|
Dorinis ugdymas:
problemos ir perspektyvos
Gruodžio 3 dieną Religijos studijų kolegijoje Kaune vyko respublikinė praktinė konferencija tema Dorinis ugdymas bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose: problematika ir perspektyvos. Konferencijoje dalyvavo dešimt prelegentų iš Vilniaus, Kauno ir Marijampolės. Konferenciją palaimino ir įžanginį žodį tarė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog bet kokie teoriniai svarstymai dažnai nieko iš esmės nepakeičia. Todėl priminė, jog būtina atsigręžti į save ir savo veiklą, nes praktiniame dorinio ugdymo procese daugiau nulemia ugdytojo asmenybė: labiau mokome savo pavyzdžiu, o ne žodžiais. Religijos studijų kolegijos direktorius kun. Vidmantas Balčaitis taip pat palinkėjo, kad konferencijos metu gauta informacija būtų pritaikyta dorinio ugdymo praktikoje.
Daug dėmesio konferencijoje buvo skiriama dorinio ugdymo programoms. Eksperimentinę Katalikų tikybos programą pristatė Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. Alma Stasiulevičiūtė. Pranešimo tema: Kodėl bandome antropologizuoti tikybos mokymą. Docentė pabrėžė, jog būtina keisti tikybos mokymo strategiją taip, kad jis 1) glaudžiau integruotųsi su kitais dėstomais dalykais ir pirmiausia etika kaip alternatyviąja dorinio ugdymo disciplina; 2) atlieptų jaunimo ir visos mūsų visuomenės gyvenimo bei ugdymo ir ugdymosi aktualijas; 3) atitiktų mokyklos reformos kontekstą, kuriame interpretacinės bei dialoginės tendencijos keičia monologinį-reprodukcinį gatavų žinių perteikimą; 4) būtų derinamas su parapine katecheze, tačiau su ja nesusitapatintų ir nebandytų jos atstoti, nes toks uždavinys nėra realus sekuliarios valstybinės mokyklos sąlygomis. Šiuos keliamus uždavinius geriausiai atitinka antropologizuotas tikybos mokymo modelis, kada doros klausimai yra gvildenami per žmogaus ir visuomenės problematiką, palaipsniui vedant prie krikščioniškojo egzistencinio atsako. Docentės A.Stasiulevičiūtės mintis tęsė Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja Giedrė Rugevičiūtė. Pranešimo tema: Tikybos mokymo programos projekto ugdymo turinys, skirtas kompetencijų ugdymui. Prelegentė atskleidė eksperimentinės Katalikų tikybos programos turinį, kuris yra nukreiptas į kompetencijų lavinimą ir į bendrąsias vertybines nuostatas, taip pat pabrėžė tarpdalykinės integracijos svarbą. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojos dr. Vidos Vainilavičiūtės pranešimas Tikybos ir katechezės mokymo santykis taip pat tam tikra prasme siejosi su doc. dr. A.Stasiulevičiūtės pranešimu. (Doc. dr. A.Stasiulevičiūtė pastebėjo, jog dažnai nėra daromas skirtumas tarp tikybos mokymo mokyklose ir parapinės katechezės, kad tikyba mūsų mokyklose dažnai stengiasi atlikti visas katechezės funkcijas, netgi parengti sakramentams. Programų, vadovėlių ir pamokų turinys adresuojamas tikintiems mokiniams ir beveik neturi misijinio, evangelizacinio matmens.) Prelegentė dr. V.Vainilavičiūtė labai aiškiai įvardijo katecheto ir tikybos mokytojo panašumus ir skirtumus, jų tikslus ir uždavinius, daugiau dėmesio skirdama tikybos mokymo bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose kokybei ir tikybos mokytojo kompetencijai apibrėžti.
Kita svarbi konferencijos tema dorinio ugdymo mokytojų rengimo problematika ir perspektyvos. Šia tema pasisakė Religijos studijų direktoriaus pavaduotoja doc. Romualda Jakštienė. Pranešimo tema: Tikybos mokytojų rengimo Religijos studijų kolegijoje programa. Prelegentė labai išsamiai aptarė aukštojo mokslo neuniversitetinių studijų programą Katalikų religijos pedagogika, pagal kurią studijuojama Religijos studijų kolegijoje. Docentė akcentavo, jog Religijos studijų kolegijoje rengiami tikybos mokytojai yra išskirtinės kvalifikacijos specialistai. Vienas svarbiausių reikalavimų tikybos mokytojui savo asmeniu, gyvenimu ir veikla liudyti Dievą. Jis turi gerai mokėti savo dalyką ir gebėti jį projektuoti, atsižvelgdamas į šių dienų ugdymui ir ugdymuisi keliamus reikalavimus, mokinių amžiaus tarpsnius. Išmanyti savo dalyko turinį, kurio pagrindą sudaro teologinės disciplinos, Šventasis Raštas; gebėti interpretuoti kitų dalykų žinias: istoriją, dailę bei muziką, filosofiją ir praktinę jos dalį etiką. Kaip ir bet kuris mokytojas, jis turi gerai išmanyti pedagogiką, didaktiką, psichologiją. Ši studijų programa sudaro prielaidas būsimam tikybos mokytojui plėtoti harmoningos pasaulėžiūros modelį, artimą visiškam ugdymui ir ugdymuisi.
Ta pačia dorinio ugdymo mokytojų rengimo tema pasisakė Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto dėstytoja Vida Balickienė. Pranešimo tema: Dorinio ugdymo (katalikų tikybos) mokytojų kompetencijų plėtros galimybių beieškant. Prelegentė aptarė tikybos mokytojų rengimo tobulinimą bei kompetencijų plėtros galimybes, įžvelgdama lietuvių kalbos, literatūros ir tikybos sąsajų bei integravimo tikslingumą. Dvi Religijos studijų kolegijos dėstytojos psich. mag. Margarita Rita Juknienė ir teol. lic. Inga Antanavičiūtė pristatė pranešimą Studentų nuostatos tikybos mokytojo profesijos atžvilgiu. Buvo paliesta dar viena svarbi konferencijos tema dorinio ugdymo mokytojų asmenybės, vaidmenų ir funkcijų ypatumai. Prelegentės, remdamosi pedagogine psichologine literatūra, apibrėžė mokytojo profesijos aspektus, taip pat atskleidė tam tikrus tikybos mokytojo profesijos savitumus bei studentų nuostatas tikybos mokytojo profesijos atžvilgiu. Religijos studijų kolegijos dėstytoja teol. lic. Aurelija Leonavičienė skaitė pranešimą tema: Tikybos mokytojo asmenybės svarba šiandieninėje mokykloje. Prelegentė akcentavo mintį, jog kiekvieno tikybos mokytojo profesija yra veikiau pašaukimas negu profesija. Jos manymu, tikybos mokytojo sėkmę lemia mokytojo asmenybė, jo tvirtas tikėjimas skelbiamomis tiesomis, nuolatinis rūpinimasis savo kvalifikacija, maldos praktika, pasitikėjimas Dievu, kūrybiškumas ir, be abejo, Lietuvos švietimo strategų, mokyklų vadovų, kunigų pagalba iškilus problemoms.
Liucija Grybaitė, FMA, savo pranešimą Dorinio ugdymo ir gyvenimo būdo tapatumo integracijos svarba rėmėsi šv. kun. Jono Bosko didžiausio Bažnyčios jaunimo auklėtojo prevencine sistema. J. Bosko savo sistemą grindė trimis lygmenimis: protu, religija ir meile. Tai apima visą žmogų, jo fiziologinį, psichologinį ir dvasinį lygmenius. Ugdant jaunąją asmenybę problemos kyla todėl, kad dažnai žvelgiame per siaurai, t.y. susitelkiame ties vienu kuriuo nors lygmeniu. Pasak prelegentės, auklėjimas tai širdies dalykas. Einant pas jaunus žmones turėtume klausti savęs: Ko daugiau mano širdyje: vilties ar liūdesio? Jaunimui visų pirma perteikiame ne tai, ką kalbame, o tai, kas esame ir kuo gyvename. Antra vertus, jaunimui reikia perteikti tikras vertybes. Labiausiai jis nepriima mūsų pusinių vertybių ir ... kai mes viską žinome. Dažnai mes ugdome jaunimą, naudodamiesi kodeksu ne: neimk, nedaryk, nevok, nemeluok, negerk, nevartok narkotikų ir t.t. Verta pagalvoti, kaip perteikti jaunimui vertybes pozityviai. Turime atsakyti į klausimą: Ar esu laimingas, būdamas pedagogu-auklėtoju? Nuo šio klausimo viskas prasideda ir į tą patį klausimą sugrįžta visos iki šiol svarstytos problemos. Jei atsakymas nuoširdžiai pozityvus tesidžiaugia jūsų širdys, nes visa kita jums bus duota ir pridėta.
Apie darbą su pradinių klasių mokiniais savo patirtimi dalijosi Kauno rajono Rokų pradinės mokyklos pradinių klasių ir tikybos vyr. mokytoja Inga Marcinkevičiūtė. Prelegentė atkreipė dėmesį, jog į tikybos pamokas susirenka nevienodos religinės brandos ir patirties moksleiviai. Kiek sunkiau yra dirbti su tais mokiniais, kurie neturi susiformavusių religinių vaizdinių, neturi jokių žinių apie Dievą. Tačiau draugų ir mokytojos liudijimas, noras neišsiskirti po truputį padeda jiems pažinti Dievą. Mokytoja atkreipė dėmesį, jog svarbu ne tik ir ne tiek žinių teikimas, kiek mokymas ir mokymasis gyventi tikėjimu ir juo dalytis.
Dorinio ugdymo teisinius aspektus pristatė Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto dėstytoja teol. mag. Lina Valatkaitė. Pranešimo tema: Dorinio ugdymo teisinis reguliavimas. Prelegentė pabrėžė, jog katalikų tikybos mokymas vaikams ir jaunuoliams sudaro galimybę atsakyti į esminius klausimus, įžvelgti gyvenimo prasmę, padeda nuosekliai ieškoti atsakymo, pritaikant daugelį mokykloje įgytų žinių bei gebėjimų. Tai mokymasis pažinti, kai mokiniams suteikiama proga iš pagrindų pažinti religiją ir krikščionybę. Tikyba yra tarsi raugas visam mokymuisi, pamatinė disciplina. Ji skatina ne tik racionaliai mąstyti, bet ir ugdytis gebėjimų intuityviai įžvelgti dalykų esmę. Tai, ko mokomasi dorinio ugdymo pamokose, turėtų būti siejama su įvairia moksleivių veikla, gyvenimo būdu ir įsitikinimais.
Dar viena svarbi konferencijos tema lytinio švietimo problematika bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose. Šią temą pristatė Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos fakulteto doktorantė Birutė Obelenienė. Savo pranešime prelegentė labai išsamiai nagrinėjo pasaulinės reprodukcinės ideologijos bruožus ir jos įtaką formuojant žmogaus pasaulėžiūrą. Remdamasi dokumentų analize, pateikė pasaulinės reprodukcijos ideologijos skleidimo Lietuvoje pavyzdžius. Atskleidė lytinio švietimo ir lytinio auklėjimo skirtumus bei parodė lytinio švietimo ir reprodukcinės pasaulėžiūros sąsajas. Prelegentė apžvelgė lytinio švietimo įtakos paauglių lytinei elgsenai aspektus, pateikė ankstyvo paauglių lytinio gyvenimo pasekmes. Galiausiai, remdamasi savo išsamiai atlikta analize, pateikė jaunimo rengimo šeimai rekomendacijas ir paprašė, kiek įmanoma, nelikti abejingiems ir ieškoti būdų, kaip atsispirti prieš šią galingą tamsią jėgą, pasivadinusią lytiniu švietimu.
Išklausę visus pranešimus, konferencijos dalyviai ir prelegentai turėjo galimybę konferencijoje iškeltus klausimus ir paminėtas problemas aptarti skirtingo teminio pobūdžio diskusinėse grupelėse. Apibendrinant grupelių darbą, buvo išsakyta daug įdomių minčių ir svarbių pastebėjimų. Vienos dienos respublikinė praktinė konferencija baigėsi išdalijant prelegentams ir dalyviams pažymėjimus.
Šio straipsnio pabaigoje norisi išsakyti baigiamąją konferencijos mintį, jog dorinis ugdymas turi didžiulę, dažnai net lemiamą svarbą žmogaus likimui, jo gyvenimo pilnatvei, sėkmei ir vertei. Dorinio ugdymo dėstytojams ir mokytojams, tiek dėstantiems tikybą ir etiką, tiek rengiantiems šias dorinio ugdymo disciplinas dėstyti, tiek kuriantiems mokymo programas, tenka didžiulė atsakomybė ir nuolatinis su ja suaugęs nerimas bei rūpestis. Negana to, ši atsakomybė yra ir visuomeninė, ir pilietinė, nes visuomenė ir valstybė bus tokie, kokios moralės asmenys ją sudarys. Tačiau šios atsakomybės našta talpina savyje ir šviesiąją pusę gerai įvykdytos dėstytojų ir mokytojų pareigos ir nuoširdus rūpestis jaunų asmenybių ugdymu teikia be galo didelį džiaugsmą. Tad reikia dėti pastangas ir turėti vilčių, kad jei dorinio ugdymo dalykai bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose, nors ir netaps pagrindiniais ir svarbiausiais, tačiau, jeigu jie lems jaunų žmonių gyvenimo būdą, jų jauseną, mąstymą ir elgseną, tikslas bus pasiektas.
Bronė GUDAITYTĖ
© 2005 "XXI amžius"
|