| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Nepasibaigęs ėjimas į laisvę
Evangelijoje pasakojama apie Erodo bandymą nužudyti Betliejaus Kūdikį. Angelui paliepus, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną Mariją ir pasitraukė į Egiptą, o po karaliaus Erodo mirties vėl sugrįžo į Izraelio kraštą. Švęsdami Šventosios Šeimos šventę, drauge su Juozapu, Marija ir Jėzumi dalijamės jų išgyventais pavojais, tremties vargais ir džiaugsmingo sugrįžimo nuotaika. Mums, tikintiesiems, ypač artimas jų sugrįžimo džiaugsmas, nes ir mes šiandien susirinkome švęsti Kristaus sugrįžimą į tikruosius savo namus, į kuriuos XX amžiaus erodai buvo užtvėrę kelią. Išties mūsų džiaugsmas yra labai didelis. Juk praėjo net 70 metų, kol sulaukėme dienos, kai bus konsekruota Kristaus Prisikėlimo bažnyčia lietuvių tautos prisikėlimo simbolis ir paminklas. Lietuvos vaikai dvasininkai ir pasauliečiai dėkodami Dievui už atgautą laisvę ir nepriklausomybę ir išreikšdami savo dėkingumą dangui nutarė pastatyti Prisikėlimo šventovę. Jie pasielgė panašiai kaip iš Egipto nelaisvės sugrįžusi Izraelio tauta, pastačiusi šventyklą Jeruzalėje ir jos visų švenčiausioje vietoje padėjusi Sandoros skrynią su Dievo įsakymų plokštėmis. Prieš septyniasdešimt metų, kai Visuotinė Bažnyčia šventė Šventuosius metus, o laikinojoje sostinėje Kaune vyko Pirmasis tautinis Eucharistinis kongresas, arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino Prisikėlimo šventovės kertinį akmenį. Lietuvos žmonių aukomis remiama iškilo grakšti šventovė, tarsi paukštė pasirengusi laisvės skrydžiui. Nors Dievo Apvaizda leido Prisikėlimo šventovei pereiti ilgą kryžiaus kelią, bet taip pat lėmė, kad jinai būtų konsekruojama švenčiant Eucharistijos metus. Ar tai ne dangaus nuoroda, ant ko reikia statyti mūsų tautos prisikėlimą? Anuomet Lietuvos žmonės statė ne tik laisvės ir Nepriklausomybės paminklą mūrinę bažnyčią, bet ir gyvąją. Jaunimas mokėsi atsakingai kurti laisvę, buvo branginama moralė ir sveika šeima. Žmonės gerbė tautos dvasines jėgas ugdžiusią ir palaikiusią Bažnyčią ir didžiavosi naujam gyvenimui bundančia Tėvyne. Jie suprato, kad reikia ne tik laisvės, bet ir pasiaukojamo tarnavimo, ne tik turtų, bet ir tvirtų moralinių pagrindų. Anuomet jie suprato ir darė tai, ką šiandien dažnai užmirštame. Dėl to mūsų Tėvynėje tiek daug sumaišties ir nusivylimo laisve ir gyvenimu Į Prisikėlimo šventovės pamatus 1934 metais buvo įmūrytas akmuo iš Alyvų kalno tos vietos, kur Jėzus meldėsi, kentėjo ir net krauju prakaitavo. Projekto įgyvendintojai anuomet vargu ar pramatė, kad Lietuva, statanti tautos prisikėlimo paminklą, taip pat eis kruvinu kančios keliu. 1940 metais laisvą Lietuvos dangų apgaubė grėsmingi okupacijos debesys, atnešę Bažnyčiai, Tėvynei bei geriausiems jos vaikams be galo sunkių išmėginimų. Prisikėlimo šventovė buvo daugybės negandų liudytoja. Išniekintoje bažnyčioje vietoje padėkos Dievui už laisvę ir nepriklausomybę dūzgė staklės, buvo vykdomi penkmečio planai, turėję tarnauti vadinamojo šviesaus komunizmo rytojaus kūrimui. Nuo aukštai iškilusio bokšto buvo nuplėštas kryžius ir jo vietoje iškabintas kompartiją šlovinantis lozungas Slava KPSS - Šlovė Sovietų Sąjungos komunistų partijai. Tuo metu į Sibirą riedėjo tremtinių vagonai, nelygioje kovoje žuvo tūkstančiai Lietuvos partizanų ir atrodė, jog amžiams yra palaidotos visos mūsų viltys. Tačiau Dievo Apvaizda prieš penkiolika metų leido Lietuvai vėl prisikelti, ir tikime, jog nuodėmę ir mirtį nugalėjęs Kristus visiems laikams sugrįžo į savo namus. Šios šventovės garbingiausioje vietoje, Švč. Sakramento koplyčioje, bus saugoma ne Sandoros skrynia su Dekalogo plokštėmis, bet Eucharistija. Po eucharistiniais duonos ir vyno pavidalais šioje šventovėje gyvens gyvasis Kristus, kviesdamas visus prisikelti tikram gyvenimui. Jis skelbs: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Manęs dažnai klausdavo, ką reikš Kaunui Prisikėlimo bažnyčia? Visuomet patikslindavau: ne Kaunui, bet Lietuvai. Iš tikrųjų kuo Lietuvai bus svarbi ši Prisikėlimo šventovė? Ji bus pats reikšmingiausias ženklas - simbolis, kuris kalbės apie Lietuvos prisikėlimą laisvam gyvenimui po dviejų ilgų okupacijų, bandžiusių užgniaužti lietuvių kalbą, sunaikinusių šimtus tūkstančių geriausių jos vaikų, bet nepajėgusių palaužti lietuvio dvasios. Prisikėlimo bažnyčia primins, kad laisvei pabudęs lietuvis gyvenimą statė ne ant iliuzijų smėlio, bet ant uolos Jėzaus Kristaus. Ji kvies visus Lietuvos žmones, ypač jaunimą ne vergauti mirties kultūrai, bet mylėti Tėvynę ir branginti krikščioniškąsias savo šaknis. Ji ragins rūpintis tvirtomis šeimomis, nes jos yra didžiausias kiekvienos tautos turtas. Prisikėlimo šventovė belsis į kiekvieno lietuvio sąžinę, ragindama saugoti savo tėvų tikėjimą, nes be jo sunku išsaugoti kelią, vedantį į asmeninį ir tautos prisikėlimą. Pats svarbiausias klausimas, kurį šiandien noriu užduoti sau ir kiekvienam iš jūsų: ką ši Prisikėlimo šventovė reikš kiekvienam iš mūsų asmeniškai? Ar ji bus tik gražus tautos laisvės paminklas, simbolis, pasakojantis apie sunkių praradimų ir viltingų prisikėlimų istoriją, ar bus kažkuo daugiau, kas belsis į mūsų širdis ir protus ir neduos ramybės, jei užmiršime prisikelti su bundančia tauta. Ar ji kvies nesidairyti į vakarykščią dieną ir nevilkti elgetos krepšio, prikrauto pykčio, pagiežos, kritikos ir nevilties. Ar prisikėlimo šventovė mūsų širdyse skambės kaip laisvės varpas, nuolat budindamas keltis, net jei šimtą kartų parpultume ar pavargtume žengti pirmyn. Prisikėlimo šventovės konsekracija liudija, kad Lietuva keliasi, bet jos prisikėlimas yra labai sunkus. Daug kas šiandien dar nenori suprasti, kad tikram tautos prisikėlimui reikalinga atgaila dvasinis žmonių pabudimas, reikalaujantis pripažinti padarytas klaidas ir besąlygiškai atstatyti pažeistą teisingumą. Kad šito dar nėra, liudija uoliausiems nepriklausomos Lietuvos statytojams - ateitininkams iki šiol nesugrąžinti jų namai ateitininkų rūmai, kurie 1940 metais buvo atiduoti sovietinės kariuomenės reikmėms. Ateitininkai dar nesijaučia gyveną prisikėlusioje Lietuvoje. Tautos šventovė, nors ir labai graži, bet dar neužbaigta, kaip nepasibaigęs ir mūsų ėjimas į laisvę. Dar daug kas turės pasikeisti Lietuvoje. Taip pat bus gražinama šventovės išorė ir vidus, bus tvarkoma jos aplinka, požemyje bus įrengti panteonas ir tautos prisikėlimo memorialas. Viliamės, kad Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui šie darbai bus užbaigti. Tačiau tai, kas svarbiausia, jau turime: nuo šiandien čia kasdien bus skelbiamas Dievo žodis, švenčiama Eucharistija ir ieškoma Dievo gailestingumo sau patiems ir daug netekčių patyrusiai mūsų Tėvynei. Dėkoju visiems, kurie rūpinosi, projektavo, materialiai rėmė ir atstatė Kristaus Prisikėlimo šventovę. Dėkoju ir tiems, kurie ne tiek padėjo, kiek peikė ir kritikavo. Galbūt jie bent meldėsi, nes per visą statybą neįvyko jokios nelaimės. Gerųjų žmonių aukos ir valdžios vyrų geranoriška parama prikėlė šią paminklinę bažnyčią. Nuoširdžiausias jiems ačiū. Atliktas darbas tikrai didelis ir akivaizdžiai matomas. Teatlygina visiems Dievas. Šią valandą negaliu nepasakyti žodžių iš Viešpaties apreiškimo Saliamonui po to, kai buvo pašventinta Jeruzalės šventovė. Viešpats, pasirodęs Saliamonui, tarė: Aš išklausiau tavo maldos ir tavo prašymo, su kuriuo kreipeisi į mane, pašventinau šiuos Namus, kuriuos tu pastatei, ir suteikiau jiems savo vardą amžinai. ( ) O tu, jeigu elgsiesi mano akivaizdoje, kaip tavo tėvas Dovydas elgėsi, nuoširdžiai ir dorai, vykdydamas visa, ką tau įsakiau, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, tada aš padarysiu tavo karališką sostą amžiną. (...) O jei tu ar tavo palikuonys nusigręšite nuo manęs ir nesilaikysite mano įsakymų ir įstatų, kuriuos aš jums daviau, bet eisite ir tarnausite kitiems dievams, juos garbindami, tada aš išrausiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau. (...) Šie Namai taps griuvėsių krūva (1 Kar 9, 3-8). Šiandien nebėra anos gražios šventyklos išlikusi tik Raudų siena, kur izraelitai aprauda savo neištikimybę Dievui. Melskimės ir turėkime viltį, kad būsime klusnūs Viešpaties žodžiams, kuriuos Jėzus Kristus pasakė: Dangus ir žemė praeis, bet mano žodis nepraeis (Lk 21, 33). Turėkime viltį, kad po daugelio šimtmečių niekam nereikės raudoti prie šios šventovės griuvėsių dėl savo protėvių klystkelių, kurie geidė tik pinigų ir garbino tik stabus, o Dievo įstatymą užmiršo. Melskime gimusį, mirusį ir prisikėlusį Kristų, kad Lietuva kuo greičiau išsigydytų okupacijos padarytas žaizdas, kurių matomu ženklu Kaune yra nesugrąžinti Lietuvos ateitininkų rūmai, kad Tėvynė prisikeltų šviesiam gyvenimui ir kad ši šventovė prie šio prisikėlimo kuo vaisingiausiai prisidėtų. Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios konsekracijos iškilmėse gruodžio 26-ąją pasakytas pamokslas
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |