Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Viltis – visada gyva

Benjaminas ŽULYS

Valgyklos vedėja Regina Aksomienė, talkininkės studentės Asta Tamulevičiūtė, Aušra Jakimavičiūtė ir Dalia Blažulionytė

Vyskupas Jonas Ivanauskas, Šv. Antano parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis, kiti susirinkusieji dalijasi kalėdaičiais

Gerą nuotaiką šventės metu palaikė Kauno arkivyskupijos „Caritas“ direktorius kun. Virginijus Veprauskas

Kaune, Partizanų gatvėje, įsikūrusioje naujoje labdaros Sriubos valgykloje buvo surengta tradicinė Kūčių vakarienė. Į ją rinkosi gausus žmonių būrys. Jie – tai vargo, nepriteklių ar kitų gyvenimo keblumų paliesti miesto gyventojai. Didžiuma jų – neturį darbo, gauną menką materialinę valstybės paramą ar jos visai negauną, kai kurie net neturį kur gyventi, nusivylę valdžios darbais ir pažadais. Jie čia kasdien lankosi pavalgyti karštos sriubos su duonos rieke, už ką sako esą dėkingi, nes namuose, jei tokius turi, ne visuomet gauna ir to.

Šventę pradėjęs garbusis svečias vyskupas Jonas Ivanauskas pakvietė per Kristaus Gimimo šventę pripildyti savo širdis kalėdiniu džiaugsmu ir palinkėjo viltingų švenčių bei šviesesnių dienų. Pasidžiaugta, kad gebame dalytis vieni su kitais savo gausa ir gerumu, nes žmogus gali būti tikrai laimingas, kai, turėdamas vienokio ar kitokio gėrio, ištiesia ranką ir kitam. Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas pastebėjo, kad, padėdami vieni kitiems, būname arčiausiai Dievo. Šias mintis papildė, palinkėjo vilčių išsipildymo Šv. Antano parapijos, kurios teritorijoje įsikūrusi labdaros valgykla, klebonas kun. Vytenis Vaškelis, Lietuvos „Caritas“ gen. direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė, miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorius Gediminas Jankus. Buvo perskaityta Šventojo Rašto ištrauka, skirta Kristaus Gimimo šventei. Visi pasimeldė, po to laužė kalėdaičius, jais dalijosi vieni su kitais. Tai bylojo, kad duona, kitomis gėrybėmis dera pasidalyti su greta ir toliau esančiu.

O ant stalų – gausybė vaišių, kurias varguoliams paruošė šios valgyklos šeimininkės, Kauno arkivyskupijos „Caritas“ organizatoriai, kiti geradariai. Nuotaiką dar pakėlė tai, kad ši tradicinė Kūčių vakarienė vyksta naujose erdviose ir šiltose patalpose. Kovo pradžioje valgykla iš senųjų patalpų Vilijampolėje persikėlė čia, kur ateinantieji gauna ne vien pavalgyti, bet ir naudojasi dušais, kitais komunaliniais patogumais. Ir valgyklos darbuotojoms smagiau triūsti naujausia įranga aprūpintoje erdvioje virtuvėje. Ypač daug darbo atsirado prieš Kalėdas, nes norėjosi, kad stalai būtų kuo turtingesni, čia atėjusieji pajustų tikrą šventę.

Ilgametė valgyklos vedėja Regina Aksomienė pasidžiaugė, kad ant stalų, atrodo, nieko neturėtų stigti. Įvairių patiekalų bus daugiau nei dvylika. Žiūrime. Vien iš grybų – kelios rūšys. Pasirodo, grybų kiekvieną rudenį valgyklai prigrybauja garbaus amžiaus geradarė Aldona Rinkevičienė. O dar – kelių rūšių patiekalai iš silkių, kitų žuvų, kepti obuoliai, mišrainės. Ką čia vardysi, geriau imti ir ragauti. Tad visi ėmė, valgė ir gyrė, jog iš tiesų viskas labai gardu.

Kad viskas patektų ant stalo, reikėjo įdėti daug triūso. „Caritas“ bendruomenės žmonės, valgyklos darbuotojos važiavo į Babtus. Ten, Sodininkystės ir daržininkystės instituto laukuose, jiems buvo leista prisikasti nuimto morkų derliaus likučių, šiek tiek kopūstų. Žinoma, daug ką, taip pat ir bulves reikėjo pirkti. Užtat užraugta puspenktos tonos kopūstų (šį darbą labai gerai išmano nuolatinis valgyklos talkininkas Virgilijus Ribačenka), morkų, bulvių irgi turėtų pakakti, yra burokėlių atsargų. „Caritas“ Kauno skyriaus reikalų vedėja Onutė Virbašiūtė dar papildė , kad šiek tiek produktų gauta mieste surengtos Maisto banko akcijos metu. Kūčių stalui ypač reikėjo vadinamųjų pasninko produktų – aliejaus, aliejaus padažo, marinuotų žirnelių. Visko buvo. „Caritas“ talkininkės parduotuvėse pašnekindavo pirkėjus paremti varguolius, ir tos atidos susilaukta. Dar valgyklą ne vienerius metus remia Kanados Toronto Prisikėlimo lietuviškos parapijos tikintieji. Kūčiukų šiai šventei paaukojo bendrovės „Lazdijų duona“ šeimininkai. Džiugu, kad šias patalpas suremontavo, nupirko visą įrangą Kauno miesto savivaldybė, o dabar jas ir išlaiko – moka už elektrą, šildymą ir kt. Taigi, kaip sakoma, grūdas prie grūdo – ir jau aruodas, kurio gėrybių užteko ne vien šiam Kūčių stalui, bet pakaks ir ateinantiems ilgiems mėnesiams.

Prieš šventes ir šventės dieną valgykloje uoliai trūsė jaunosios talkininkės iš aukštųjų mokyklų. Tai – Vytauto Didžiojo universiteto studentės Asta Tamulevičiūtė ir Aušra Jakimavičiūtė bei Vilniaus universitete studijuojanti Dalia Blažulionytė. Merginos vikriai sukosi apie stalus, virtuvėje. Vedėja R. Aksomienė nusišypsojusi tarė: „Gaila, kad neturiu sūnų – tokios mergaitės labai tiktų į marčias...“

Šventėje dalyvavusių susirinkusiųjų vaikams buvo įteiktos kalėdinės dovanėlės, kurias paruošė Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai. Taip pat buvo apdovanotos valgyklos darbuotojos, studentės talkininkės.

Šventėje būta įvairių nuotaikų... Greta prie stalo sėdėjęs pagyvenęs vyras pastebėjo, kad studenčių laukia gražesnė ateitis negu sulaukęs jis pats... „Duok Dieve“, – trumpai palinkėjo jis. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad jis, Sigitas, yra baigęs tuomečius Šiaulių pedagoginį institutą, Kauno politechnikos institutą ir Žemės ūkio akademijos tris kursus. Šiuo metu – bedarbis, gaunąs 120 litų valstybinę pašalpą, nes gauti pensiją esąs dar šiek tiek per jaunas, o į darbą niekas nepriima, nes... per senas. Gyvena nekūrenamame, be elektros sandėlyje, kurį užleido kaimynai. „Turiu du šunelius, tai jie naktį sugula ant kojų ir mane šildo...“ – guodėsi žmogus. Ir samprotauja: „Jei gandrai iš lizdo išmeta savo gandriukus, ūkininkas žino, kad bus sunkūs metai.O jei mūsų valdžia iš namų išmeta į gatvę šeimas su vaikais, kas laukia tokios Lietuvos? Skaudu, pikta, kad mūsų valdžioje – nedori žmonės.“

Šią valgyklą Sigitas lankąs nuolat, tai esą neblogai, o šią dieną – ypač, nes savo tamsiame sandėlyje Kūčių jau nešvęs...

Kitas pašnekovas, Leopoldas, taip pat – bedarbis, bet ant valdžios labai nepykstąs. Sakė, kad jo specialybė esanti labai reta - jis remontuojąs metalo liejimo krosnis, o dabar tokių beveik nėra. Kito amato neišmokęs. Gauna nedidelę bedarbio pašalpą, dar prisiduria ir šiaip taip verčiasi, laukia pensijos.

Susirinkusieji tarpusavyje gyvai šnekučiavosi, ne vienas dėkojo už vaišes, linkėjo vieni kitiems linksmų šv. Kalėdų ir geresnių Naujųjų metų.

Tą dieną labdaros valgykloje buvo gražiai pamaloninti, palydėti geru žodžiu apie pusantro šimto žmonių.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"