Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sesers Julijos būties vėrinys

Irena PETRAITIENĖ

Mama Julija Kuodienė 1921 metais

Tėvas Pranas Kuodis 1942 metais

Julytė ant naujos mamos Pranės Kuodienės kelių, iš šonų – močiutė Marcelė, senelis Petras Kuodis, antroje eilėje - Pranas ir Leonas Kuodžiai. 1927 metai

Visą gyvenimą kartu kopia į kalną s. Gema Stanelytė ir s. Julija Kuodytė. 1960 metai

Vienuolė, Raudonojo Kryžiaus ligoninės laboratorijos vedėja. 1964 metai

Tarp brolėnų ir seserėnų

Tegul šis rašinys būna tarsi mediniai karoliai arba medinis rožinis, išskaptuotas iš Lietuvos lygumose augančio medžio, kurio šaknys su Amžinybe susipynusios, po kurio vešlia lapija slepiamasi nuo staigios liūties, iš kurio kryžius dirbamas. Kitoks vėrinys ir netiktų Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seseriai Ksaverai Julijai Kuodytei, gruodį paminėjusiai savo gyvenimo garbingą sukaktį, nes jai žemiški blizgučiai niekada nerūpėjo - tik didysis pašaukimas, tik Didžiosios Meilės įstatymas.

Šaknys

Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas iš tolo matyti. Iš Užkalnių kaimo kilusiam siuvėjui ir knygnešiui Petrui Kuodžiui šis bokštas irgi rodydavo kelią. Nagingas siuvėjas Kuodis žmonių buvo laukiamas ir mėgstamas. Ramygaloje sukūręs šeimą, Petras tapo ūkininku. Buvo reto sumanumo. Laikraščiuose aptikęs gerą patarimą, žemdirbystės naujovę, tuoj savo ūkyje išbandydavo. Kuodžių ūkis kaip ant mielių augo. Gimė keturi vaikai - duktė ir trys sūnūs. Vienas vos ūgtelėjęs mirė. Netrukus mirė ir Petro žmona.

Vyriausioji duktė Viktorija, sūnūs Pranas ir Leonas nuo mažens mokėsi: pirma Ramygalos, vėliau Panevėžio mokyklose. Maldinga namų dvasia palietė visus Kuodžių vaikus, tačiau labiausiai - Viktoriją. Ar tik ne tėvo surinktos dvasinio turinio knygos ir geras aplinkos pavyzdys jos širdyje pasėjo norą pasiaukoti Dievui? Tėvas neprieštaravo dukters pasirinktam Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos vienuolės keliui. Matydamas Leono polinkį į literatūrą, leido mokytis Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.

Namų atrama tapo vidurinysis sūnus Pranas. Buvo sumanus, galvotas, domėjosi ūkio reikalais. 1918 metais Pranas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Į gimtuosius namus jis grįžo kupinas ryžto kurti gyvenimą, pačiam augti, kitus auginti. Visa Ramygala, tėvo džiaugsmui, matė grįžusio savanorio išmintį, gerą, plačią širdį. Todėl, skiriant Ramygalos valsčiaus viršaitį, visų akys nukrypo į Praną.

Motina

1924 metų gruodį šį pasaulį išvydusi pirmoji P. Kuodžio dukra tėvams, seneliams buvo tikras džiaugsmas. Julija Kuodienė pareiškė, kad norėtų pirmagimę paaukoti Dangiškajai Motinai - tebūnie ji Marija, o tėvas iš pagarbos ir meilės savo žmonai pridėjo Julijos vardą. Bet netrukus moteris sunegalavo. Gimdyvę dėl kraujo užkrėtimo teko skubiai vežti į Panevėžio ligoninę. Deja, gydytojai buvo bejėgiai, ir Julija Kuodienė mirė.

Visa Ramygala gedėjo progimnazijos mokytojos J. Kuodienės. Ji skyrėsi iš kitų - ilgi vešlūs plaukai derėjo prie lygaus ramaus balso, o mokytojos stotas, laikysena rodė kilnumą, artimo meile ir idealizmu degančią širdį. Mokytoja Kuodienė Ramygalos jaunimą skatino jungtis į angelaičių, pavasarininkų ar ateitininkų eiles, savo pavyzdžiu rodė, koks turi būti nepriklausomos Lietuvos inteligentas.

Našlaitė

„Globok mano mergytę“, – tokius mirusios Julijos žodžius sapne išgirdo našlė Marcelė Abromavičienė, gyvenusi savo ūkelyje, P.Kuodžio ūkio kaimynystėje. Tvarkinga, ori moteris, žmonių galva, tiko Kuodžiui į pačias. O jis nutarė pasiklausti vaikų. Tėvas mylėjo ir gerbė savo vaikus, vertino jų nuomonę. Juk vyriausias sūnus Pranas - Ramygalos viršaitis, Leonas - mokytojas, poetas, Kaune su garbingais asmenimis bendrauja, vyriausioji duktė Viktorija - vienuolė. O vaikai tėvo sprendimui neprieštaravo. Juk vienam ūkyje nelengva, reikia šeimininkės, o svarbiausia - supratimo, geros, užjaučiančios širdies.

Julijos žodžius Marcelė priėmė kaip balsą iš aukščiau, kaip įpareigojimą, kaip pripažinimą ir netgi malonę. Ir tikrai seniesiems Kuodžiams mažoji Julytė buvo visas džiaugsmas, tikras Dievo siųstas saulės spindulys. Senelis Petras, džiaugdamasis vaikaitės guvumu, patenkintas raitydavo ūsus, kad prigimtimi Julytė į Kuodžius nusidavusi.

„Dėdeliuku Ramygalos žmonės vadino mano senelį Petrą, - atsimena s. Julija. - Tai buvo fiziškai ir morališkai stiprus žmogus. Sulaukęs beveik 100 metų (mirė 96-erių), atrodė taip, tarsi jam nėra neįveikiamo dalyko. Kartą pasibaidė jo eržilas ir nešė vežimą per visą miestelį, bet senelis spėjo pagriebti vadžias ir, visų nuostabai, žirgą lengvai suvaldė. Jam, garbaus amžiaus ūkininkui, nieko nereikšdavo vienu atsispyrimu iš užpakalio ant arklio užšokti. Jis visur mane vesdavosi, į lankas, netgi į medžioklę. Dėdeliukas turbūt norėjo, kad jo vaikaitė nebūtų išlepinta, o kaip visi Kuodžiai visais atžvilgiais stipri. Močiutė irgi buvo gera, rūpestinga. Bet jai pagal to laiko madą atrodė, kad gerų namų panelė būtinai turi mokėti kalbėti lenkiškai. Man buvo penkeri metai, kai ji bandė pamokyti lenkų kalbos. Visa šeima juokėsi, kai tokia pyplė atrėžė: „Nesimokysiu lenkiškai, nes lenkai mūsų Vilnių užėmė“. Tokia Lietuvos patriotė. Matyt, vaiko sąmonę formavo tėvo, dėdeliuko pokalbiai, jų aiški pozicija. Namų aplinka turėjo didelės reikšmės. Bet iš tiesų mane auklėjo mamytė... Ten, Amžinybėje.“ Visi, kas pažinojo mokytoją Kuodienę, sakydavo, kad jos dukrelė - tikra mama.

Tėvo namuose, svečių kambaryje, pačioje matomiausioje vietoje, buvo mamos – J. Kuodienės portretas. Kad mama yra kažkur šalia, kad ją mato, stebi, jai gero linki, Julytė žinojo nuo mažumės. Sekmadieniais viršaitis Kuodis į bažnyčią vesdavosi ir dukrelę. Prie tėvo glausdamasi, mažoji tarsi jausdavo, kad iš aukštybių, Dievui ją laiminant, mylinčiu šypsniu glosto ir mamytė. Šie ankstyvos vaikystės potyriai mergaitės širdyje žadino Amžinybės pojūtį. „Atsimenu, bėgiojant po bažnyčios šventorių, staiga nutvieskė mintis - Amžinybė. Vadinasi, reikia būti labai gerai...“ – sakė s. Julija.

Trejus metus našlavęs, viršaitis sukūrė naują šeimą - vedė progimnazijos mokytoją, Žeimių klebono kunigo Jono Gėgžnos seserį Pranę. Julija atsimena, kad šalia mamytės portreto atsirado ir šio dvasininko atvaizdas. Tai buvo lyg du Amžinybę simbolizuojantys žiburiai - vienas ten esantis, o kitas - žmones mokantis jos siekti.

Tėvų namai

Kuodis, kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo gavęs 4 ha žemės Nevėžio saloje prie Krekenavos. Ten arklio traukiamu vežimu per pievas dardėdamas šienauti drauge veždavosi ir Julytę.

„Tėvelis buvo santūraus būdo, tačiau geros širdies, giedros dvasios žmogus, - atsimena s. Julija. - Neteko jo matyti pykstant, barantis - ne, visada ramiai, gražiai išnarplioja ir painiausią gyvenimišką keblumą. Grįžta iš valsčiaus, o, žiūrėk, jau būrelis žmonių priebutyje stoviniuoja, laukdami viršaičio išmintingo patarimo ar kokio nors ūkinio reikalo sprendimo. Kiekvienam jis rasdavo tinkamą žodį, visada buvo pasirengęs žmogui ranką ištiesti, atlikti savo tarnybinę pareigą. Visada vilkėdavo kostiumu. Nemačiau jo išgėrusio, nors namuose per šventes viešėdavo svečių. Kalėdų ar Velykų antrą dieną prasidėdavo vizitai. Viršaitį lankydavo parapijos kunigai, kiti garbingi apylinkės žmonės. Svečių kambarys buvo erdvus, vidury – apskritas stalas, šalimais sofa, du foteliai, rašomasis stalas, komoda, radijas, ant sienų - mano tikros mamytės ir naujos mamos brolio kunigo portretai, Švč. Mergelės Marijos paveikslas.“

Ir viršaičio namus mėgdavęs lankyti jaunasis kunigas Gėgžna, ir progimnazijos direktorius Liesius su žmona su ypatinga šiluma ir gailesčiu žvelgdavo į Julytę. Kad ir rūpestinga buvo naujoji mama, bet tikros motinos niekas neatstos. Tėvo brolis Leonas, Kaune su garsiu kalbininku Jonu Jablonskiu bendradarbiavęs, žurnalą „Mokslo dienos“ redagavęs, pats kūrybiškai spaudoje reiškęsis, Julytei visada atveždavo naują miestišką lėlę, o vėliau, šiai tapus Ramygalos progimnazijos mokine, parūpindavo žurnalų, religinio turinio knygelių. Jis matė guvų dukterėčios protą, todėl nevengdavo su ja diskusijų, ypač pasaulėžiūros klausimais. Pokalbiai su dėde moksleivei padėdavo sąmonėti, nes visus per diskusiją iškilusius klausimus aptardavo su progimnazijos kapelionu.

Tai buvo jaunimui atsidavęs kunigas. Jis kalbėdavo įtaigiai, vaizdingai, sugebėjo įžvelgti kiekvieno talentus. Iš mokinių išrinkęs aktorius, rengdavo vaidinimus per Gavėnią, Adventą. Į mokinių spektaklius susirinkdavo visas miestelis. Kartą Julijos tėvas, matydamas jos laikyseną, elgseną viešumoje, tarė: „Man dėl tavęs ramu“. Jai stojant į slaptą ateitininkų organizaciją, kapelionas patarė: „Atsiklausk tėvelio“. Žinoma, tėvas leido. Tėvas norėjo, kad Julija mokytųsi, dvasiškai augtų. Baigus Ramygalos progimnaziją, išleido į Panevėžio gimnaziją.

Studijos. Bundantis pašaukimas

1945-ieji. Tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos, Kauno medicinos instituto absolventės, diplomų teikimo dieną – tai viena gražiausių s. J.Kuodytės asmeninio albumo nuotraukų. Julija - antroje eilėje tarp gražių lietuvaičių. Tėvas norėjo, kad Julija mokytųsi, ir dėl to nieko negailėjo, nors viršaičio pareigų buvo atsisakęs dar karo metais, kai vokiečiai spyrė verbuoti jaunuolius į vermachto kariuomenę. Ne, Kuodis netarnavo nė vieniems okupantams - liko ištikimas, doras savo tėvynės sūnus. 1947 metais kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą.

Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete 1941 metais studijuoti pradėjusi Julija gyveno Maironio namuose, kur tuo metu antrame aukšte butą turėjo mamos brolio Vinikaičio šeima.

Maironio namuose jai tekdavo matyti poetą B. Brazdžionį ir to meto muziejaus direktorių kun. Lipniūno brolį. Maironio namų aplinka ir dėdės katalikiška šeima jaunai merginai padėjo formuoti pasaulėžiūrą. Netoli buvo Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, kurią Julija su pusseserėmis Aurelija ir Laima lankydavo. Čia klausydavosi įtaigių ir uždegančių kun. Biliūno pamokslų. Nuo mažens pajutusi Amžinybės dvelksmą, nuo jaunumės dalyvavusi katalikiškoje veikloje, ir Kaune Julija yrėsi gilyn į tikėjimo gelmes. Ypač didelį įspūdį jai paliko knyga „Taip, Tėve”, uždegusi Dievo gailestingumu, Jo valios ieškojimu.

Kaune studijuodama stomatologiją, Julija buvo ir aktyvi ateitininkė, priklausė studentų medikų korporacijai „Gaja“, dalyvavo pogrindinio laikraščio „Į laisvę” organizavimo ir platinimo darbe. Reikšminga buvo pažintis su ateitininke iš Šiaulių pedagoginio instituto, Kaunan atvykusia Jone Juozapaityte, pamaldžia mergina. Dvi katalikiškų pažiūrų merginas suartino ateitininkijos siekiai ir bundantis Dievui pašvęstojo gyvenimo pašaukimas.

J. Kuodytė buvo paskirta į Švenčionis ir ten dirbti išvažiavo ramia širdimi - tokia Dievo valia. Švenčionyse susitiko su kunigais idealistais Vasiliausku, Vaičioniu, su lietuviais inteligentais Siniais, Jablonskiais. Čia įgyta pirmoji gydytojos stomatologės ir sanitarijos mokytojos praktika. Švenčionys - tai atskiras spalvingas Julijos gyvenimo puslapis, kupinas maldų ir troškimo sužinoti, ko iš jos Viešpats nori, kokį kelią rinktis.

„Kas trys mėnesiai iš Švenčionių važiuodama į Ramygalą tėvų aplankyti, dažnai užsukdavau į Panevėžį ar Kauną,- atsimena s. Julija. - Tokios kelionės metu, rodos, 1947 metų pavasarį, Kauno Katedroje susitikau Prancišką Mockaitę, mano dėdienės Vinikaitienės draugę. Ji man ir sako: „Užeik pusryčių, noriu supažindinti su vienu geru žmogumi“. Tai buvo jėzuitas t. Pranciškus Masilionis.“

Buvo sunkūs Bažnyčiai ir Lietuvai laikai: trėmimai, pilni kalėjimai geriausių žmonių, miškuose kovojo ir žuvo jaunimas, visur uždarinėjami vienuolynai. Per pirmąjį susitikimą t. P. Masilionis atsargiai ėmė kalbėti, kad štai išsklaidytos seserys ir vienuoliai, o Bažnyčiai vis tiek reikia dirbti. Reikia kurti naują vienuolyną, kuris veiktų pogrindyje ir padėtų Bažnyčiai gelbėti sielas. T. Pranciškus paprašė apsispręsti. Staiga ji aiškiai suprato, kad tai atsakas į jos maldą. Tos nuojautos pagauta pasakė, kad jau apsisprendusi. Šis nustebęs ilgai į ją žiūrėjo.

Pirmuosius įžadus Šiaulių jėzuitų bažnyčioje 1947 m. spalio 11 d. slapta davė Joana Juozapaitytė ir Julija Alijošiūtė. Be to, šventėje dalyvavo jau apsisprendusi kandidatė J. Kuodytė. Kongregacijos vyresniąja steigėjas paskyrė s. J. Juozapaitytę. Vienuolyno centras įsikūrė Šiauliuose, kur dirbo kun. P. Masilionis. 1950 metais centrine kongregacijos būstine tapo namai Kaune, P.Višinskio gatvėje, kur atsikėlė vyresnioji ir naujokynas. Vienuolyno reikmėms P. Marcinkutė, pardavusi savo krautuvėlę, nupirko namą ir K.Donelaičio g. 36 (dabar Dobužinskio g. 3).

„Tėvas Masilionis buvo mūsų steigėjas ir pirmasis dvasios vadas, - kalba s. Julija. - Mes klausydavomės jo drąsių konferencijų ir rekolekcijų. Dažnai patardavo: „Darykite, kaip norite, kad tik būtų teisinga”. Kaip Viešpats pamoko, duoda įsakymus ir palieka laisva valia apsispręsti, taip ir tėvelis, kaip vyresnysis, niekados kategoriškai nieko neįsakinėdavo. Nuolat kalbėdavo apie Eucharistinio Jėzaus meilę. Per rekolekcijas laikydavosi šv. Ignaco pratybų plano: kalbėdavo apie žmogaus paskirtį, Dievo valią, nuodėmių šaknis, nuolankumo laipsnius ir kita.“

Gydytoja ir vienuolė

„Kaip žemė mums yra žemiškojo gyvenimo pagrindas, taip vidinis jungimasis su Dievu yra dvasios gyvenimo pagrindas“, - su tokiomis t. P. Masilionio mintimis ir stipriu vidiniu nusistatymu s. Ksavera Julija Kuodytė atvažiavo į jaunystės miestą Kauną. 1957 metais kongregaciją užgriuvo persekiojimai: namuose P.Višinskio gatvėje padaryta krata, išspausdinti užgaulūs straipsniai su seserų nuotraukomis ne tik sovietinės Lietuvos, bet ir Maskvos spaudoje, prasidėjo seserų tardymai ir sekimas. Tardymo neišvengė ir s. Julija.

Kaune ji pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės laboratorijos vedėja. Ten reikėjo ypatingo kruopštumo, atidumo, todėl vedėja buvo reikli sau ir kitiems. Kartą viena laborantė, supykusi už pamokymą, išrėkė: „Mes pasakysime, kad jūs tikinti“. „O kas čia tokio?“- neišsigando vedėja.

Tuo metu ligoninei vadovavo gydytojas Stanionis, kuris žinojo laboratorijos vedėją esant vienuole, tačiau buvo kultūringas žmogus, gerbė kitų įsitikinimus. Kartais laboratorijos vedėja susilaukdavo bendradarbių „adatėlių“. Kartą vienas pasigyrė, kad visas „davatkas“ atleido. „O aš?“ - įdėmiai pažvelgė s. Julija. „Tu,- sakė šis, - ne davatka, tu tikintis žmogus“. Gydytojų politinio švietimo valandėles privalėjo lankyti visi. Vienas lektorius ilgai kalbėjo, bet klausimų nesulaukė. Laboratorijos vedėja staiga išpyškino: „Atvarėte per jėgą, laiką sugaišau, o vis tiek neatsiverčiau“. Per vienas Velykas gydytojai irgi bandė pajuokauti, girdi, buvo kameros, filmavo, tai tikriausiai vedėja bus pirmame plane. Ano meto žmonės pasakojo, kad toks gydytojos Kuodytės viešas Arkikatedros, Karmelitų bažnyčios lankymas stiprino ne vieną tikėjimo ieškantįjį.

Tačiau tikrasis darbas vyko K. Donelaičio gatvėje, žalioje kaimiškoje troboje, kuri kelis dešimtmečius buvo saugi priebėga Katalikų Bažnyčios žmonėms. Monsinjorai Vincentas Jalinskas ir Petras Meilus pasakojo, jog kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai, dančiui suskaudus ar kokio sopulio kamuojami, eidavo pas s. Juliją, nes žinojo, kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo, buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų ar tremties grįžę žmonės. Vizitai pas stomatologę Kuodytę buvo puiki proga pasikalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos būdavo vengiama kalbėti net tarp storų seminarijos sienų. Šiuose namuose būdavo galima laisvai kalbėti ir apie Bažnyčios, tautos reikalus, čia būdavo sužinoma apie persekiojimus, gudrius saugumo manevrus, apie literatūrą, tik neminimi vardai.

„Mane žavėdavo sesers Julijos mokėjimas nuoširdžiai sutikti kiekvieną atėjusį, - prisimena s. Gerarda Elena Šuliauskaitė. - Niekados nerodydavo susierzinimo dėl ne laiku atėjusios sesers, svečio ar savo paciento. Žmones ji pasitikdavo triukšmingai besijuokdama ir, jei būdavo laisva, priimdavo arba prašydavo palaukti. Savo gyvenimo kaip ir neturėjo - gyveno kitiems.“

Seminarijoje buvo įkurtas stomatologo kabinetas, kad pas šitą „antisovieinę“ stomatologę privačiai nesilankytų kunigai ir klierikai. Bet drąsiausieji draudimų nepabūgo. S. Juliją per vieną tardymą pareigūnas norėjo pamokyti ir pasakė: „Dirbk savo darbą“, o bandęs jai mesti kaltinimus dėl tikėjimo, pats ėmė trauktis. Saugumiečiai stebėdavosi gydytojos vidine laisve, asmenybės stiprumu, žodžio aštrumu, oria laikysena. Jie netgi imdavo šaipytis. Girdi, vienuolė, o iš kitų moterų pasauliečių savo išvaizda neišsiskiria. Bet tuoj išgirdo: „Tai kuo vienuolės jums pavojingos, jeigu tik žiūri, kad iš kitų neišsiskirtų?” Kaip ir kuo? Jos gyvena laukimu, - rėmė kaltinimus saugumiečiai. „Vyrai, - springdama juoku atitarė s. Julija, - o koks pavojus valstybei, jei kokios panelės gyvena laukimu ar nelaukimu?“ Saugumiečiai sakydavo: „Su ja nėra ką kalbėt, tik grūst į Sibirą ir tegul kerta mišką”.

Vyresnioji

„Kai žmogus vykdo Viešpaties valią, Kūrėjas iš savo iždų ima dieviškąsias spalvas ir kuria savo gyvąjį paveikslą, žmogaus asmenybę... Juo ištikimiau, juo su didesne meile ir didesniu pasiaukojimu žmogus vykdo Viešpaties valią, tuo dieviškesnių bruožų ir vertybių Dieviškasis Kūrėjas sukuria sieloje. Juo daugiau Viešpats suteikia žmogui savo vertybių, tuo daugiau sieloje malonės šviesos, tuo labiau pažįsta Dievą, Jo valią, Amžinybę”, - 1965 metais „Meilės Magnificat” rašė t. P. Masilionis. Seserys brendo dvasia, gaivinamos jo rekolekcijų, konferencijų ir pamokymų.

T. Masilionio pamokymai, vienuoliškas gyvenimas seserims padėjo pakelti 1968 metų negandas, kai dėl KGB pastangų ir dėl negalėjimo susisiekti bei išspręsti iškilusius klausimus su aukščiausiomis Bažnyčios instancijomis Vatikane kongregacija suskilo. Tai labai skaudžiai išgyveno vienuolijos įkūrėjas ir seserys. Nuo 1968 metų kongregaciją ėmė globoti vyskupai tremtiniai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, nuolat rėmė Lietuvos jėzuitų provincijolas t. Jonas Danyla. Tada s. K.J. Kuodytė buvo kongregacijos vyresnioji.

„Po šeimelės skilimo dažnai iš naujo permąstydavau tėvelio Masilionio įžvalgas,- sako s. Julija. - Vyresnioji negali daryti, kas jai į galvą šauna, ji privalo vadovautis kongregacijos charizma, regula, pati privalo persiimti tąja dvasia ir ja vadovautis. Po skilimo tėvelis Masilionis pasakė: „Aš daug mąsčiau, kad vyresniosios reikia klausyti gyvame tikėjime, bet aš vieno dalyko nepasakiau, jog reikia budėti, kad ir vyresnioji vykdytų Dievo valią”. Vyresnioji turi pati ieškoti Dievo valios, būti pavyzdžiu kitoms seserims. Negerai, jei vyresnioji jaučiasi esanti viršininkė ar geresnė už kitas. Šias pareigas reikia eiti su Dievu vienybėje, priimant jas ne kaip duotybę, o kaip atsakomybę. Senuosiuose vienuolynuose vyresniosios būdavo motinėlėmis, joms bučiuodavo rankas, o mūsų kongregacijoje - ne, visos lygiai atsakingos.“

„S. Julijos dvasinis brendimas ir tolimesnė veikla buvo sąlygojama to meto religinės ir politinės įtakos, - mintimis dalijasi s. Gerarda. - Ji nuolat pabrėždavo, kad mes niekada nebandytume vaduotis nors ir mažu melu, nes mus, seseris, stebi žmonės ir jie puikiai supranta, kai bandai ką nors suvaidinti, greitai mūsų elgesyje pajunta melą. Jei kas ir nepasisekė – reikia nusižeminti ir prisipažinti, kad klydome. Kai atėjau į šią bendruomenę, mane nustebino jos atvirumas. S. Julytė sakydavo, kad pataikavimas bet kuriai seseriai ar nutylėjimas jos klaidų kenkia dvasiniam gyvenimui. Todėl visas seseris priimdavo vienodai - su didele meile ir atidumu. Iš karto pastebėdavo, jei kuri sesuo dėl ko nors išgyvena ar turi kokių sunkumų. Nuolat kartojo, kad seserys ieškotų tikrų vertybių, o ne išorinių blizgučių.

Kai į kongregaciją įstojo viena gydytoja, aš, susitikusi ją pas s. Julytę, iš įpratimo kreipiausi „daktare”. Sesuo Julija tuoj perspėjo, kad pas mus yra tik seserys ir nė vienos negalima išskirti. Kai kartą t. Pranas Račiūnas paprašė nurodyti, kiek seserų turi aukštąjį išsilavinimą, vyresnioji s. Julija užprotestavo: „Kam čia kaišioti tuos diplomus? Seseris ne dėl to reikia vertinti“. Vyresniosios nuostata buvo kaip ir t. Masilionio, kuris „Konferencijose“ rašė: „Linkimas į garbę mumyse yra labai stiprus, vienas iš pačių stipriausių. Tas linkimas nugalėjo dangaus angelus, net vieną iš pačių galingųjų, juos visus sudarkė, padarė demonus. Tas linkimas į garbę nugalėjo pačius didžiuosius šventuosius, žmonijos vadus, karalius... Nuolankusis nugali šį linkimą, pavergia angelų, pirmųjų tėvų ir žmonijos pavergėją. Nuolankumas - nugalėjimas. Siela sau išsikovoja karališką laisvę. Be pančių, be trukdymų ji žvelgia ir ieško, kas vertingiausia, kad ten aukotųsi besąlygiškai“.

„Kronika“. Gyvenimas kaip ant vulkano

Didžiadvasiškumas, karžygiškumas – šie t. Masilionio rekolekcijose dažnai vartoti žodžiai įgavo naują prasmę augančiai eucharistiečių bendruomenei. Antai s. Gražina Juknevičiūtė pamena, kad tada prasidėjo kitoks gyvenimas: kova, misijos, rizika, sekimai. S. Julija akcentavo, kad malda savo gelmėmis stiprino visus pogrindžio dalyvius. Dažnai prisimindavo t. Masilionio mintis: „Siela įsišaknija Dievuje malda, ir malda ji ima iš Dievo maisto. Jei malda prasta, tai siela Dievuje prastai, silpnai laikosi ir gauna mažai maisto. Ją lengvai parbloškia stipresnis pagundų vėjas, o audra ją sutriuškina“.

1969 metais gimė Eucharistijos bičiuliai, vadovaujami s. eucharistietės Gemos Stanelytės, 1972 metais – „LKB kronika“, pogrindžio spauda. Vyskupams V. Sladkevičiui ir J. Steponavičiui laiminant ir jėzuitams drąsinant, eucharistietės pradėjo aktyvią pogrindinę religinę veiklą. S. Julija juokavo, kad galbūt kongregacijos skilimas irgi buvo Apvaizdos valia, mat to meto oficialiems ganytojams būtų buvę keblu laiminti antisovietinę veiklą.

Bažnyčios persekiojimų metais gyvenimas K.Donelaičio gatvės name, pasak seserų Gerardos ir Gražinos, buvo kaip ant vulkano. Jos atsimena:

„Bendra virtuvė su neaiškia kaimyne, kaip vėliau paaiškėjo, bendradarbiavusia su saugumu, bendras koridorius, o už tos saugumietės sienos - mūsų koplyčia, iš kur viskas girdėti. Toje koplyčioje vykdavo seserų įžadai, priėmimai, šv. Mišios. Čia pamokslus sakydavo drąsiausi Lietuvos kunigai – dabartinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigai Juozas Zdebskis ir kiti. Tai buvo Apvaizdos stebuklas, kad mums susirinkus neįsiverždavo KGB. Sesers Julijos drąsa nuostabiai veikė ir visą bendruomenę. Žinodamos, kaip yra sekamos, vis vien apie trisdešimt seserų kas mėnesį rinkdavosi į pirmojo ketvirtadienio agapę. Kaip galėjome ten ir sutilpti? Bet tada jautėmės laimingos ir gaudydavome kiekvieną žodį.

Kai „Kronikos“ pirmasis numeris pateko s. Julijai į rankas, ji suprato - tai bendras, didelės stiprybės reikalaujantis darbas. „Kronikos“, vėliau „Aušros“ straipsniai iš tiesų pirmiausia „atskrisdavo“ į Donelaičio gatvę. S. Julija juos slėpdavo juokingai atviroje vietoje - po slenksčiu. Kartais jie būdavo perduodami pogrindžio redakcijoms. Dievas saugojo tą vietelę, kuri retai būdavo tuščia. Net per kratą slėptuvės nerado. Atėję talkininkai daug nekalbėdavo, nes ir sienos ausis turėdavo. Kai sekimas ypač sustiprėjo, viską būdavo stengiamasi parašyti ar parodyti gestais. Gestų kalba visi svarbesni religinio pogrindžio veikėjai turėjo savo vardus“.

Vyresnioji dažnai su seserimis važiuodavo į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą V. Sladkevičių susitarti dėl rekolekcijų, o į Žagarę pas vyskupą J. Steponavičių vyko pašaukimų, leidimų, kongregacijos veiklos reikalais. Bet su oficialiais asmenimis kongregacijos vyresnioji buvo kitokia, akyla ir ausyla. Kartą vienas garbingas asmuo, ją pasikvietęs, paklausė, ar ji žinanti, kad eina „Kronika“. Ar žino, kieno tai darbas? O ši pareiškė: „Tai pasauliečių darbas. Mat seselės per daug vištiškos, o kunigai per dideli bailiai, kad tokio darbo imtųsi“. Kai po kunigų A.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus areštų, atsimena s. Gerarda, reikėdavo tvarkyti „Kronikos“ rašinius ir iškildavo neaiškumų, o kun. J. Borutos negalėdavo rasti, tai eidavo pas s. Juliją ir klausdavo patarimų. Ji visuomet labai aiškiai nurodydavo.

Ir dabar s. Julija tokia pat kaip jaunystės metais, nepaisant metų naštos. Vien Dievo valia pasikliaujanti, kiekvieną žmogų priimanti kaip artimą bičiulį, kiekvienam dosniai dalijanti savo širdies šilumą, asmeninio ir vienuoliško gyvenimo patirtį. Motiniška, tiesi, maldinga. Ir tuo kiekvienam ją pažįstančiam žmogui brangi.

Nuotraukos iš asmeninio
s. J. Kuodytės albumo

© 2005 "XXI amžius"