|
Ar tapsime dvasingesni?
Prieš Kalėdas veltui žvelgėme į parduotuvių, knygynų vitrinas, ieškodami šventėms tinkamų atvirukų. Parduodami atvirukai nedaug skyrėsi nuo tų atvirukų, kurie buvo pardavinėjami sovietiniais metais. Daugelyje jų eglutės, žaisliukai, žvakė, žiemos vaizdelis, na, ir tie dabar vadinamieji Kalėdų seneliai, kurie labiau panašūs į tą rusišką diedą marozą. O kur nusipirkti gražų, tegul ir brangesnį atviruką su šv. Kalėdom, kad būtų pavaizduota prakartėlė, Kūdikėlis?
Kai parduotuvėje paprašiau kalėdinių atvirukų, pardavėja man parodė stendą ir liepė išsirinkti. Ji labai nustebo, kad man tokie atvirukai nėra šventiniai ir primena baisius sovietinius laikus. Negi jau taip sunku leidėjams pasirūpinti, kad būtų atvirukų ne vien su žvakutėmis, eglutėmis?
Tas pats ir su Velykų šventėmis. Nerasi gražaus dvigubo atviruko su Prisikėlusiu Kristumi! Tik atvirukai su gėlytėmis, viščiukais
... Gal kai kam patinka ir tokie, bet nemanau, kad tikram katalikui tiktų atvirukas su viščiukais...
Ne kiekvienas ir gimtadienio, vardadienio proga nori pirkti atviruką su jau įgrisusiomis gėlėmis. Norėtųsi originalių. O su buteliais ir visokiom nešvankybėm gal iš viso nereikėtų. Ar nematote, kad ir jaunimas, ir vyresni, ir jau senyvo amžiaus žmonės įklimpę į alkoholio pinkles, Lietuva žūsta, išsigimsta?
Labai šaunu, kad dabar yra leidžiamos sveikinimų, linkėjimų knygelės. Kiekvienas gali pasirinkti tokį posmą ir jį paskirti brangiam, artimam žmogui. Patinka Nijolės Laukavičienės-Širvinskienės Didžioji sveikinimų knyga. Čia galima rasti padėkos žodį gydytojui, kunigui, mokytojui... O Kovo 8-osios mums, lietuviams, tikrai nereikia. Juk tai sovietinė šventė! Tikri krikščionys tokių dienų tikrai nemini, nes yra nuostabi Motinos diena (jei moteriai nelemta būti motina, yra kitų gražių švenčių). Valentino diena vėlgi lietuviui turėtų būti nepriimtina. Visų Šventųjų dieną rimtis ir susikaupimas turėtų vyrauti kiekvieno širdyje, o ne rengiami karnavalai; tai ateina iš Vakarų. Net tokį šventą vakarą Nomedos laidoje rodė įvairiausius persirengėlius. Man tai kažkas baisiau už siaubą ir aš nežiūriu tokių nesąmonių. Yra tikrai įdomių temų, reikia tik noro. Koks įdomumas klausytis keturiolikmetės mamos. Verčiau daugiau dvasingesnių temų rastų. Nedžiuginanti ir laida Labirintai su savo konfliktinėmis situacijomis.
Man atrodo, kad vedėjai, vedantys tokias laidas, patys tampa panašūs į savo herojus. Verkti norisi žiūrint tokias laidas. Kur tu, lietuvi, eini, kodėl tu toks, gal susimąstyk, imk truputėlį kitaip gyventi?
Aš net nežinau, kaip pavadinti laidą Myli nemyli. Manau, kad nė vienas save gerbiantis vaikinas ar mergina tikrai nedalyvaus tokiose laidose ir neleis savęs žeminti visų akivaizdoje. Bet mūsų jaunuoliai, ko gero, mano, kad dalyvauti šitokioje laidoje didžiulė garbė. Priešingai, tai žemina žmogų. Nemalonu žiūrėti, kaip jie užrištomis akimis vienas kitą apčiupinėja nuo kojų iki galvos. Ir nieko, visi patenkinti, visi plačiai šypsosi. Aš noriu, kad lietuvaičiai atsibustų ir pradėtų save nors truputį gerbti.
Visada džiaugiuosi Bėdų turgaus vedėjos Editos Mildažytės mielaširdingumu. Ji maloniai bendrauja su likimo nuskriaustais žmonėmis.
Jeigu reikėtų išsirinkti geriausią žurnalistą, man būtų sunku. Ne į kalbas, ne į apdarus, ne į išorę reikia žiūrėti, bet kad žurnalistas būtų dvasingas, nuoširdus, nekeikūnas, šypsena nebūtų dirbtinė.
Ieva S.
Akmenė
© 2005 "XXI amžius"
|