Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ką pasauliui ir Lietuvai davė
nueinantys 2004 metai

Baigiantis 2004 metams pasirodė daug nedžiuginančių pranešimų apie krikščionių padėtį pasaulyje. Organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“, teikianti paramą sunkiai besiverčiančioms katalikiškoms organizacijoms, pateikė surinktus duomenis apie krikščionių persekiojimą pasaulyje. Pasirodo, kai kurių šalių krikščionių padėties net neįmanoma apibūdinti dėl tose šalyse vykstančių persekiojimų: tokia ji sunki. Tai šalys su jose daugelį metų įsitvirtinusia totalitarine komunistine santvarka (Šiaurės Korėjoje - diktatorinis režimas, Kinijoje - modifikuota laisvosios rinkos ir pragmatiškos ideologijos atmaina). Sustiprėjo krikščionių persekiojimas ir kai kuriose induizmo ar islamo šalyse, pavyzdžiui, Indijoje ir Indonezijoje (kur dar neseniai visos religijos nevaržomai naudojosi tam tikra laisve). Nepagerėjo krikščionių padėtis Saudo Arabijoje, kurioje beveik vienam milijonui ten gyvenančių krikščionių (daugiausia filipiniečiams, t.y. katalikams) uždrausta reikšti bet kokias religines apraiškas. Dėl vykstančių karų ar partizaninio judėjimo Bažnyčia kenčia Centrinėje Afrikoje (pavyzdžiui, Zaire, Ruandoje, Sudane ir kt.). Ten ypač persekiojami misionieriai, kurie pasisako prieš vykdomą negailestingą prievartą. Vietname vyriausybinė komisija kontroliuoja stojimą į seminariją, spręsdama, kam galima stoti į seminariją, o kam negalima. Tokia ir panašios „oficialios“ persekiojimo formos žinomos iš nesenų laikų ir Lietuvos tikintiesiems. Bet yra ir kitų persekiojimų formų. Pavyzdžiui, dėl teroro grėsmės krikščionys išvyksta iš Irako.

Tačiau ir be persekiojimų krikščionys ir, konkrečiai, katalikai turi daug problemų. Štai senutėje Europoje, tapusia krikščioniška dėl joje savo dinastijas kildinusių monarchų, plečiasi neįsivaizduojama ir blaivia galva nesuprantama laicizmo banga. Kaip rodo paskutiniai sociologiniai tyrimai, Prancūzijoje, kažkada buvusioje „pirmgime Bažnyčios dukra“, yra daug nekrikštytųjų. Ne veltui kasmet Laterano (Roma) bazilikoje už Prancūziją meldžiasi Romos vikaras vyskupas kartu su keliais Prancūzijos kardinolais. Šiemet ši malda turėjo ypatingą reikšmę, nes buvo minima 400 metų sukaktis, kai į katalikybę iš protestantizmo atsivertęs prancūzų karalius Henrichas IV pasirašė simbolinį aktą, 1604 metais sujungusį „visų Bažnyčių motiną“ Laterano baziliką su prancūzų abatija Klerak. Melstis išties reikia, ir ne vien už Prancūziją, nes Europa tampa netikinčiųjų žemynu. Kas keisčiausia, tikėjimą praranda Vakarų Europos žmonės. Netikinčiais save laiko 41 proc. Nyderlandų gyventojų, po 37 proc. – Vokietijos ir Danijos, 36 proc. – Belgijos, 30 proc. – Švedijos gyventojų. Bet vis dėlto rekordininkai yra Didžiosios Britanijos piliečiai, kurių net 56 proc. netiki Dievo egzistavimu, ir Rytų Europos kraštas – Čekija, kur netikinčiais save laiko 49 proc. gyventojų. Šiaip Rytų Europoje tik 12 proc. gyventojų laiko save netikinčiais, tuo tarpu Vakarų Europoje „ateistais“ save pripažįsta net 25 proc. gyventojų. Vadinasi, ekonominė gerovė, kuria taip didžiuojasi vakariečiai, tik atitraukė juos nuo tikėjimo ir Dievo, o prievartinis ateizmas, suvešėjęs Rytų Europoje, vis dėlto mažiau paveikė jos žmones. Patyrus tokį Vakarų Europos išlepimą, nelabai tenka stebėtis ir tuo, kad jos atstovai nepanoro Europos Konstitucijos preambulėje paminėti ypač svarbaus momento - Europos kultūra ir visas gyvenimas jau nuo senų laikų grįstas krikščioniškomis vertybėmis. O gal tų vertybių jau ir nebeliko? Juk Italijoje vietoje Prakartėlės propaguojama Raudonkepuraitė, nekalbant apie supasaulėjusią Prancūziją, kur pagal šiemet priimtą įstatymą sutana apsirengusį kunigą nei iš šio, nei iš to galima išvyti iš mokyklos ar ligoninės. Tiesa, ne geresnė padėtis ir Rytų Europoje: pavyzdžiui, „krikščioniškas šaknis“ paminėti Europos Konstitucijoje raginę Lietuvos vadai paskubomis, be jokių svarstymų pritarė krikščionybės išsigandusiems Konstitucijos rengėjams. Tą Europos nukrikščionėjimą, išryškėjusį per pagrindinio Europos teisinio dokumento priėmimą, gal ir nereikėtų vadinti krikščionių persekiojimo pradžia ar panašiai. Tai, ko gero, rodo, jog šiandien visa Europa pasidariusi nekrikščionių žemynu ir tampa misijų žeme. Taip sakė žymusis Romos Kurijos juristas kardinolas Marijas Frančeskas Pompeda, kuris teigia, jog tai tik konsoliduojančios mažumos situacija žemyne, kuris privalo būti reevangelizuotas. Tokia katalikų ir visų krikščionių realybė.

Bet yra viltis, kurią Kalėdų nakties šv. Mišiose apie dešimčiai tūkstančių Šv. Petro bazilikoje Vatikane susirinkusių tikinčiųjų ir milijonams televizijos žiūrovų 72 pasaulio šalyse pasakė popiežius Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas Bernelių šv. Mišiose meldė: „Visai žmonijai, paženklintai išbandymais ir sunkumais, reikia Tavęs“. Jonas Paulius II tikintiesiems priminė, kad Jėzus yra gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, nes ir Betliejaus pavadinimas hebrajiškai reiškia „duonos namai“. Tad, sakė Popiežius, Vaikelio pagerbimas Kalėdų naktį tampa tikra Eucharistijos adoracija.

Bet pasaulis tvarkosi savaip. Prieš beveik penkerius metus būta daug euforijos, kai Jungtinės Amerikos Valstijos ir dar 188 valstybės pasirašė Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaraciją - manifestą dėl kovos su itin dideliu skurdu, badu ir ligomis, nuo kurių kenčia milijardas pasaulio skurstančiųjų. Geranoriškiems tikslams pasiekti projekte numatytas terminas - 2015-ieji. Pagrindinis tikslas - išsivysčiusios valstybės (pavyzdžiui, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija) 0,7 proc. savo nacionalinių pajamų skirs pagalbai neturtingosioms šalims. Praėjus beveik trečdaliui termino, paskutiniais duomenimis, Jungtinių Valstijų neturtingosioms šalims skiriamų pajamų dalis yra itin maža - 0,14 proc., Didžiosios Britanijos - 0,34, Prancūzijos - 0,41. Kažkas čia negerai, rašo laikraštis „New York Times”. Jungtinės Valstijos - turtingiausia pasaulio valstybė, tačiau ši šalis yra šykščiausia iš Didžiojo septyneto pramoninių valstybių. Beje, šioje programoje jau pradeda dalyvauti ir Lietuva, tiesa, irgi dar nedideliais savo ištekliais.

Bet labdaros ir paramos srityje ir Europoje nėra gerai. Kai Pietryčių Azijoje dėl žemės drebėjimo įvyko didžiulė nelaimė, nusinešusi apie 100 tūkstančių gyvybių ir padariusi daug materialinės žalos, Europos Sąjunga pasiūlė tik tris milijonus eurų negrąžinamos paramos, o tai sudarytų gal vidutinio ES funkcionieriaus kabineto mėnesio išlaikymo išlaidas. Tiesa, netrukus pasaulis atsitokėjo: ES paskyrė dešimt kartų didesnę paramą, į pagalbą įsitraukė ir ilgai lūkuriavusi Amerika. Bet ką galima padaryti už šią „paramos“ sumą, kai stichijos padaryti nuostoliai skaičiuojami milijardais dolerių? Tai tik parodo, kaip toli pasaulis ir kažkada krikščionybę pasauliui skleidusi Europa pažengė nukrikščionėjimo kryptimi. Ir visai nesvarbu, kad didžioji nukentėjusiųjų dalis yra budistai ar musulmonai. Atsisakymas paminėti krikščionybę kaip europietiškos kultūros pagrindą tėra tik to nukrikščionėjimo juridinė išraiška.

- - - - - - -

Apie pasaulio nelaimes ir vargus gan plačiai rašo žiniasklaida. Tačiau mūsų tėvynės problemos jau nesulaukia pasaulio žiniasklaidos dėmesio. O juk čia vyksta Lietuvos piliečiams nepriimtini dalykai. Galime džiaugtis, kad 2004 metai į Lietuvos istoriją įėjo kaip politinio lūžio metai - Lietuva tapo Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso narėmis.Baigėsi Europos padalijimas, jos skirstymas į civilizuotą Vakarų Europą ir atsilikusią Rytų Europą. Bet ką tai reiškia paprastam Lietuvos žmogui? Kol kas jis nejaučia didelių permainų ar pokyčių į gerąją pusę. Gal tik padidėjo galimybė nuolatos apsimeluojančiai valdžiai vėl girtis, kad jos pastangomis sumažėjo nedarbas (nes, atsivėrus sienoms, didelė bedarbių dalis išvažiavo ieškoti laimės svetimose šalyse, deja, daugelis nesėkmingai), kad ji „ženkliai“ padidino minimalų mėnesinį atlyginimą (nes to reikalauja ES ekonominiai standartai, ir valdžia tą algą didina iš privačių įmonių finansinių lėšų, taip jas skurdindama ir didindama bedarbių skaičių), kad paspartėjo šalies ekonominis augimas (o iš tiesų jis išaugo labiau dėl kainų augimo ir gyventojų sumažėjimo) ir t.t., ir pan. Taigi, nors ir Lietuvai tapus ES nare, išsivystymo bei ekonominio potencialo skirtumai tarp Lietuvos ir senųjų ES narių dar ilgai jausis, ir nereikia apgaudinėti, kad viskas jau labai gražu. Galima tik džiaugtis, kad Lietuva gavo istorinį šansą savo ateitį kurti bendrojoje Europos ekonominėje ir politinėje erdvėje. Pašalinti okupacijos padarinius, atbloškusius mūsų tautą atgal ir izoliavusius mus bei daugybę Rytų Europos šalių nuo Vakarų pasaulio, dar prisireiks daug laiko. Ir, kaip regis, mūsų pastangos tiems tikslams pasiekti tik sunkės.

Prieš keturiolika metų Lietuvai pakako dvasinės jėgos, sąmoningumo ir valios tapti sovietinės imperijos duobkase, nes ji turėjo garbingus vadus ir pajėgius sąjūdžius. Dabar mūsų jėgos mąžta, nes neturime vadų – turime tik tuščius kalbėtojus ir dar didesnius demagogijos meistrus. Bet dar daugiau išdygsta atkutusių buvusios okupacinės valdžios reliktų gerbėjų ir atstatytojų. Tai jiems, persėdant iš vienos aukštos kėdės į kitą, iš valstybės biudžeto yra išmokamos didžiulės „išeitinės kompensacijos“, nors tie pinigai per įvairiausius mokesčius atimami iš pačių skurdžiausių piliečių, netgi pensininkų; tai jie paniekinamai žiūri į skurstančią ir nykstančią tautą (jiems nerūpi, kad tik dėl jų sukurtos „demokratijos” priversti emigruoti šimtai tūkstančių tautiečių, ardomos šeimos, gimstamumas tiek sumažėjo, kad po trijų šimtų metų, kaip rodo demografinės prognozės, Lietuvoje teliks tik tiek lietuvių, kiek jų dabar gyvena vidutiniame šalies mieste); tai jie, įsitaisę į nepriklausomos Lietuvos Seimą, Seimo darbo metu išeina atostogauti ir važinėja į egzotiškus kraštus, nors ir Seimo nedarbo metu - vasarą, rudenį ar žiemą - jie neturi teisės atostogauti, nes „dirba” nenormuotą darbo laiką; tai jie sugalvoja naujus mokesčius nuskurdusiems Lietuvos piliečiams, melagingai įtikinėdami, kad mokesčius įves, „tik pritarus patiems piliečiams“; tai jie, persisotinę valdžios gardesiu (tiksliau, iš senų laikų nepamiršę jos skonio ir todėl niekaip jos neatsisakę), kelia įvairiausius skandalus nuo telefoninių pokalbių pasiklausymo ir seimūnų korupcijos (tiesa, taip ir neįrodytos, nes ją tyrusieji buvo pašalinti iš pareigų) iki Prezidento, vėliau nušalinto, apsupto keliais korupcijos žiedais; tai jie savo egoistiniais savanaudiškais veiksmais atvedė tautą iki to, kad nepriklausomybės metus didelė tautos dalis laiko baisiausiu laikotarpiu; tai jie be jokio sąžinės graužimo, praradę bet kokį padorumą, veržiasi į aukščiausios valdžios pareigūnų kėdes, sakydami, kad „tauta mumis pasitikėjo, tauta mus išrinko, mes gavome tautos mandatą ir pan.“, nors už jų nugaros velkasi okupantų tarnų šleifas; tai jie, įvairiomis priekabėmis ir intrigomis išvaikė iš valstybės tarnybų už nepriklausomybę kovojusius žmones (tarp jų ir Sąjūdžio aktyvistus) ir įstūmė juos į gyvenimo užribį, kur jie priversti užsidirbti sunkiai besiverčiančiose privačiose įmonėlėse; tai jie užėmė visus svarbiausius valstybės valdymo ir ekonomikos svertus lemiančius postus, nors dar neseniai su džiaugsmu ir pasididžiavimu naudojosi įvairiausiomis privilegijomis ir ėmė įvairiausius apdovanojimus iš okupantų valdžios už savo nepriekaištingą tarnystę tautos engėjams, jų sukurtam ir ištreniruotam represiniam aparatui ar jo „rezervui“. Dar daugiau, siekdami paslėpti savo nusikaltėlišką praeitį, savo juodus darbus prieš penkis dešimtmečius kankintą tautą, jie slapta ir apgaule suplanavo paslėpti nuo tautos okupantų vykdytų represinių bylų archyvus, sakydami esą jie nori apsaugoti žmones nuo šmeižtų, nuo „pilietinio karo ribos“ (kurgi jūs, okupantų niekšysčių slėpėjai, matote tą karą?), „nuo susiskaldymo“ (ar ne okupantų tarnai per amžius skaldė, skaldo ir skaldys tautas?). Jie jau pasidarė svetimos valstybės paslapčių saugotojais, tiksliau, okupantų ir jų pakalikų nusikaltimų sargais ir gynėjais. Atsisakę totalitarinės ideologijos ir gražbyliaujančiai kalbėdami už nepriklausomybę (kurgi jie nebus už ją, kai per tuos nepriklausomybės metus prisigrobė tautos sukurtą turtą ir atsitūpė į aukščiausias valdžios vietas, iš kurių diktuoja savo valią tautai), jie siekia sugrąžinti buvusį totalitarinį, tautą engiantį režimą.

Į nepriklausomos Lietuvos valdžią „demokratiniu” keliu įsigrūdusių, kolaboravimo okupantams nevengusių politikų bei įvairaus plauko perėjūnų visiškai nejaudina grupės žymių Lietuvos istorikų paskelbtas kreipimasis, reiškiantis nerimą dėl ketinimų riboti naudojimąsi šalyje saugomais sovietų specialiųjų tarnybų archyvais. Istorikai teisingai pastebi, kad „savo praeitį linkę pamiršti veidmainiaujantys politikai ir jiems pritariantys valdininkai siekia palaipsniui izoliuoti visuomenę nuo nepageidaujamos informacijos patekimo į viešumą”. Išties Vyriausybės „pasiūlytas” ir Seime paskubomis, beveik paslapčiomis priimtas nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis naujos redakcijos Archyvų įstatymas numato, jog susipažinimas su buvusiais SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentais, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų, ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo. Iki šiol įstatymai nenumatė jokio ribojimo. Faktiškai šiuo įstatymu deklaruojamas tęstinumas su SSRS, nes juo iš esmės įsipareigojama saugoti svetimos valstybės - SSRS - paslaptis. Taigi jau atvirai, „įstatymiškai”vyksta sovietinės okupacijos įteisinimas, o mūsų valstybės pareigūnai įsipareigoja Lietuvos vardu globoti kolaborantus. Kaip šiomis dienomis sakė vienas filosofas, vyksta brutali Realpolitik – kažkaip jau labai liūdnai viskas primena buvusį sovietinį partinį-ūkinį aktyvą, turėjusį savo rankose visus galios resursus ir ciniškai besišaipiusį iš idealistų ir naivuolių.

O juk mes išties galėtume tapti išsilavinusia, kultūringa, ekonomiškai tvirta Europos šalimi, kurią Europa ir pasaulis gerbtų, kaip tai buvo pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais. Tada mes per Kovo 11-ąją bei Sausio 13-ąją parodėme savo galią ir valią, kaip mes tą rodėme ir anksčiau - savo apsisprendimą ir meilę lietuviškam žodžiui per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų, knygnešių pastangomis paskleidę ją po visus lietuviškus kaimus, ir ją, lietuviškąją spaudą, atgaudami prieš šimtą metų, mes parodėme savo apsisprendimą ir ryžtą prieš 60 metų kilusiu kariniu pasipriešinimu okupacijai, žiauriai nuslopintu tik po dešimtmečio, t.y. pasibaigusiu prieš 50 metų, bet netrukus vėl perėjusiu į neprievartinį pasipriešinimą, peraugusį į naująją knygnešystę (naujasis okupantas buvo uždraudęs mums mąstyti ir rašyti lietuviškai), į neginkluotą kovą už lietuvišką ir krikščionišką spaudą, pagaliau, nors ir nukraujavus per ilgus okupacijos kančių metus, mums pakako ryžto vėl pakartoti 1918 metų žygdarbį ir atkurti valstybės nepriklausomybę, tik žymiai sunkesnėmis sąlygomis.

Mes daug ką galime, tik negalime paaiškinti ir pateisinti išdavystės, išdavystės savo tėvynei, išdavystės savo tautai. Mes esame maža, bet didi tauta, apsiginklavusi krikščionybės ir tautos išlikimo priesakais, kurių neleidome ir neleisime pažeisti.

© 2004 "XXI amžius"