|
Namai, kuriuose daug meilės
Benjaminas ŽULYS
Svečiai iš Kunigų seminarijos
Užgimęs svetimoje pastogėje, vaikelis Jėzus grįžo į savo žemiškos tėviškės namus Nazarete. Jis gerai žino, kad ir mums visiems reikalingi tėviškės namai, kad galėtume jų pasiilgti ir visada į juos sugrįžti, kad jie nuvestų mus į dangiškus namus, pas Tėvą.
Daugelio žmonių širdyse įžiebta Jėzaus meilė sukūrė vaiko tėviškės namus tiems, kurie jų šilumos yra netekę.
Maždaug su tokiomis mintimis vyko vaikų šventė Kaune, V.Sladkevičiaus gatvėje įsikūrusio labdaros fondo Vaiko tėviškės namai (VTN) administracijos pastato erdvioje salėje. Čia susirinko daugiau nei 20 našlaičių, beglobių vaikų iš VTN šeimynų bendruomenės. Joje vaikai gyvena, yra rūpestingai prižiūrimi ir globojami, kol sulaukia pilnametystės. Po to, gavę vienkartinę finansinę paramą, gali pradėti savarankišką gyvenimą arba eiti mokytis - šiuo atveju jie ir toliau būna materialiai remiami, gauna kas mėnesį po 500 litų. Apie tai papasakojo VTN Lietuvoje įkūrėjas ir organizatorius, monsinjoras, teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, administratorė Aldona Pliaugienė. Abu pasidžiaugė, kad, nors nelengvai, vaikų globos reikalai vis labiau juda į priekį.
Tą popietę vaikų svečiai buvo Kauno kunigų seminarijos klierikai. Jauni, dvasingi, linksmi vaikinai čia atėjo pabendrauti su vaikais. Šie mielai juos priėmė, kartu giedojo giesmes, dainavo daineles, žaidė svečių pasiūlytus žaidimus, žiūrėjo klierikų parengtą vaidinimą. Skambėjo Tyli naktis, kiti kūriniai. Kunigų seminarijos ketvirtakursis Antanas Urbonavičius, trečiakursis Arūnas Juška, kiti jaunieji svečiai iškart surado bendrą kalbą su vaikais. Buvo nemažai klegesio, mažieji dalyvavo žaidimuose, pakeldami ant kojų ir čia atėjusius suaugusiuosius. Pasirodo, vaikai moka gražių giesmių, jaunatviškų dainelių. Jų išmoko savo namuose, kurie dabar yra benediktinių vienuolyno kaimynystėje. Taip, dabar čia yra tikri namai.
Kaip sakė mons. V. Kazlauskas, labdaros ir paramos fondo Vaiko tėviškės namai tikslas yra globoti, katalikiškai auklėti ir rengti gyvenimui našlaičius bei kitus tėvų globos netekusius vaikus ir jaunimą. Tai labai plati programa, reikalaujanti ne tik daug lėšų, bet ir atidos, meilės, nuoširdumo, geranoriško, katalikiško atkaklumo. Štai tik keletas tų namų siekių: organizuoja vaikams namų statybas, kuria tų vaikų šeimynas, garantuojant motinišką, tėvišką globą, suranda našlaičių grupėms motinas - auklėtojas ir jų padėjėjas, tėvus - auklėtojus, palaiko glaudžius ryšius ir bendradarbiauja su giminingomis organizacijomis Lietuvoje bei užsienyje. Mons. V. Kazlauskas minėjo, kad šeima tarsi mažoji Bažnyčia, kurioje gimsta ir subręsta tikėjimas į Dievą, žmonių ir Dievo meilė. Kaip tik šeima yra pirmoji mokykla, kurioje ugdomos žmogiškosios ir krikščioniškosios dorybės.
Mons. V. Kazlausko pastangos
Šventės dieną buvo prisiminta, kad maždaug prieš septynerius su puse metų Marijampolės rajono Liudvinavo parapijoje, Avikilų kaime, buvo iškilmingai atidaryti ir pašventinti Vaiko tėviškės namai. Iš tiesų tai - ištisas vaikų kaimas, kuriame tuomet stovėjo aštuoni namai. Dabar jų ten dvylika, kiekvienas po šešis kambarius, kuriuose iš viso gyvena šimtas vaikų. Šių namų atidarymo iškilmėse šv. Mišias koncelebravęs tuometinis Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis Vaiko tėviškės namus, jų globotinius, darbuotojus pavedė ypatingajai Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero globai.
Namai pastatyti, įrengti mons. V.Kazlausko iniciatyva ir pastangomis. Nemėgstantis garsintis savo titulais ir nuopelnais, mons. V.Kazlauskas sakė, kad kiekvienas mūsų turtingas tiek, kiek yra atidavęs savęs. Tai vienintelis turtas ir laimė, kurios iš tavęs niekas negali atimti. Jis sovietmečiu apie 30 metų dirbo Romoje, lietuviškų radijo laidų redakcijoje, tad dabar galėtų ramiai ten ar kitur gyventi iš užsidirbtos pensijos. Bet - ne. 1990 metais sugrįžo į Lietuvą ir suvokė, kad, norint prikelti šalį, vien pamokymų nepakanka. Reikia pasiraityti rankoves ir imtis veiklos. Ir štai, kaip įsitikinęs pats kunigas, pasiūlymą jam pateikė Apvaizda. Reikia sugrąžinti ateitį ją beprarandantiems vaikams. Vieni jų nežino, kas jų tėvas ar motina, kiti jų beveik nemato blaivių, treti yra tikri našlaičiai ir pan. Jeigu nesirūpinsime šiais vaikais, sulaukę penkiolikos metų jie pateks į mafijos rankas, sulaukę dvidešimties gali paskęsti alkoholyje, patekti į kalėjimą, kaip jų tėvai, - samprotavo monsinjoras.
Taip prasidėjo aktyvi veikla. Kelis namus pastatė italai verslininkai Basano Delgrappo, Vilaggio Niko.Vieną baltamūrį pastatą mūsų našlaičiams padovanojo Kanados lietuvės katalikės, padėjo kiti užsienio lietuviai, taip pat - Caritas.
Būtinai dera pastebėti, kad prieškariu šioje vietoje stovėjo ūkininko, vienuolikos vaikų tėvo Motiejaus Kazlausko pastatytas kryžius Lietuvos Nepriklausomybei pažymėti. Jo vaikai, tarp kurių ir garbusis monsinjoras V. Kazlauskas, šiuos tėvų 23, 5 hektaro padovanojo našlaičių vaikų kaimo statybai
Dėkoja Dievui ir geriems žmonėms
Per vaikų ir tėvų šventę Kaune administratorė A. Pliaugienė džiaugėsi šiuo renginiu, geromis vaikų ir kitų dalyvių nuotaikomis, taip pat erdviomis, net apie 200 kv. m ploto patalpomis, tvarkingais baldais. Juos padovanojo Kauno kunigų seminarija. Tad toji draugystė su vaikais stiprinama ir dvasinėmis, ir materialinėmis vertybėmis.
O mama - auklėtoja Jolanta Jadenkutė į šventę atėjo su keturmečiu Mykolu, arba, kaip ji vadina, Mykoliuku. Jis vaikų globos namuose buvo gražiai įkurdintas vos vienuolikos mėnesių ir dabar čia gyvena. Drauge su Mykoliuku gyvena brolis Vytas bei sesuo Regina. Kaip sakė Jolanta, tėvai retsykiais savo vaikus aplanko, bet juos išlaikyti nepajėgtų, nes yra neįgalūs...
Mons. V. Kazlauskas sakė, kad kai kurie namų globotiniai jau gyvena savarankiškai, kai kurie jų mokosi. Tiesa, į mokslus veržiasi ne visi, nes ne vienas nori kuo anksčiau pats užsidirbti ir gyventi savarankiškai. Bet tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Be to, kaip anksčiau sakyta, sulaukus pilnametystės ir neišėjus mokytis, nutraukiama finansinė parama. Tai irgi šiek tiek skatina kibti į mokslus, kurių labai reikia šią dieną, o dar labiau prireiks ateityje. Tad ne vienas auklėtinis mokosi, o štai vienas buvęs VTN auklėtinis Mindaugas Michejevas įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Viena paauglė, paklausta, ką per pietus tą dieną valgė, atsakė, kad gavo burokėlių sriubos, labai gardžių balandėlių, kompoto, Be to, dar bus pavakariai ir, žinoma, vakarienė. Vaikai sakė, kad namuose jie meldžiasi, o kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią padėkoti Dievui ir geriems žmonėms už meilę ir rūpestį.
Mons. V. Kazlauskas atkreipė dėmesį, kad vaikų auginimas, auklėjimas globos namuose turi būti panašus į šeimos gyvenimą. Todėl ypač daug dėmesio skiriama motinai - auklėtojai. Ji turi būti doroviškai subrendusi asmenybė ir praktikuojanti katalikė, rūpintis, kad namuose būtų minimos religinės ir tautinės šventės, kad būtų branginamas Lietuvos kankinių, žuvusių už laisvę kovotojų atminimas, gerbiama gimtoji kalba, šalies istorija. VTN motina - auklėtoja tai tikra šeimos motina, kuri gyvena su jai patikėtais vaikais jai paskirtose šeimyninėse patalpose. Todėl motinos - auklėtojos atrenkamos labai kruopščiai, joms rengiami seminarai, kursai. Visa tai - vaikų labui.
O šioje šventėje vaikai dar mokėsi groti Kunigų seminarijos auklėtinių atsineštomis gitaromis, ilgokai šnekučiavosi su klierikais. Ir vis klausinėjo, kada šie dar kartą pas juos apsilankys. Naujieji bičiuliai pažadėjo, kad jų tikrai nepamirš ir aplankys.
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|