Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Popiežiaus veiklos 2004 metais bruožai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II sveikina į audienciją Romos Šv. Petro aikštėje susirinkusius tikinčiuosius

Praėjusiais 2004-aisiais įžengęs į savojo pontifikato 26 metus, popiežius Jonas Paulius II, nepaisydamas pasireiškiančių fizinės negalios požymių, ištikimai tęsė pasiaukojimo kupiną tarnystę Bažnyčiai, stebindamas naujomis iniciatyvomis tikėjimui ir visų krikščionių vienybei stiprinti. Šventasis Tėvas atliko dvi apaštalines keliones, aplankydamas Šveicariją ir Prancūziją, susitiko su pasaulio politikos lyderiais, tarp jų ir su Jungtinių Valstijų prezidentu Džordžu Bušu, vadovavo šventųjų ir palaimintųjų skelbimo iškilmėms, priiminėjo kas penkeri metai privalomam ad limina vizitui atvykstančius pasaulio vyskupus, išleido dar vieną savo atsiminimų knygą.

Vienu ryškiausių praėjusių metų bažnytinio gyvenimo bruožų buvo Popiežiaus kilnūs ekumeniniai mostai Stačiatikų Bažnyčiai – grąžinimas dviejų IV amžiuje gyvenusių Bažnyčios mokytojų relikvijų Konstantinopolio patriarchatui ir žymiosios Kazanės Dievo Motinos ikonos - Maskvos patriarchatui. Pagaliau svarbiausiu 2004-ųjų įvykiu buvo spalio mėnesį popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti Eucharistijos metai, kuriais siekiama skatinti eucharistinį katalikų sąmoningumą, pamaldumą bei geriau pasirengti šią temą nagrinėsiančiai 2005 metų vyskupų Sinodo asamblėjai.

Jaunimo mokymas, paremtas asmeniniu liudijimu

Prasminga, kad dėl nesveikatos priverstas apriboti savo vizitus į užsienį iki minimumo Šventasis Tėvas vis dėlto sutiko dalyvauti pernai birželio pradžioje vykusiame Šveicarijos jaunimo pirmajame nacionaliniame susitikime. Svetingai sutiktas šalies sostinės Berno sporto rūmuose popiežius Jonas Paulius II ragino jaunus žmones nepasiduoti „vartotojiškos visuomenės miražų vilionėms“, neišsižadėti tikrosios tiesos dėl malonumų, neužsisklęsti abejingumo ir paviršutiniškumo kiaute.

„Krikščionybė nėra nei įprastas kultūros ar ideologijos vadovėlis, nei vien tik vertybių ar kilnių principų sistema, - aiškino Popiežius šveicarų jaunimui, kurio tikėjimo praktika, kaip ir visoje Europoje, yra gerokai susilpnėjusi. Krikščionybė yra asmuo, buvimas, veidas Jėzaus, kuris suteikia prasmę ir pilnatvę žmogaus gyvenimui“. Todėl jis vėl ragino jaunus žmones nevengti susitikimo su Jėzumi, skaitant Šventąjį Raštą, priimant iš Jam atstovaujančio kunigo Sutaikinimo sakramentą, aktyviai dalyvaujant Eucharistijos šventime, veikiant katalikiškose organizacijose, padedant vargstančiam artimui.

Įspūdingas buvo 84 metų Šventojo Tėvo asmeninės patirties liudijimas, kai jis prisiminė savosios jaunystės išgyvenimus ir prasmės paieškas. „Aš mėgau sportuoti, slidinėti, skaityti poeziją. Mokiausi ir dirbau, turėjau vilčių ir nerimo, - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. – Tais dabar jau praeityje likusiais metais, kai mano tėvynė (Lenkija) kentėjo nuo karo ir vėliau nuo totalitarinio režimo, aš ieškojau savo gyvenimo prasmės. Ir radau ją – tai Viešpaties Jėzaus sekimas“. Taip pat ir šių dienų vaikinai bei merginos, Popiežiaus nuomone, turi nuolat klausti savęs, kaip įprasminti savo gyvenimą darant pasaulį geresnį, teisingesnį ir taikesnį. „Bažnyčiai irgi reikia jūsų energijos, jūsų entuziazmo, jūsų jaunatviškų idealų, kad Evangelija persunktų visuomenės audinį ir formuotų tikrojo teisingumo civilizaciją, kuri būtų laisva nuo kiekvienos diskriminacijos“.

Pamaldumo Dievo Motinai raiška ir solidarumas ligoniams

Antrasis popiežiaus Jono Pauliaus II pernykštis vizitas į užsienį buvo rugpjūčio viduryje vykusi apaštalinė piligrimystė į Prancūzijos pietvakariuose esančią garsiąją Lurdo Dievo Motinos šventovę, kurios svarbiausias tikslas buvo paminėti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo 150-ąsias metines. 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX paskelbtąja bule „Ineffabilis Deus“ tikėjimo tiesa pripažino, kad Dievo Motina nuo savo prasidėjimo momento dėl „išskirtinės privilegijos ir Dievo suteiktos malonės“ buvo išvaduota iš prigimtinės nuodėmės varžtų. Šiam paminėjimui Lurdas buvo pasirinktas neatsitiktinai: praėjus keleriems metams po dogmos paskelbimo,1858-ųjų kovo 25 d., ten vietinei mergaitei Bernadetai Subiru apsireiškusi Švč.Mergelė Marija patvirtino: „Aš esu nekaltasis Prasidėjimas“.

Didysis pamaldumo Dievo Motinai skatintojas popiežius Jonas Paulius II rugpjūčio 15 dieną Lurde aukotų Žolinės iškilmės šv.Mišių homilijoje vėl pažymėjo, kad Švč.Mergelė Marija „savo žodžiais ir savo tylėjimu“ yra tobulas pavyzdys visų mūsų žemiškajai piligrimystei. Tai nelengva ir išbandymų kupina kelionė, nes, po pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos nusikaltimo, „žmonija yra paženklinta nuodėmės žaizdų“. Tačiau Dievo Motina savo nekaltuoju prasidėjimu ir savuoju gyvenimu patvirtina, jog „ne blogis ir mirtis tars paskutinį žodį“. Palaimintoji Mergelė, būdama tobula „gyvoji Kristaus velykinės pergalės liudytoja“, kviečia visus būti laisvais žmonėmis. Bet tam reikia pačią laisvę išvaduoti iš nuodėmės, ir Kristus yra tas tikrasis Išlaisvintojas.

Stebuklingais išgijimais pagarsėjusioje Lurdo šventovėje Šventasis Tėvas susitiko su gausiai čia iš viso pasaulio besilankančiais ligoniais, pabrėždamas jiems savo dvasinį artumą ir kančios prasmingumą. Jis prašė ligonių prisijungti prie ligoto Popiežiaus nuolat meldžiant Viešpaties „per Švč.Mergelės Marijos užtarimą visomis Bažnyčios ir pasaulio intencijomis“. Prie Apsireiškimų grotos su ligoniais sukalbėjęs „Viešpaties angelas“ maldą ir atsigėręs vandens iš stebuklingojo šaltinio, Jonas Paulius II padovanojo Lurdo šventovei auksinę rožę, kuri primins jo parodytą Dievo Motinai ypatingą pagarbą, išreikštą pontifikato devizu „Totus tuus!“ (lot. „Visas tavo!“).

Politiniai susitikimai, skirti taikai stiprinti

Dviejų įtakingiausių planetos žmonių – popiežiaus Jono Pauliaus II ir Jungtinių Valstijų prezidento Dž.Bušo – trečiasis susitikimas, Vatikane įvykęs birželio 4 dieną, kaip ir reikėjo tikėtis, susilaukė plataus dėmesio tarptautinėje žiniasklaidoje. Pirmiausia dėl tarptautinės padėties sudėtingumo, kuri buvo pagrindinė abiejų lyderių privataus pokalbio tema. Po susitikimo Vatikane paskelbtame komunikate pažymėta, kad tarp Popiežiaus ir prezidento Dž.Bušo buvo rasti „tam tikri konvergencijos taškai, liečiantys normalizacijos procesą Irake“. Savo kalboje prezidentui Šventasis Tėvas patvirtino „neabejotinai aiškią“ savo poziciją šiuo klausimu, pabrėždamas, jog padėties normalizaciją jis suprato kaip „greitą Irako suvereniteto atkūrimą“, aktyviai dalyvaujant tarptautinei bendruomenei, ypač Jungtinių Tautų Organizacijai.

Vatikane neliko nepastebėta prezidento Dž.Bušo, kuris lapkričio pradžioje buvo perrinktas antrajai kadencijai, krikščioniškomis vertybėmis grindžiama vidaus politika, nuolat pabrėžiama ištikimybė Popiežiaus iškeltos „gyvybės civilizacijos“ principams. Nurodydamas į Jungtinių Valstijų vadovo pastangas apriboti abortų legalumą, uždrausti embrionų klonavimą, priimti Konstitucijos pataisą, kuri neleistų vadinamųjų homoseksualų santuokų, Šventasis Tėvas per oficialų priėmimą sakė Dž.Bušui: „Aš su dideliu pasigėrėjimu seku jūsų ryžtą skatinti moralines vertybes JAV visuomenėje, ypač dėl pagarbos gyvybei ir šeimai“.

Popiežius Jonas Paulius II taip pat priminė praėjusiais metais įvairiais renginiais paminėtas Vatikano ir Jungtinių Valstijų diplomatinių santykių užmezgimo dvidešimtąsias metines. Šie santykiai buvo užmegzti 1984-aisiais, kai JAV prezidentu buvo Ronaldas Reiganas, kurio ryšiai su dabartiniu Šventuoju Tėvu taip pat buvo artimi ir draugiški, ypač jų pastangose išvaduoti Rytų Europą iš ateistinio komunizmo režimo. Birželio 5 dieną gavęs žinią apie sunkia Alheimerio liga sirgusio 93 metų R.Reigano mirtį, Jonas Paulius II nusiuntė velionio prezidento šeimai ir amerikiečių tautai užuojautos telegramą. Jo laidotuvėse Popiežiui atstovavo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas.

Dž.Bušas savo ruožtu, įvertindamas Jono Pauliaus II išskirtinius nuopelnus kovojant prieš neteisingumą ir išnaudojimą pasaulyje, įteikė jam JAV aukščiausią civilinį apdovanojimą – prezidento Laisvės medalį. Pavadinęs Popiežių „mūsų laikų didvyriu“ ir „atsidavusiu Dievo tarnu“ Jungtinių Valstijų prezidentas ypač iškėlė jo rūpinimąsi pasaulio vargšais ir silpnaisiais, badaujančiaisiais ir atstumtaisiais. Dėkodamas už tokį aukštą įvertinimą Šventasis Tėvas linkėjo, kad „laisvės, taikos ir žmogiškesnio pasaulio troškimas“, kurį simbolizuoja jam įteiktas Laisvės medalis, „įkvėptų visų laikų ir viso pasaulio geros valios žmones“.

Geros valios sprendimai skatina krikščionių susitaikymą

Praėjusių metų daugelio ekumeninių įvykių sraute didžiausią reikšmę turėjo du Romoje surengti popiežiaus Jono Pauliaus II ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I susitikimai, patvirtinę Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių ryžtą nuosekliai žengti krikščionių vienybės keliu. Pirmajame susitikime, vykusiame birželio pabaigoje, buvo prisimintas prieš 40 metų Jeruzalėje įvykęs popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I susitikimas – pirmasis po skaudaus Rytų ir Vakarų Bažnyčių pasidalijimo (didžiosios schizmos) 1054 metais. Tas „neužmirštamas apsikabinimas, kaip broliškumo ir susitaikymo ženklas“, įvyko dar nepasibaigus II Vatikano Susirinkimui, kuris davė reikšmingą postūmį ekumeniniam atsinaujinimui.

Audiencijoje priėmęs patriarchą Baltramiejų I, popiežius Jonas Paulius II minėtą istorinį jų primtakų susitikimą pavadino „palaimingu įvykiu Bažnyčios gyvenimui“, padėjusiu „įveikti šimtmečių senumo prietarus ir nesusipratimus“ bei davusiu sektiną pavyzdį kitiems Dievo Tautos ganytojams ir dvasiniams vadovams. Vėliau aukotų Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventės šv. Mišių homilijoje Popiežius, pripažinęs, kad ekumeninis bendravimas nėra lengvas ir kupinas kliūčių, sakė, jog, einant pirmtakų Jeruzalėje prieš 40 metų nurodyta kryptimi, galima rasti jėgų visiems sunkumams įveikti. „Mes žinome, kad vienybė visų pirma yra Dievo dovana, bet jos realizavimas daug priklauso nuo pačių krikščionių“, - teigė jis.

Ištikimai žengdamas tokiu dialogo keliu popiežius Jonas Paulius II parodė dar vieną dosnų geros valios ženklą broliškai Stačiatikių Bažnyčiai, lapkričio 27 dieną Vatikane čia vėl atvykusiam patriarchui Baltramiejui I grąžindamas dviejų garsių Rytų Bažnyčios mokytojų, gyvenusių IV amžiuje, šv.Jono Chrizostomo ir šv. Grigaliaus Nazianziečio relikvijas. Šventasis Tėvas savo kreipimesi į patriarchą ta proga pažymėjo, kad šių relikvijų, sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis patekusių į Romą, grąžinimas suteikia dar vieną „palaimintą progą nuskaistinti mūsų sužeistą atmintį, sustiprinti susitaikymo kelią ir patvirtinti, jog tų šventųjų mokytojų tikėjimas yra Rytų ir Vakarų Bažnyčių tikėjimas“.

Aiškiai patenkintas dėl jo pirmtakų relikvijų grąžinimo, Baltramiejus I dėkojo Popiežiui už „palaimingą dovaną“, pažymėdamas, kad šis „sakralinis aktas“ ištaisė buvusią „anomaliją ir bažnytinį neteisingumą“. (Dalį relikvijų iš Konstantinopolio į Romą XII amžiuje buvo išgabenę Kryžiaus žygio dalyviai.) Jis pabrėžė, jog „kiekvienas veiksmas, kuris užgydo senas žaizdas ir užkerta kelią naujoms, prisideda prie sukūrimo sąlygų, kurios būtinos ekumeniniam tiesos dialogui tęsti“. Taigi, anot Konstantinopolio patriarcho, popiežiaus Jono Pauliaus II geros valios gestas yra „šviesus ir sektinas pavyzdys, broliškumo išraiška ir paraginimas kitiems“.

Anksčiau, rugpjūčio mėnesį, Šventasis Tėvas grąžino Maskvos stačiatikių patriarchatui istorinę XVI amžiaus Kazanės Dievo Motinos ikoną, kuri po 1917 metų komunistų perversmo Rusijoje atsidūrė užsienyje ir galiausiai Vatikane. Jeigu šventųjų Grigaliaus ir Jono relikvijų Konstantinopolio patriarchas atvyko atsiimti pats, tai ikoną į Maskvą pristatė Vatikano delegacija, tik Popiežiaus ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo Aleksijaus II susitikimo niekaip nepasiseka surengti dėl pastarojo nenoro. Rugpjūčio 25 dieną Vatikane vykusioje atsisveikinimo su Kazanės ikona iškilmių ceremonijoje Šventasis Tėvas sakė, kad dažnai suklupdavo maldai prie stebuklingojo atvaizdo, prašydamas Švč.Mergelės Marijos globos Rusijos žmonėms, taip pat melsdamas pagreitinti laiką, kada visi jos Sūnaus mokiniai, pripažindami vieni kitus broliais, galėtų visiškai atstatyti prarastą vienybę“.

Eucharistijos šviesos reikia žmogaus širdžiai

Vienu svarbiausių praėjusių metų Bažnyčios gyvenimo įvykiu buvo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtieji Eucharistijos metai, kurie prasidėjo spalio 10-17 dienomis Gvadalacharoje (Meksika) vykusiu 48-uoju tarptautiniu Eucharistiniu kongresu ir bus užbaigti per 2005-ųjų spalį vyksiančią ordinarinę Vyskupų Sinodo asamblėją, kurios tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“. Spalio 17 dieną Vatikano bazilikoje aukotų šv.Mišių homilijoje Šventasis Tėvas sakė, kad Eucharistijos metai turi būti skirti giliau „apsvarstyti Eucharistijos slėpinį ne tik patį savyje, bet ir dėl laikų problemų“.

Popiežius pažymėjo, kad Eucharistijos šviesos reikia žmogaus širdžiai, kuri yra apsunkusi nuo nuodėmių, „dažnai suklaidinta ir išsekusi, patyrusi įvairaus pobūdžio kentėjimų“. Tos šviesos reikia dabartiniam pasauliui, kuriam, prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, dažnai atrodo, jog taika yra sunkiai pasiekiama pasauliui, sujauktam ir pažemintam išplitusio „smurto, terorizmo ir karo“. Eucharistija taip pat yra didysis gyvybės slėpinys – gyvybės, kuri yra pagrindinis žmogiškojo įkvėpimo šaltinis.

Bet jai taip pat yra iškilęs užtemdymo pavojus dabarties kultūroje, „kuri atmeta pagarbą gyvybei kiekviename jos tarpsnyje“, kurioje tiek daug abejingumo nuskurdusių ir badą kenčiančių žmonių masėms vadinamajame Trečiajame pasaulyje ir kurioje mokslo pasiekimai „dažnai skirti tarnauti tik stipriųjų egoizmui tenkinti“.

Pirmą kartą pranešdamas apie Eucharistijos metų iniciatyvą birželio 13 dieną, per Devintinių (Kristaus Kūno ir Kraujo) iškilmę, popiežius Jonas Paulius II sakė, jog tą iniciatyvą jis patiki Švč.Mergelės Marijos globai. 2003 metų balandį paskelbtoje enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ jis Dievo Motiną pavadino „Eucharistijos moterimi“, pirmuoju tabernakaliu, nes jos įsčiose užgimė Išganytojas. „Tegul ji, kuri Rožinio metais (Šventojo Tėvo sprendimu Bažnyčioje jie minėti 2002-aisiais) padėjo mums savo žvilgsniu ir širdimi kontempliuoti Kristų, ir Eucharistijos metais paskatina kiekvieną bendruomenę augti tikėjime ir meilėje Viešpaties Kūno ir Kraujo slėpiniui“, - sakė Jonas Paulius II.

Kaip minėta, Eucharistijos metų kulminacija ir kartu svarbiausiu 2005-ųjų Bažnyčios gyvenimo įvykiu taps būsimoji Eucharistijai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja. Joje eucharistinio pamaldumo problemos bus aptartos enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“, apaštalinio laiško „Spiritus et Sponsa“ (paskelbto neseniai minint II Vatikano Susirinkimo liturginės konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ 40-ąsias metines) bei balandžio mėnesį paskelbtos pastoracinės instrukcijos „Redemptionis Sacramentum“ šviesoje.

Pasaulio vyskupų susitikimą sušaukęs Šventasis Tėvas pažymėjo, jog yra svarbu naujai išnagrinėti Eucharistijos sakramento šventimo įvairius praktinius aspektus, nes vadinamuoju posusirinkiminiu laikotarpiu šioje srityje iškilo ir tam tikri pažeidimai bei piktnaudžiavimai. Eucharistija yra didžioji Dievo dovana, todėl atsiradusios dviprasmybės bei pasitaikę teologiniai ir liturginiai nukrypimai negali būti toleruojami ir juos svarbu neatidėliojant ištaisyti, rašė Popiežius enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“.

Rūpestis Bažnyčios ir visų žmonių vienybe

Pats popiežius Jonas Paulius II, apžvelgdamas praėjusių metų darbo rezultatus, per gruodžio 21 dieną vykusį tradicinį prieškalėdinį susitikimą su Romos Kurijos bendradarbiais sakė, jog didžiausias jo rūpestis buvo „bendrystė su Dievu ir vienybė tarp visų žmonių, pradedant tikinčiaisiais“. Būtent pirmiausia šiuo tikslu jis paskelbė Eucharistijos metus, „iškeliant vienintelį ir neišsemiamą vienybės šaltinį: patį Kristų“. „Krikščionių vienybės siekiui buvo intensyvinamos ekumeninės pastangos įvairiuose lygiuose nuolatinių kontaktų, susitikimų ir iniciatyvų su mūsų broliais iš skirtingų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių dėka“, - kalbėjo Šventasis Tėvas per minėtą susitikimą su Vatikano dikasterijų vadovais ir darbuotojais.

Be jau aptarto dialogo su Konstantinopolio ir Maskvos patriarchato vadovybe grąžinant šventųjų relikvijas ir Dievo Motinos istorinę ikoną, praėjusiais metais Popiežių buvo aplankę žymūs liuteronų dvasiniai vadovai – Vokietijos sostinės Berlyno vyskupas Volfgangas Huberis (rugsėjį)ir Suomijos sostinės Helsinkio vyskupas Eras Huovinenas (sausį). Šiuose susitikimuose buvo prisimintos penktosiosios metinės pasirašymo Bendros katalikų ir liuteronų deklaracijos dėl nuteisinimo doktrinos, kuri ženklino reikšmingą pažangą abiejų konfesijų ekumeniniame dialoge.

Popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad „Bažnyčios vienybės ir visos žmonių giminės vienybės“ troškimas buvo regimas su juo susitikusių gausių maldininkų, ypač jaunų žmonių, veiduose per susitikimą Šveicarijoje ir tarptautinį Katalikų akcijos sąskrydį, vykusį Loreto Dievo Motinos šventovėje Italijoje, kuriame taip pat dalyvavo ir Šventasis Tėvas. Metų pabaigoje Popiežiaus namų prefektūra pranešė, kad iš viso 2004-aisiais susitikimuose su Jonu Pauliumi II – bendrosiose ir specialiose audiencijose, šv.Mišiose, sekmadienio vidudienio maldos susitikimuose – dalyvavo daugiau kaip 2,2 milijono žmonių!

Kalboje Romos Kurijos nariams Šventasis Tėvas taip pat nurodė, kad visų tikinčiųjų atsakomybė vienybei siekti buvo pabrėžta jo nuolatiniuose raginimuose „Europos katalikams likti ištikimiems Kristui“. Nuo Europos krikščioniškųjų šaknų išlaikymo daug priklauso „teisinga ir solidari kontinento ir viso pasaulio ateitis“, tvirtino Jonas Paulius II. Savąjį 2004 metų vertinimą jis užbaigė patikinimu, jog, kaip ir visi krikščionys, jis „nesibijo sunkumų“, nes pasitiki Betliejaus Kūdikiu, „kuris iš meilės atėjo pas mus“. Visų susirinkusių bendradarbių vardu Popiežių pasveikino Kardinolų kolegijos dekanas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris šiais padėkos žodžiais: „Mes dėkojame, Jūsų Šventenybe, už jūsų nesvyruojantį tikėjimą, už jūsų ištikimybę savajai misijai stiprinant brolius ir seseris tikėjime, už jūsų dosnumą ir drąsą sekant Kristų kasdieniuose rūpesčiuose, už jūsų kantrybę nešant Kristaus jungą, užbaigiant savo kūne, ko dar trūksta Kristaus kančioje dėl Jo kūno, Bažnyčios“. Prie šios padėkos Šventajam Tėvui gali prisidėti visi pasaulio katalikai.

© 2005 "XXI amžius"