Atnaujintas 2005 sausio 7 d.
Nr.2
(1303)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Keliamės iš purvyno

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė Kauno Arkikatedroje, įvykusi gruodžio 8 dieną, įeis į tikinčiųjų gyvenimo istoriją kaip svarbus sielos atgaivinimo įvykis Švč. Mergelei Marijai užtariant. Atidaryta ir pašventinta pasaulinė „Marijos radijo“ stotis Kaune.

Tai dar tik trijų mėnesių kūdikis, bet jau kiek sielų apraminęs, pakėlęs iš nusivylimo, apgydęs fizines žmonių negales, suteikęs viltį nesibaigiančiose kančiose. Tų kančių gal ir būtų mažiau, jei lietuvį, 50 metų kalintą ateizmo kalėjimuose, būtų užjautę ir įvertinę mūsų tėvynės Lietuvos valdžios vyrai. Ypač nusivylę seni žmonės, kuriuos net per televiziją pažemina, pavadindami nešvankiais vardais. O ką kalbėti apie knygas, kurios rašomos iškreipiant tikrąją tiesą, įskaudinant dar likusius kovotojus už tėvynės laisvę.


Sudiev

Nedaugelis tautų turi tokį gražų atsisveikinimo žodį – sudie, sudiev – kaip lietuviai. Kada jis atsirado ir kaip, sunku pasakyti. Bet jis tvirtai įaugęs į Lietuvos tautosaką, kalbą. Ypač plačiai šis žodis buvo vartojamas mūsų tėvų ir senelių Nepriklausomoje Lietuvoje. Atsisveikindami pažįstami ir nepažįstami žmonės visuomet tardavo: „Sudie“. Kai kas sakydavo ir iki pasimatymo, laimingai, viso labo, labanakt. Tačiau dažniausiai skambėdavo atsisveikinimas – sudie!


Ar tapsime dvasingesni?

Prieš Kalėdas veltui žvelgėme į parduotuvių, knygynų vitrinas, ieškodami šventėms tinkamų atvirukų. Parduodami atvirukai nedaug skyrėsi nuo tų atvirukų, kurie buvo pardavinėjami sovietiniais metais. Daugelyje jų – eglutės, žaisliukai, žvakė, žiemos vaizdelis, na, ir tie dabar vadinamieji Kalėdų seneliai, kurie labiau panašūs į tą rusišką „diedą marozą“. O kur nusipirkti gražų, tegul ir brangesnį atviruką su šv. Kalėdom, kad būtų pavaizduota prakartėlė, Kūdikėlis?


Džiaugiamės išsipildžiusia svajone

Išsipildė mūsų tėvų ir senelių svajonė – atstatyta Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Tai padėka Dievui už atgautą Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, tolesnį mūsų šalies suklestėjimą, žmonių dvasinę gerovę.


Plaukimas Nemunu - puiki iškyla

Legendiniu Nemuno keliu nuo 2004 metų gegužės pradėjo kursuoti trys laivai. Šį turistinį Nemuno kelią atgaivino Vyriausybės laivininkystės įstaiga. Šešiolika prieplaukų numatoma įrengti maršrutu Kaunas-Nida Nemuno vandens ruože, kurio trys prieplaukos teks Kauno miestui ir jo apylinkėms. Kodėl tiek pastangų rodoma Nemuno keliui? Užsienio turistai ir Lietuvos poilsiautojai atostogaudami nesutelpa prie Baltijos jūros.


Kalėdos lageryje

Buvo antra gruodžio pusė. Urale siautė pikta 1949 metų žiema. Šiaurės vėjai taip kaukė, kad, rodės, nulauš lagerio sargybos stulpus, nuplėš stogus. Laidai kaip įtemptos stygos grojo velnišką muziką. Tarytum Urale pūtė visi kalnų demonai, kad ledinėje sniego ir šalčio lavinoje palaidotų barakų stovyklą. KGB nejuokais susirūpino lagerio apsauga: dažnai keitė sargybinius, atvedė daugiau vilkšunių. O kada, vėjams su pūga siaučiant, beveik aklinai sutemdavo, sargybiniai nuolat papliūpomis šaudė. Mat buvo galvota, kad, pasinaudoję audra, kaliniai gali bandyti bėgti – perlipti tvorą. Koks absurdas, argi šitokiame siautulyje gali kas bėgti į pražūtį! Tačiau beviltiškai priremtas kalinys ne kartą yra leidęsis ir į beprotybę, pavyzdžiui, dieną žengdavo į mirties zoną po sargybinių kulkomis.


Kai melas turėdavo būti tiesa

Sovietmečiu beveik kiekvieną vasarą, jei tik manęs nesiuntė į kokius nors kursus pasitobulinti, o tobulintis siuntė dažnai, matyt, man norėjo gero, kad būčiau tobulas, išsiauklėjęs sovietinis mokytojas, aš vienas išvažiuodavau po plačią tėvynę pasižvalgyti. Tikėjausi, kad manęs niekas nesekė, ir galėjau su įvairiais žmonėmis pasikalbėti, geriau viską pažinti, įvertinti. Tos kelionės, kursai, bendradarbiavimas spaudoje man buvo lyg Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ veikėjui Jurui Taručiui aktyvi veikla, leidusi geriau pažinti gyvenimą. Suvokiau, kokia yra socialistinė „demokratija“ , „laisvė“, „lygybė“, „brolybė“, „gerovė“, komunistinė moralė.


Kas pasimokys iš svetimų klaidų?

Mes visi žinome, kad apie mirusįjį galima kalbėti tik gerai arba nieko. Aš šį sykį tikrai nusižengsiu, bet gal nors vienas, mėgstantis šitokį gyvenimą, susimąstys.

Moteris, apie kurią šiek tiek papasakosiu, žuvo avarijoje prieš penkerius metus. Ji buvo verslininkė, graži moteris… Kaip ir dera katalikei, ji tuokėsi su Dievo palaiminimu. Deja, ta santuoka truko trumpai. Ir tuomet jos gyvenime atsirasdavo vienas, antras, trečias vyriškis. Nė vieno nerado, kuris jai tiktų. Ji mėgo palaidą gyvenimą, įvairias kompanijas, nevengė stikliuko. Labai norėjo, kad Dievas jai dovanotų vaikelį, bet jo taip ir nesulaukė. Jos tėvai būtų auginę vaikutį. Ji sako, jog Dievas ją nubaudė, kad nedavė nė vieno vaikelio.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija