių demokratijos” veiksniu. Tai vienas ryškiausių populistinio santykio su visuomene požymių.

Abiejų partijų - ir Socialdemokratų, ir Darbo - veikloje šis populistinis santykis puikiai matyti.

Į priekaištus dėl nenuoseklumo politikai vis dažniau atsako: „Taip buvo anksčiau, viskas keičiasi”, arba: „Pamirškime, kas ką sakė prieš rinkimus”. Klausinėjami išsisukinėja: „skaitykite mūsų programą”. Bet programos panašios, jose vyrauja bendrybės. Tad iš ko rinkėjas gali susidaryti nuomonę apie partijas ir politikus? Kokia apskritai politinės retorikos būklė Lietuvoje?

Politinei retorikai Lietuvoje būdingas banalus kalbėjimas. Mūsų politikai nemoka argumentuotai kalbėti, pateikti minčių, išaiškinti savo vertybių. Jie moka išsisukinėti ir mužikiškai pasakyti: užmirškite tai, kas buvo ir praėjo. Tai nepagarba visuomenei, panieka valstybei ir nekritiškas egoistinis požiūris į save bei savo veiklą. Manau, tokia retorika mūsų politikai tiesiog parodo savo neišprusimą ir patvirtina, kad jų politinis mąstymas yra itin paviršutiniškas.

Anot „Freedom House” pranešimo, šįmet smuko Lietuvos reitingai pamatinių demokratijos vertybių atžvilgiu. Lietuva atsidūrė tarp trečiojo pasaulio šalių - tokių kaip Antigva ir Barbuda, Botsvana, Vanuatu. Kokias išvadas ši aplinkybė leidžia daryti apie demokratijos raidą Lietuvoje?

Šis tyrimas greičiausiai buvo darytas tada, kai dar netilo prezidentinės krizės ir Seimo narių įtarimo korupcija skandalo sukeltas triukšmas. Todėl į šitą tyrimą reaguoju ramiai. Jei darytume tyrimą po pusmečio, matytume pakitusią padėtį.

Vis dėlto minėti skandalai parodė, kad Lietuvos demokratija gali patirti pavojingų suvaržymų. Nesakyčiau, kad Lietuva šiuo atžvilgiu yra išskirtinė valstybė. Sudėtinga demokratijos būklė būdinga visam regionui. Ją lemia į valdžią atėjusios sovietinio komjaunimo kartos įgūdžiai: gudravimas, visuomenės apgaudinėjimas, mužikiškas elgesys.

Anksčiau rinkimų rezultatai, kai triuškinamai laimėdavo kairė arba dešinė, buvo aiškinami vadinamosios „švytuoklės” veiksniu. Dabar džiaugiamasi, kad „švytuoklę” pasisekė sustabdyti. Kaip apibūdintumėte tai, ties kuo mes „sustojome”?

Mane visada šiek tiek stebino pernelyg rimtas žiūrėjimas į „švytuoklę”. Visuomenė ir politinės jėgos nėra pasiskirsčiusios tik į kairę, dešinę ir centrą. Kur mes sustojome? Nemanau, kad sustojome. Sustosime tik tuo atveju, jei manysime, kad politikoje viskas juda tik iš kairės į dešinę ir atgal.

Kokia yra dabartinė situacija? Sakyčiau, politiškai karščiuojame. Ligonis prieš pasveikdamas dažnai karščiuoja. Tiesa, jis ima karščiuoti ir prieš mirtį. Klausimas būtų toks: ar mūsų politinis karščiavimas artina mus prie išgijimo, ar prie mirties?

Manau, jog artėjame prie pasveikimo. Mūsų ideologinis, vertybinis pasiklydimas liudija visuomenės šoko būseną. Ji atsispindi politikoje. „Sekundės” banko logika inkrustuota ir žmonių širdyse, ir Vyriausybės sudėtyje.

Lietuva šįmet tapo ES ir NATO nare. Ar mūsų visuomenė dėl to savaime taps politiškai brandesnė, pilietiškesnė, persisems vakarietiškos demokratijos vertybių? O gal po ES ir NATO šydu Lietuvoje toliau sėkmingai gyvuos iš sovietų laikų paveldėti politinės mąstysenos ir elgsenos modeliai?

Niekas niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda - kaip fizikoje. Užaugusieji totalitarinio režimo sąlygomis dabar jaučiasi gana prastai. Vieni iš dalies prisitaikė, kiti atsiribojo ir kuria savo asmeninę erdvę, kurioje sėkmingai gyvuoja. Už ką jie balsuoja - jų demokratinio pasirinkimo reikalas. Tačiau dabartiniai vaikai, moksleiviai, studentai sugebės žengti toliau. Subrendusiems žmonėms keisti gyvenimą, vertybes per daug skausminga. Jie to ir nedaro: jie prisitaiko. Bet tai individualus, ne visuomeninis kelias. O jaunuomenė į gyvenimą žvelgia kitaip.

Tačiau mokyklos atmosferą, socialinę ir politinę aplinką juk vis dar formuoja jūsų minėta komjaunuolių karta, „Sekundės” banko logikos širdyse ir galvose neatsikratę prisitaikėliai. Ko tokiomis aplinkybėmis galime tikėtis iš jaunimo?

Tam tikra įtaka yra, tačiau asmenybė ugdoma ne tik mokykloje. Jėgos, kurios teikia mums pagrindo manyti, jog jau subrendome, dažnai būna keistos, nevadovėlinės. Kiekvienam mūsų jos dažniausiai yra paslaptis. Tačiau terpė toms demokratinėms paslaptims dabar daug didesnė nei anksčiau. Ypač Lietuvai tapus ES ir NATO nare.

Mes su jumis galbūt daugiau sėdime Vilniuje ar Kaune, o jaunimas ištisai važinėja, jo nepagausi. 17 - 25 metų jaunuoliai kas mėnesį ar bent jau kas keletą mėnesių atsiduria tai Varšuvoje, tai Berlyne, tai Rygoje, tai dar kur nors. Jie gyvena visai kitaip, jų vertybės kitokios. Nesakau, kad blogesnės arba geresnės. Nieko gera nepasieksime darydami jiems spaudimą.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"