| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Monsinjorui rūpi visi
Kaišiadorių vyskupijos Kuktiškių parapijos klebonui monsinjorui Juozui Čeberiokui praeinantieji metai ypač reikšmingi. Kovo mėnesį monsinjoras atšventė kunigystės keturiasdešimtmetį ir septyniasdešimtąsias gimimo metines. Tai metai, kada galima įvertinti savo nuveiktus darbus ir numatyti siekius bei planus ateičiai. Reikia dėkoti Dievui, kad mons. J.Čeberiokas atėjo į šį pasaulį įspėjęs savo būties mįslę būti kunigu. Gal todėl jo krikštatėviams kunigas tada pasakė: Jis bus kunigas. Iš tikrųjų tas tikėjimo žiburėlis vis atkakliau kvietė tapti kunigu ir ties kiekvienu gyvenimo kelio vingiu vis labiau stiprino viltį. Viltį todėl, kad jo jaunystė sutapo su klastingu ir žiauriu bolševizmo laikotarpiu. Monsinjoras turėjo tvirtai tikinčius ir maldingus tėvus. Jie saugojo ir stiprino viltį sūnaus kelyje į Dievą. Vos tik to meto valdžia sužinojo jauno žmogaus pasirinkimą, iš karto pradėjo jį sekti. Daug teko patirti neteisybės ir pažeminimo, bet ryžto tapti kunigu niekas negalėjo palaužti. Jau būdamas trisdešimtmetis mons. J.Čeberiokas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią sėkmingai baigė. Ilgiausiai monsinjorui teko dirbto Molėtų rajone. Į Kuktiškių parapiją, esančią dviejuose rajonuose Molėtų ir Utenos, jis atkeltas klebonu 1991 metais. Čia prieš penkerius metus jam buvo suteiktas monsinjoro titulas. Jau trylika metų, kai mons. J.Čeberiokas dirba Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Prieš metus į šv. Mišias jis atėjo pasiramsčiuodamas lazdele, o dabar jau jos nebereikia. Buvo metas, kai akys aptemo, o po operacijos jau nė akinių nereikia. Įsitikinome, kad dvasios stiprybė prikelia gyvenimui ir kūną. Kas suskaičiuos, kiek visame krašte monsinjoras pašventino žuvusiems Lietuvos partizanams paminklų. O per Vėlinių aštuondienį kartu su vargonininku Stasiu Maciulevičiumi aplanko visas parapijos senolių kapines ir suburia maldai dar esančius kaimo gyventojus. Jo ir parapijiečių rūpesčiu įrengtas Kvyklių ir Sidabrinių koplyčios. Tad sekmadieniais tenka aukoti trejas šv. Mišias. Jei koplyčių nebūtų, daug žmonių negalėtų dalyvauti šv. Mišiose ne vien tik dėl senyvo amžiaus. Monsinjorui kelia rūpestį daug kas. Ypač jaudina nedarnios šeimos ir jose augantys bedaliai vaikai. Rūpi įdiegti jiems tikėjimą ir padaryti juos laimingus. Kada vaikai, atvežę tėvus į bažnyčią, nebėgs atgal, o atsistos greta savo jau senų tėvų? Kada buvusio kolūkio gyvenvietėje šv. Mišių metu neburgs traktoriai ar mėšlavežės ir nestripinės iš pat ryto prisigėrę vyrai ir ne tik vyrai? Kada žmogus po ilgo komunistinio auklėjimo metų atsigręš į Dievą? Į tėviškės namus takelis dar neužžėlęs. Ignalinos rajono Tumeniškės kaime gyvena sesuo Vanda. Gera ten nuvažiuoti, pasikalbėti, prisiminti tėvus, pasisemti dvasios ir kūno stiprybės. O mes, parapijiečiai, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga mons. J.Čeberiokui linkime to, ko niekada nebūna per daug: sveikatos, ramybės, gerų, supratingų pagalbininkų sunkiame dvasiniame darbe. Veronika KINDURIENĖ Kuktiškės, Utenos tajonas
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |