Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pikta nugalėti gerumu

Mindaugas BUIKA

Pabėgėlių vaikas Sudano Darfūro regiono šiaurėje EPA-ELTA nuotrauka

Blogio dramos šerdyje – laisvas pasirinkimas

Aptardamas gėrio ir blogio santykį politinėje ir socialinėje plotmėse, popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi ateinančiai Pasaulinei taikos dienai, kuri nuo 1967 metų Katalikų Bažnyčioje kasmet minima sausio 1-ąją, pabrėžia, jog vienintelis teisingas pasirinkimas, atsiliepiant į šių dienų globalizuotos visuomenės problemas, yra vadovavimasis teisingumo ir solidarumo principais. Tebesitęsianti įtampa tarptautiniuose santykiuose, kurią sukėlė terorizmas bei kariniai konfliktai ypač Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, patvirtina, kad prievarta yra nepriimtinas blogis, kuris niekada negali atnešti norimos taikos.

Štai kodėl Šventasis Tėvas minėtame pareiškime, kuris, kaip visuomet, išsiuntinėtas ir pasaulio valstybių vadovams, iškelia visuomet aktualų šv. Pauliaus paraginimą: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12,21). Šią tautų apaštalo pastabą parinkęs 2005 metų Pasaulinės taikos dienos tema, Popiežius ją svarsto Bažnyčios socialinio mokymo bendrojo gėrio ir visuotinės gėrybių paskirties koncepcijų šviesoje, siedamas jas su moraline gerumo samprata.

Svarbu pažymėti, kad, savojo pareiškimo pradžioje nagrinėdamas blogio ištakas, Jonas Paulius II savitai atmeta žinomą pasirinkimo laisvės suabsoliutinimą ir pažymi, kad „blogis ateina per žmogaus laisvę. Laisvė (...) visuomet esti pačioje blogio dramos šerdyje ir nuolat ją lydi“. Taigi, anot Šventojo Tėvo kreipimąsi gruodžio 16 dieną pristačiusio Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko kardinolo Renato Martino, blogio iš viso nebūtų, jeigu žmogiškasis asmuo savo prigimtimi nebūtų radikaliai laisvas. Kad dar aiškiau nusakytų moralinę blogio išraišką, Popiežius nurodo, kad „blogis nėra anonimiška jėga“, bet „visuomet turi veidą ir vardą laisvai jį pasirinkusių vyrų ir moterų“.

Tokiais neteisingais pasirinkimais, tai yra nuodėmingu poelgiu, žmonės, pradedant pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos „sukilimu“ prieš Kūrėją, sujaukia meilės santykį su Dievu ir kitais žmonėmis, kas ir lemia dramatiškas pasekmes istorijoje. „Žvelgdami į dabartinę pasaulio būklę, negalime nepastebėti trikdančio įvairių socialinių ir politinių blogio apraiškų plitimo: nuo visuomeninės netvarkos iki anarchijos ir karo, nuo neteisybės iki smurto ir žudynių“, – konstatuoja Popiežius. Štai kodėl ieškant teisingų sprendimų, jo įsitikinimu, yra svarbu branginti „paties Dievo duotą visiems bendrą moralinių vertybių paveldą“, apie kurį Jonas Paulius II yra išsamiai kalbėjęs Jungtinių Tautų Organizacijos jubiliejinės asamblėjos posėdyje 1995 metais.

Tuomet jis, priminęs Bažnyčios mokymą apie prigimtinės teisės prioritetą, pavadino jį visuotinio moralės įstatymo „gramatika“ ir pabrėžė, kad tik šio įstatymo laikymasis leidžia suvienyti visas tautas ir žmones taikos siekimo labui, nepaisant jų kultūrų skirtingumo. Dabartiniame kreipimesi Šventasis Tėvas vėl primena didįjį Bažnyčios uždavinį – auklėti žmones, ypač jaunąją kartą „integralaus ir broliško humanizmo“ dvasia, tuo įtvirtinant pagarbą kiekvieno asmens orumui ir teisėms, kas yra socialinės, ekonominės ir politinės tvarkos pamatas.

Puoselėjant bendrąjį gėrį stiprinama taika

Pagarbos asmens orumui ir pagrindiniams žmogaus ir tautų teisėms reikalauja bendrasis gėris, kuris kreipimesi taip pat glaudžiai siejamas su taikos puoselėjimu. „Kiekvienas žmogus yra pašauktas bendrajam gėriui, nuolat siekdamas kitų gerovės kaip savosios“, – pažymi Jonas Paulius II ir nurodo, kad ši atsakomybė ypač saisto atsakingas pareigas užimančius asmenis. Bendrajam gėriui apibendrinti jis vartoja prieš 40 metų paskelbtos II Vatikano Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ pateiktą definiciją, kurioje jau tuomet labai toliaregiškai buvo kalbama apie prasidėjusią globalizacijos tendenciją. „Iš kasdien vis glaudesnio ir vis labiau pasaulį apimančio tarpusavio priklausomumo galima daryti išvadą, jog bendrasis gėris (...) dabar tampa vis universalesnis ir todėl apima visas žmonijos teises ir pareigas, – teigiama „Gaudium et spes (Nr. 26). – Kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikmes ir teisėtus siekius ir netgi į visos žmonijos bendrąjį gėrį“.

Taigi kada yra kuriamas ir stiprinamas bendrasis gėris, yra skatinama ir visuotinė taika. Pristatydamas Šventojo Tėvo kreipimąsi 2005 metų Pasaulinei taikos dienai kardinolas R.Martinas pabrėžė, kad minėtas tvirtinimas yra dažnas popiežiaus Jono Pauliaus II socialiniuose svarstymuose. Kardinolas priminė neseniai paskelbtą Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumą, – šis leidinys yra vertas neatidėliotino vertimo į vietines kalbas, – kuriame nurodoma, jog bendrasis gėris neturi būti suvoktas tik kaip paprasta suma gėrybių, priklausančių kiekvienam visuomenės terpės subjektui. „Priklausydamas kiekvienam asmeniui jis lieka „bendras“, yra nedalomas ir tik bendromis pastangomis yra įmanoma pasiekti, stiprinti ir išsaugoti jo efektyvumą ateičiai“, – teigiama Kompendiume (Nr. 164).

Savo kreipimesi popiežius Jonas Paulius II taip pat perspėja, kad bendrojo gėrio negalima redukuoti tik į socialinę ir ekonominę gerovę, nes jis taip pat turi ir transcendentinį aspektą: „Dievas yra galutinis visų savo kūrinių tikslas“. Čia vėl galima pasiremti Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumu, kuriame gėris nėra pats sau tikslas ir yra vertingas tik tada, kai kiekvienas asmuo ir visa kūrinija turi galutinį tikslą – Dievą. Todėl būtų neprotinga ir netikslu bendrojo gėrio sampratą, vis labiau populiaresnę tarp visuomenės veikėjų, atskirti nuo jos transcendentinio dėmens, kuris praplečia istorinį dėmenį ir jį įprasmina. „Istorija keliauja į Kristų ir Jame pasiekia viršūnę: dėl Kristaus, per Kristų ir Kristui kiekvieną žmogišką tikrovę galima nuvesti į visišką pilnatvę Dieve“, – rašo Šventasis Tėvas savo kreipimesi.

Etiniai reikalavimai naudojant žemiškąsias gėrybes

Trečiojoje savo kreipimosi dalyje, svarstydamas taikos ir gėrio saitus, popiežius Jonas Paulius II sutelkia dėmesį į žemiškųjų gėrybių naudojimą, vadovaudamasis gerai žinomu ir Bažnyčios socialiniame mokyme visada pabrėžiamu šių gėrybių visuotinės paskirties principu. „Gaudium et spes“ apie šį Evangelijos principą kalba labai aiškiai: „Dievas paskyrė žemę su visais daiktais visų žmonių ir tautų naudojimuisi taip, kad sukurtosios gėrybės, vadovaujantis teisingumu ir meile, pasiektų visus“ (Nr. 69).

Be šio principo, aiškindamas žemiškųjų gėrybių naudojimo etinius reikalavimus popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą Bažnyčios socialiniame mokyme pavartoja „pasaulio piliečio“ sąvoką. Jis pažymi, kad ši pasaulinė pilietybė pirmiausia kiekvienam žmogui suteikia atitinkamas teises ir pareigas, „nes visi žmonės yra vienijami savo bendrąja kilme ir didžiausia paskirtimi“. Šiuo atžvilgiu Šventasis Tėvas svariai primena, kad pirmasis „pasaulio piliečio“ teises įgyja kiekvienas kūdikis „pačiu gyvybės pradėjimo faktu“, todėl rūpinimasis dar negimusio kūdikio saugumu yra „kiekvieno (ne tik motinos) pareiga“. Deja, mes žinome siaubingą statistiką: daugeliu pradėtų kūdikių ne tik niekas nesirūpina bei negarantuoja jų saugumo, bet dešimtys milijonų jų visame pasaulyje yra sunaikinami dar net negimę, savo motinų įsčiose, ir tų pačių motinų pageidavimu.

Minėtame kultūriniame ir etiniame kontekste taikydamas visuotinės gėrybių paskirties bei pasaulinio pilietiškumo principų metodologiją aptaria kitas socialines šių dienų problemas. Pirmiausia jis kalba apie mokslo ir technologijos pažangą, dėl kurios susiformavusi vadinamoji „intelektualinė nuosavybė“ turi tarnauti visos žmonijos poreikiams. Šventojo Tėvo įsitikinimu dalyvavimas pasaulinės ekonomikos plėtroje turi būti garantuotas visoms tautoms, ir „tai tampa įmanoma pašalinus barjerus ir monopolijas, kurios marginalizuoja daugelį tautų“. Ypač tai aktualu tarptautinėje prekybos srityje, kur dėl protekcionistinių priemonių bei nevienodų galimybių teikti valstybinę paramą besivystančių šalių gamintojams kartais iškyla neįveikiamų sunkumų patekti į pasaulinę rinką.

Naudojant viešąsias gėrybes (kelių ir geležinkelių tinklas, teisinė sistema ir kt.) taip pat reikia didesnės atsakomybės, nes globalizuotame pasaulyje nuolat daugėja visoms šalims bendrų interesų. Tokių problemų, kaip skurdas, taika ir saugumas, klimato pokyčiai, ligų (pirmiausia AIDS) plitimas, sprendimu turi būti suinteresuoti visi ir jas sprendžiant vadovautis teisingumo bei solidarumo principais. Popiežius Jonas Paulius II ypač ragina „veiksmingiau atsiliepti į skurdo iššūkį“, žinant, jog didžioji dalis pasaulio gyventojų gyvena visiškame skurde. (Dienos pajamos siekia mažiau dviejų dolerių.) Jis pažymi, kad neturtingi kraštai yra atsidūrę savitame „ydingame rate“, kai mažos pajamos riboja investicijas, o pastarųjų menkumas neskatina ūkio plėtros.

Kovai su skurdu Šventasis Tėvas vėl pateikia du reikšmingus siūlymus, apie kuriuos jis jau ne kartą įvairiomis progomis yra kalbėjęs. Vienas jų – neturtingų kraštų užsienio įsiskolinimo naštos sumažinimas, kuris galėtų išlaisvinti biudžetines lėšas socialiniams projektams. Į šį Popiežiaus kvietimą, paskelbtą dar 2000-ųjų jubiliejinių metų išvakarėse, Vakarų pasaulyje buvo atsiliepta sukuriant atitinkamus įsiskolinimo sumažinimo tarptautinius mechanizmus. Jis pripažino, kad šioje srityje padaryta tam tikra pažanga, tačiau ji nepakankama, ypač atsižvelgiant į Jungtinėse Tautose patvirtintą plėtros planą, kurį įgyvendinant tikimasi iki 2015 metų skurstančių žmonių skaičių pasaulyje sumažinti per pusę.

Mažinant neturtingų šalių įsiskolinimo naštą, tuo pačiu metu reikia skatinti tolesnes investicijas į jų besuvystančią ekonomiką, tuo pritraukiant lėšas tiek iš valstybinių, tiek iš privačių šaltinių, ir kuo palankesnėmis sąlygomis. Jonas Paulius II kalba apie tarptautinį įsipareigojimą finansuoti Trečiojo pasaulio šalių ūkio plėtrą, vadovaujantis „tikro dalijimosi dvasia“ ir „subsidiarumo principu“, kad šios sustiprėjusios valstybės pačios galėtų perimti vystymosi projektų vykdymą. Šventasis Tėvas taip pat pabrėžia skaidrumo bei kontrolės svarbą, „kad neturtingųjų šalių plėtrai skirti finansiniai ištekliai tiek valstybių donorių, tiek gavėjų būtų administruojami pagal griežtus kriterijus“. Kaip žinoma, daugelis tarptautinių katalikiškų organizacijų bei paties Jono Pauliaus II įkurti paramos fondai aktyviai prisideda prie įvairių plėtros projektų finansavimo Trečiajame pasaulyje.

Kovoje prieš skurdą – dėmesys Afrikai

Praėjusiais metais įvairiuose tarptautiniuose forumuose buvo daug svarstoma apie paramos galimybes dvasingam, tačiau labai nuskurdusiam Afrikos žemynui, kurį kankina karinių bei tarpreliginių (dėl stiprėjančios islamo ekspansijos) konfliktų gausa, AIDS ir kitos pandeminės ligos, politinis nestabilumas bei daugelio totalitarinių režimų savanaudiškumas. Katalikų Bažnyčia, kaip visuomet, buvo paramos Afrikai iniciatyvų iškėlimo priešakinėse linijose: rudenį šiuo klausimu Vatikane buvo surengtas pirmasis Afrikos ir Europos vyskupų simpoziumas, o Jungtinių Valstijų episkopatas įkūrė specialų padalinį įvairių paramos Afrikos šalims projektams sudaryti bei finansuoti. Todėl nieko stebėtina, kad popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai, aiškindamas kovos su skurdu aktualumą, didžiausią dėmesį kaip tik skiria Afrikos žemynui,pažymėdamas, „jog Afrikos tautų gerovė yra neišvengiama sąlyga visuotiniam bendrajam gėriui pasiekti“.

Pripažinęs, jog socialinė padėtis Afrikoje yra tragiška, Šventasis Tėvas nurodo, kad šiam žemynui ištraukti iš kraštutinio skurdo reikia „visiškai naujo kelio“, kuris remtųsi naujų solidarumo formų kūrimu ir kuo platesniu tarptautinės bendruomenės įsitraukimu. Jonas Paulius II linki, kad Afrikos tautos, išsivadavusios iš nevisavertiško „pinigų prašytojų“ vaidmens, pačios taptų sąmoningo ir produktyvaus dalijimosi atsakingais subjektais. Jis pabrėžia, jog „šio tikslo siekimas reikalauja naujos politinės kultūros, ypač tarptautinio bendradarbiavimo srityje“.

Kita vertus, paramos plėtrai pažadų nevykdymas (ypač dėl pagarbos tarptautiniam įsipareigojimui skirti 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto besivystančių šalių plėtrai finansuoti), nepakankama sparta tarptautinės prekybos reformų srityje stabdo Afrikos ir kitų besivystančių regionų vystymąsi ir kartu kelia rimtą pavojų bendrai socialinei žmonijos padėčiai. Šventasis Tėvas, nurodydamas, jog dabartiniame globalizuotame pasaulyje turtingos ir skurdžios šalys labiau nei bet kada yra tarpusavyje susijusios, primena savo enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“ išsakytą svarų perspėjimą, kad „arba plėtra bus bendrai dalijamasi visose pasaulio dalyse, arba ji patirs nuosmukį net ir pažanga paženklintuose regionuose“.

Baigdamas savąjį kreipimąsi sausio 1-ąją švenčiamai Pasaulinei taikos dienai, popiežius Jonas Paulius II pažymi, jog, nepaisant, kad ir koks didelis blogis egzistuotų pasaulyje, krikščionys tiki, kad su Viešpaties Kristaus prisikėlimo galia jie „gali įveikti blogį gerumu“. Šio tikėjimo palaikomas kiekvienas „krikščionis turi viltį“, kad yra įmanoma „kurti geresnį pasaulį“, įtvirtinant jame teisingumą ir taiką. Šventasis Tėvas ypač kreipiasi į tikinčiuosius pasauliečius ir prašo neslėpti šios didžiosios vilties „sielos gelmėse“, bet drąsiai grumtis su tuo, ką tautų apaštalas šv. Paulius savo Laiške efeziečiams vadina „tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6,12).

Vėl priminęs II Vatikano Susirinkimo konstitucijos „Gaudium et spes“ mokymą, kad svarbiausias „pasaulio perkeitimo įstatymas yra naujasis meilės įsakymas“ (Nr. 38), Popiežius kviečia krikščonis savo gyvenimu ir darbais „paliudyti, kad meilė yra (...) vienintelė jėga, galinti kreipti istorijos tėkmę gerumo ir taikos keliu“. Tam stiprybės ypač šiais, Eucharistijai skirtas metais, katalikai turi semtis iš šio „aukščiausio meilės Sakramento“, kuriame gali rasti bendrystės „šaltinį su Išganytoju Jėzumi Kristumi ir Jame – su kiekvienu žmogumi“.

© 2004 "XXI amžius"