|
Metų finišas
Ryškėja nomenklatūrinės restauracijos ženklai
Praėję metai ne tik pažymėti audringomis politinėmis kovomis, įvairiausiais rinkimais ir skandalais. Be visų prezidentų, seimūnų ir europarlamentarų kovų, buvo viena, sakytume, vyraujanti tendencija. Tai senų ir gerai mums pažįstamų politinių jėgų grįžimas į valdžią. Anksčiau dar buvo diskutuojama apie tikrą ar tariamą komunistinių laikų bonzų buvimą valdžioje, o šiandien šis faktas jau niekam nekelia jokių abejonių.
Ir problema čia ne vien nepaskandinama A.Brazausko figūra. Iš tikrųjų labai keista ir net apmaudu, kad mūsų valstybės, po kelių mėnesių švęsiančios 15-ąjį nepriklausomybės atkūrimo gimtadienį, valdžios viršūnėje tebesėdi okupacinių laikų ir okupacinės partijos lyderis. Galima pasakoti apie pasikeitusius lietuvių komunistus ir net pasikeitusį A. Brazauską. Bet faktai akivaizdūs dabartinė LSDP neseniai šventė ne savarankiškos socialdemokratinės partijos, o beveik tuo pat metu įvykusį nepriklausomos LKP susikūrimo jubiliejų. Kaip sakoma, kas kam aktualiau
Buvusios savarankiškos LSDP mohikanai gali iš nuoskaudos griežti dantimis, tačiau LKP, mutavusi į LDDP, labai sėkmingai suvalgė ir LSDP, pasisavindama jos vardą vien tam, kad įgautų tarptautinį pripažinimą. O naivoki dabartinės LSDP vadovo ir kartu mūsų Premjero veblenimai apie tariamą Lietuvos SDP panašumą į Vakarų, kad ir Skandinavijos socialdemokratus, jau nieko neįtikina. Iki vakarietiškų socialdemokratų mūsų vakarykščiams komjaunimo veikėjams, kompartijos skyrių instruktoriams ar aukštųjų partinių mokyklų absolventams dar toloka
Tą patvirtina ir A.Brazausko noras nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus, pašiurpinęs daugelį mūsų politikų bei didesnę dalį mūsų kaimynų. O juk ukrainiečiai palaikė mus 1991 metų sausį, nesakydami, kad tai ne jų reikalas.
Ir Prezidentūros skandalas, ir po to vykę net treji rinkimai išryškino principinę kovą tų, kurie norėjo permainų, ir tų, kurie siekė kažkokio stabilumo. Tas stabilumas kažkodėl dažniausiai suvoktas kaip socdemiškos daugumos stabilumas. Tenka pripažinti, kad po visų sukrėtimų viskas liko beveik ten pat, kur ir buvo. Rusų verslininko pinigais ir įvaizdžio gamintojų pastangomis išrinktas Prezidentas pasirodė besąs sunkiai nuspėjama, netgi, sakytume, psichopatinė asmenybė, besiorientuojanti į absoliučią valdžią ir stebinanti diametraliai priešingais, visiškai nelogiškais sprendimais (prisiminkime J.Borisovo skyrimą-neskyrimą padėjėju). Jį pakeitęs naujas, bet iš tiesų jau senas Prezidentas pasijuto vienišas prieš naująją populistiškai kairiąją Seimo daugumą, mėtančią jam ministrų kandidatūras kaip golfo kamuoliukus. Prezidento užsispyrimas atmetant kai kurių siūlomas kandidatūras parodo ne tiek V.Adamkaus principingumą, kiek naujosios daugumos aroganciją: atmetinėk kandidatus kiek nori, vis tiek kurį nors patvirtinsi
Europarlamento rinkimai nenudžiugino. Išsirinkome velnio tuziną deputatų. Be darbiečių penketuko, į Briuselį pateko ir keli kitų partijų nariai. Galima šaipytis iš populistų atstovų nekompetentingumo, tačiau ir apie kitų partijų parlamentarus-lietuvius nelabai kas girdėti. O juk išrinkome nemažą būrį ekonomistų. Kur jie dabar? Nematyti. Retkarčiais pasigirsta tik vienišo profesoriaus balsas, primenantis europiečiams tai, ko jie nenorėtų prisiminti, komunizmo nusikaltimus, genocidą Čečėnijoje ar atgyjantį rusų imperializmą. Tam žmogui galima atiduoti pagarbą, nes jis nuveikė tikrai daug budindamas miegančią vakariečių sąžinę. Bet ir jis nevisagalis štai ES ekspertai nežinia ar iš kvailumo, ar tyčia (kas juos tada pakurstė?) nesutiko pripažinti ir paremti Lietuvos antisovietinės rezistencijos atlaso projekto neva dėl netinkamų jo politinių (?!) akcentų.
Seimo rinkimai irgi smarkokai nuvylė. Žmonės, išdrįsę ateiti prie balsadėžių, rinkosi nežinia iš kokių kanapių išlindusius gelbėtojus. Net Europa krūptelėjo pamačiusi, kokią šutvę išsirinko į savo Seimą šalis, kurios piliečiai vos prieš kelis mėnesius gyrėsi esantys labai pilietiški ir galintys pašalinti net korumpuotą Prezidentą. Nors pažadėtos gerovės ir mažesnių mokesčių taip ir nesulaukta, išrinktiesiems tai dabar mažai rūpi nugalėtojai neteisiami.
Po kiekvienos revoliucijos eina savotiškas atoslūgis. Istorijos ratas sugirgžda ir bando riedėti atgal. Tai vadinama restauracija. Atrodo, kad po dainuojančios revoliucijos Lietuva dabar išgyvena kaip tik tokį laikotarpį. Štai nespėjome net apsidairyti, kai į politiką grįžo daugybė buvusiųjų sovietinių nomenklatūrininkų, jų draugų ir giminaičių. Tiesa, negalima sakyti, kad jie buvo išnykę. Tačiau šįkart jų grįžimas buvo ypač veržlus ir ciniškas. Juk į valdžią juos grąžino naivioji aktyvi rinkėjų mažuma, rinkusi į valdžią naujus tautos gelbėtojus. O ir sovietmečio liūtai dabar ypač įžūlūs. Jie net nesigėdija, kad buvo aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai. Jie nebijo, kad išaiškės jų tamsi praeitis. Juk net apie buvusius KGB agentus dabar nebus galima sužinoti archyvuose, nes tai gali pažeisti jų privatumą. Cirkas? Ne, košmaras! Turbūt todėl toks akiplėšiškai linksmas naujasis Seimo vicepirmininkas, besivaipantis prieš TV kameras.
Ratas užsidarė. Jau 15 metų esame nepriklausomi. Tačiau valdžioje sėdi sovietmečio kadrai, užgrūdinti vienintelių teisingų ideologijų ir neatskiriamai susisaistę senųjų laikų nomenklatūriniais ryšiais. Tiesa, dabar jie kiek inteligentiškesni, pakeitė vienodas senas partines eilutes į prašmatnius patyrusių vadybininkų ir biznio magnatų kostiumus. Bet ar nuo to mums, paprastiems mirtingiesiems, lengviau? Manytume, kad ne. Elgetišką pusiau kareivinių tipo socializmą pakeitė laukinis kapitalizmas. Tik socialinės nelygybės nuo to nesumažėjo. Atvirkščiai, kontrastai tarp skurdžių ir turčių tik padidėjo. To nesitikėjo nė vienas Sąjūdžio laikų idealistas, nepriklausomybę tapatinęs su gerove.
Lietuvoje šiandien šeimininkauja okupacijos laikų kolaborantų atžalos, užėmusios pagrindines vietas jos ūkyje, kontroliuojančios jos politinį gyvenimą. Tikėtis šių žmonių persiauklėjimo ar geranoriškumo nerealu, jie juk priprato būti lygesni už lygius dar anoje epochoje. Kažko tikėtis iš Briuselio biurokratų irgi sunku. Juk lietuviai tokie patyrę revizorių mulkintojai!
Vargu ar ko nors galima tikėtis ir iš mūsų neva nepriklausomų teismų. Kokia supuvusi ir korumpuota yra Lietuvos teisinė sistema, parodė vėlyvo rudens išteisinamųjų nuosprendžių lavina. Ir kas tik nebuvo reabilituotas: ir eksprezidentas, ir kriminaliniai autoritetai, ir susikompromitavę teisėjai
Regis, Lietuvos moralinio nuosmukio duobės dugnas dar nepasiektas. Mus, net ir esančius ES ir NATO, ir toliau mulkins saujelė rausvų politikų ir specialistų, o europiečių finansinė parama mums tyliai nusės kelių valdžiai draugiškų grupuočių sąskaitose. Piliečiai visai pelnytai dejuos, o nauji-seni veikėjai su piktdžiuga trins rankas: ko norėjote, tą ir gavote! Laisvė jūsų, o pinigai mūsų
Juk vsio zakonno!
Todėl galime nuraminti opoziciją, besibaiminančią staigaus gyvenimo lygio kilimo ir valdžios partijos populiarumo išsilaikymo. Gerovė tikrai neateis staiga. Jos šuolį į aukštumas pajus tik grupė draugų. Bet ir valdžios partijų populiarumo nuosmukio dar reikės palaukti. Opozicijai reikia dirbti, o ne laukti savaiminio naujosios koalicijos suirimo. Nors pats V.Uspaskichas žada šiai Vyriausybei tik dvejus gyvavimo metus, tai visai nereiškia, kad taip ir bus. O gal ponas Viktoras tik miglą į akis pučia?
Dabar žmonėms į galvą labai subtiliai kalama mintis, kad socialdemokratai yra mažesnė blogybė už populistus darbiečius. Tai netiesa. Socdemai tėra kiek vyresnė tokio pat tipo grobuonių atmaina, kaip ir ką tik iš krokodilų kiaušinių išsiritę uspaskichininkai. Net ir socdemų sėkmė Seimo rinkimuose sietina tik su jų priešpriešinimu Kėdainių oligarcho kampanijai. Bet įvykiai po rinkimų parodė, kad socialdemokratai gali eiti į koaliciją kad ir su pačiu velniu, kad tik liktų valdžioje
Jie pasiryžę net ja pasidalyti, tačiau nė už ką jos neatsisakys.
Nomenklatūrininkai savo noru valdžios neatsisakys. Jos valdžios galą priartinti gali ne tik konstruktyvi opozicijos kritika, bet ir mūsų visų sąmonėjimas. Jei jau esame pakankamai susivokę, pamėginkime atverti akis tiems, kurie dar lyg akli kačiukai klydinėja politikų melo pelkėje.
Belieka 2005-aisiais palinkėti tokio proto prašviesėjimo mūsų rinkėjams.
Povilas StrapŠys
© 2004 "XXI amžius"
|