|
Šeimininkai ir prievaizdai
Petras KATINAS
Naujųjų metų išvakarėse socialinės apsaugos ir darbo ministrė per visas žiniasklaidos priemones rožinėmis spalvomis nupiešė vaizdelį, kaip pagerės visų pensininkų, neįgaliųjų ir kitų socialiai remtinų žmonių gyvenimas. Mat vis dar besiriejanti, o senaisiais metais taip ir nespėjusi pasidalyti visų portfelių ir portfeliukų koalicinė Vyriausybė savo lozunginėje programoje yra numačiusi padidinti pensijas net 35 litais! Leidžiama suprasti, kad partiniai nomenklatūrininkai ir oligarchai, numatę skirti tuos varganus 35 litus, vos ne paskutinį kąsnį nuo savo burnų atitraukia. Ne be reikalo ministrė kartą gyrėsi, kad nuo pat vaikystės pionierių ir komjaunimo visokiausiose akcijose buvo didžiausia aktyvistė bei organizatorė. Taigi ministrės ir jos šefo pamaloninti pensininkai turi kasdien dėkoti jiems už rūpestį. Ir kaip tik tą pačią dieną, kai per nacionalinį radiją ir kitas žiniasklaidos priemones trykšdama optimizmu ministrė vardijo savo nuopelnus, visa Lietuva išgirdo dar vieną žinią: vyriausiasis etikos sergėtojas Tarnybinės etikos komisijos vadovas A.Meškauskas pasiskyrė sau mėnesio atlyginimo dydžio (5000 Lt) kalėdinę premiją. Pasak A.Meškausko, jis nematąs nieko bloga, nes premiją, arba, anot jo, tryliktąjį atlyginimą, pasiėmė vadovaudamasis įstatymais. Be to, pagal gaunamą atlyginimą jis yra kone menkiausiai apmokamas aukšto lygio valdininkas. Ir iš dalies jis teisus. Juk tokias premijas iš visų mokesčių mokėtojų kišenės pasiima ir A.Meškausko kolegos, dirbantys daugybėje kitokių valdiškų institucijų, departamentų ir įvairiausių kontrolių. Tik kur kas didesnes. Stebina kitkas: etikos sergėtojo aiškinimas, kad daugiau kaip penkių tūkstančių litų mėnesinio atlyginimo nepakanka net drabužėliams ir apavui. Negi vaikščiosi basas ir be kepurės, - guodėsi etikos sargas. Apie etiką šį kartą jos sergėtojas nekalbėjo. Tokie dalykai valdžios žmonėms jau seniai tapo visiška atgyvena ir nebeįdomūs. Kokia gali būti etika, jeigu daugelis pensininkų privalo būti laimingi, gaudami bent keturis tūkstančius ne per mėnesį, o per metus! Tą tariamą pensijų padidinimą šiais metais su kaupu suvalgys nuo sausio 1-osios pabrangusios dujos, elektros energija, popierius, tarpmiestinių autobusų bilietai, netgi degtukai
Maisto produktus gaminančių bendrovių vadovai, vos pasibaigus šventiniam šurmuliui, jau paskelbė džiugią naujieną, jog dauguma maisto produktų brangs iki dešimt procentų. Pensininkai, jau faktiškai anksčiau negalėję nuvykti autobusu aplankyti savo artimųjų arba jų kapų, dabar galės tik mintyse juos prisiminti. Ir visa tai daroma socialiai orientuotos Vyriausybės!
Taigi beveik visą nepriklausomybės laikotarpį į valdžią demokratiškai atsisėdę komunistai valstybę valdė taip, kad, pagal vienos prieš pat Naujuosius metus surengtos sociologinės apklausos duomenis, net 34 proc. Lietuvos gyventojų, daugiausia 40-59 metų amžiaus žmonės, blogiausiu Lietuvos istorijos laikotarpiu įvardijo metus po nepriklausomybės atkūrimo 1990-uosius. Pasirodo, buvo geriau ne tik komunistinio sąstingio metais, bet ir tada, kai tūkstančiai buvo vežami į Sibirą, tremiami į gulagus, žudomi. Kai pirmaisiais vadinamosios kolektyvizacijos metais badu dvėsė nuo stogų plėšiamais šiaudais šeriami gyvuliai, o žmonės už metus vergiško darbo parsinešdavo namo pusmaišį dirsėtų supelijusių grūdų. Ką visa tai reiškia? Tiesa, tos apklausos organizatoriai pažymi, jog nepriklausomybe nepatenkinti žmonės teturi vos pradinį išsilavinimą. Tačiau tai menka paguoda. Visų pirma tas beveik milijonas žmonių yra rinkėjai ir, reikia pripažinti, gana aktyvūs. Tuo labiau jeigu prieš rinkimus koks nors Uspaskichas, Bosas, paksininkas ar valstietis numeta pasenusių ledų, pigaus alaus ar sausainių. Filosofas Leonidas Donskis tokį reiškinį pavadino politine mažaraštyste. Kiti teisingai pažymi, jog per 50 okupacijos metų buvo sunaikinta istorinė savimonė, t.y. atsirado reiškinys, kai auka pamilsta savo budelį ir už numestą kaulą į nelaimėlio narvą susilaukia tos aukos dėkingumo. Be to, tokius žmones galima prilyginti, kaip yra sakęs filosofas V.Radžvilas, zoologijos sodo gyvūnams, kurie išleisti laisvėn nebesugeba išgyventi. Tai, žinoma, ne pagrindinis dalykas. Vis didėjantį nepasitenkinimą kelia nepaprastai didžiulė turtinė diferenciacija. Ir ne tik todėl, kad ir socialiai orientuotos komunistų Vyriausybės metais vieniems pavyko nežmoniškai praturtėti per nepriklausomybės metus, o kiti atsidūrė socialiniame dugne. Esmė ta, jog vargstantieji suvokia, kad daugelis tų naujųjų lietuvių turtus susikrovė iš kontrabandos, prichvatizacijos, pagaliau paprasčiausio reketavimo. Ir dar kažkodėl tie nelaimėliai, balsuodami už įvairaus plauko gelbėtojus, kurių daugumą sudaro senosios komunistinės nomenklatūros atstovai ir naujieji nuvorišai, nesuvokia, jog taip jie dar labiau stiprina tą parazituojančią kompaniją. Štai čia ir yra didžiausias paradoksas: balsuoja už tuos pačius buvusius sovietinio narvo prižiūrėtojus, kuriems ir tada, ir dabar mažiausiai rūpi valstybės bei jos žmonių interesai. Todėl ir kyla klausimas: gal ta sovietinė nomenklatūra specialiai ir daro viską, kad didelėje visuomenės dalyje išlaikytų nepasitenkinimo nepriklausomybe nuotaikas, jog, atėjus palankiam metui, pasuktų Lietuvos vairą Kremliaus bokštų, kurių raudonų žvaigždžių spindesio iki šiol pamiršti negali, pusėn.
Na, o priešpaskutinę senųjų metų dieną per nacionalinį radiją šią problemą aptarinėję, t.y. tai, kad trečdaliui apklaustųjų Lietuvos nepriklausomybė yra didžiausia nelaimė, arba, anot nepamirštamojo filosofo, istorinė klaida, kai kurie kalbėtojai nustebino netgi viską mačiusius ir daug ką girdėjusius. Politikos apžvalgininkas A.Račas ir savaitraščio Atgimimas redaktorė I.Makaraitytė tarsi kokie užkietėję Seimo neobolševikai iššniukštinėjo, jog dėl visų nelaimių kalčiausi yra
konservatoriai ir, aišku, prof. V.Landsbergis (!). Tai yra žmonės, stovėję prie tos nepriklausomybės atkūrimo ištakų. Jeigu minėtoji ponia ar panelė darbuotųsi kokioje nors komunistinėje Opozicijoje, tai tokie samprotavimai būtų visiškai suprantami. Tačiau savaitraštį, turintį Atgimimo vardą, redaguojančiai redaktorei tokie išmąstymai, kartojantys aukštųjų partinių mokyklų auklėtinių sapaliones apie LSSR, klestėjusią broliškų tautų brolijoje, darosi amoralūs. Bet nieko nepadarysi. Reikia taikytis prie situacijos ir prie naujųjų ponų. Be to, žiūrėk, koks Spaudos rėmimo fondas gali nutraukti paramą, jeigu prabilsi kitaip, ir laikraščiui, neturinčiam nė 1000 skaitytojų, ateitų bankrotas.
Vienas iš valdžios rūpintojėlių naujasis ūkio ministras, kelias dienas kėlęs gerovę naujojoje Vyriausybėje, pasijuto pervargęs nuo to kėlimo ir pasiėmė penkias dienas atostogų. Bet kitaip ir būti negali. Rusų oligarchas juk privalo klausyti savo viršininkų Maskvoje. O tie viršininkai paskelbė, kad rusai privalo švęsti Naujuosius metus sausio 1-5 dienomis. Kaipgi nepaklusi? Beje, prieš pat šventes Rusijos dienraštis Nezavissimaja gazeta paskelbė didžiulį interviu su naujuoju Lietuvos gelbėtoju. Interviu reikšmingai pavadintas: Viktoras Uspaskichas: Rusija mano namai. Jame būsimasis Lietuvos generalgubernatorius, įprastai išgyręs pats save, didžiulius nuopelnus litovcams bei savo gimtinei Archangelsko gubernijoje, nepaprastą savo protą, netgi drįso užsiminti, jog išgyvena dėl to, kad Rusija tolsta nuo demokratijos
Tačiau įdomiausias V.Uspaskicho atsakymas į rusų žurnalistų klausimą, ar jis nebijąs, jog jį gali ištikti R.Pakso, kaip Maskvos rankos, likimas. Ūkio ministras atsakė: Aš visai neslepiu savo požiūrio į Rusiją. Visada pasisakau tiktai už gerus Lietuvos ir Rusijos santykius, kurie būtų naudingi abiem šalims. Ir apskritai tiek kvailysčių, kiek pridarė Paksas, aš nepadarysiu. Gal ir nepadarys. Tuo labiau kad Kremliaus šeimininkai neleis. Mat Maskva, nors dar galutinai nenurašiusi sovietinę priesaiką davusio majoro, pasirinko kitą kozirį. Ir ne vieną. Dabar visi keturi tūzai yra Kremliaus rankose: V.Uspaskichas, A.Brazauskas, vis dar bandantis vaidinti valstybininką A.Paulauskas, o svarbiausia - pikų dama. Ne veltui kažkoks Valerijus Semionovas, beje, atsisakęs Lietuvos pilietybės, tapo futbolo klubo Seimas administratoriumi. Kaip žinoma, šio klubo aktyviausi žaidėjai yra Seimo Pirmininkas, dabartinis Socialdemokratų frakcijos seniūnas J.Olekas, netgi užsienio reikalų ministras A.Valionis. Pasirodo, toje Seimo futbolo komandoje žaidžia ne tik minėti Seimo ir Vyriausybės nariai, bet ir keturi buvę KGB karininkai ir netgi vienas dabar dirbantis patentuotas FSB majoras. O žinant, kad po kiekvienų rungtynių futbolininkai susirenka atsipalaiduoti, tai tas V.Semionovas ir jo bendrai, net ir nenorėdami, gauna daugybę Maskvai reikalingos informacijos. Įdomu, kad V.Semionovas, geras gintarinės ledi bičiulis, buvo netgi jos visuomeninis patarėjas, o dabar prisistato esąs K.Prunskienės sukurto Lietuvos - Europos instituto, Lietuvos ir Rusijos projektų vadovu. Kokie tai projektai, tikriausiai aiškinti nereikia. Kur nuves Lietuvą mūsų futbolininkai, vadovaujami tokio administratoriaus, ir jo pagalbininkų pagal KGB liniją, irgi nekelia abejonių.
© 2005 "XXI amžius"
|