|
Kai melas turėdavo būti tiesa
Sovietmečiu beveik kiekvieną vasarą, jei tik manęs nesiuntė į kokius nors kursus pasitobulinti, o tobulintis siuntė dažnai, matyt, man norėjo gero, kad būčiau tobulas, išsiauklėjęs sovietinis mokytojas, aš vienas išvažiuodavau po plačią tėvynę pasižvalgyti. Tikėjausi, kad manęs niekas nesekė, ir galėjau su įvairiais žmonėmis pasikalbėti, geriau viską pažinti, įvertinti. Tos kelionės, kursai, bendradarbiavimas spaudoje man buvo lyg Petro Cvirkos romano Žemė maitintoja veikėjui Jurui Taručiui aktyvi veikla, leidusi geriau pažinti gyvenimą. Suvokiau, kokia yra socialistinė demokratija , laisvė, lygybė, brolybė, gerovė, komunistinė moralė.
Buvo 1980 metai, jau po Maskvos olimpiados skridom į Archangelską su lietuviu kareiviu, ten tarnaujančiu. Pamatęs, kad oro uoste jo (o iš tiesų jo lauktuvių) laukia kapitonas, paprašė, kad su juo nekalbėčiau, ypač lietuviškai. Nekalbėjau. Viešbutyje gyvenau su rusu iš Kotlo. Gyrėsi, kad čia gerai, daug uždirba. Išvažiuodamas tarstelėjo: Turiu daug pinigų, bet kas iš jų nėra ko pirkti. Jei atveža degtinės, tuomet perka ir geria. Miesto valgykloje grūstis (laimei, turėjau savo maisto). Ten kepė ant keptuvės sausus iš juodų miltų blynus, kurių visi norėjo. Buvo kopūstų sriubos, virtos su senu aliejumi. Lėkštėje dar įmesta pusė pervirusio kiaušinio. O kokia grūstis parduotuvėje prie viščiukų, česnakų, svogūnų, vokiško sviesto pakeliais! Žuvų mažiau ir prastesnių negu Lietuvos miestelių parduotuvėse. Mėsos skyriuje nei kiaulių kojų, nei mėsos. Išvažiuodamas mėsos skyriuje išdrįsau paklausti pardavėją: Ar šiandien žuvies diena, kad nėra mėsos? Nė nemirktelėjusi atsakė: Taip, tikrai, šiandien žuvies diena. Man pasidarė gaila pardavėjos: kaip ji išdresuota, išauklėta, baimė melą padaro tiesa. Vieną rytą, sutikęs mane, pusamžis vyras iškėlė du litrinius butelius pieno ir pasidžiaugė, kad jam pavyko gauti pieno: pastovėjo dukart eilėje ir turi pieno. Iš mano akcento supratęs, kad aš ne rusas, nutilo, apsidairė ir nuėjo.
Važiuodamas į Archangelską, tikėjausi ten pamatyti lietuvių tremtinių, politinių kalinių ar ką nors apie juos sužinoti. Gal išgirsiu vakare cerkvių varpų skambėjimą, pamatysiu cholmogorų veislės karvių, žąsų pulkus (apie tai buvau skaitęs), ką nors sužinosiu apie Lomonosovą. Nieko nemačiau, nesužinojau, negirdėjau. Plaukdamas garlaiviu į Malyj Karelį Dvinos upe, mačiau daug cerkvių, bet varpų negirdėjau. Gal čia gimė daina Vakaro varpai? Bet ir dainų negirdėjau. Būdamas Archangelske, norėjau nuvykti prie Baltosios jūros. Bilieto nepardavė, nes neturėjau ten vykti leidimo. Patarė įsigyti milicijoje. Nuėjau. Sužinoję, kad iš broliškos Lietuvos, pareikalavo paso, bet leidimo nedavė. Paaiškino: Ten labai sausa. Gali numesti neužgesintą nuorūką ir sukelti gaisrą. Sužinoję, kad nerūkau, suabejojo: O kas gali garantuoti, kad, pamatęs jūrą, neužsirūkysi? Neduosim. Pasidarė įdomu, kodėl, pamatęs jūrą, užsirūkysiu. Supratau, kad ten yra kažkokie kariniai objektai, todėl neleidžia. Ir kaip milicija moka rafinuotai meluoti, kiek klastos, išsisukinėjimo, maskuotės, meilumo, draugiškumo, gerumo
Namo grįžau per Maskvą traukiniu. Turėjau laiko iki traukinio išvykimo, todėl Gorkio gatvėje užėjau į parduotuvę. Pardavinėjo kiekvienam po indelį indiškos tirpios kavos, o mėsos skyriuje po 2 kg mėsos. Pastovėjęs valandą, nusipirkau kavos ir mačiau, kas dėjosi mėsos skyriuje. Viena moteris su mažu vaiku ant rankų be eilės nusipirko 2 kg mėsos. Po to vaiką kažkam atidavė ir stojo eilėn. Kai priėjo prie prekystalio, pardavėja ją pažino, o gal matė, todėl mėsos nepardavė. Kilo didelis triukšmas. Abi rėkė, nevengdamos prieskoninių žodelių. Moteris verkdama prisipažino, jog nori gauti antrąkart mėsos, nes ne visada jai grįžus iš darbo būna mėsos nusipirkti. Dabar tokia proga. Tik įsikišus stovintiems pirkėjams, pardavė jai kilogramą mėsos. Nes gali kitiems neužtekti.
Tuo metu šalia parduotuvės stovėjo senyva moteris ir visiems gyrėsi, jog per Olimpiadą buvo labai gerai, kiekviename kampelyje, sankryžose stovėjo stalai, o ant jų visokių prekių, ir pirk kiek nori. Prekės nebrangios, bet maskviečiai į tai mažai kreipė dėmesio ir mažai pirko. Supratau, kodėl iš rajono, rodos, tik du žmonės gavo leidimus vykti olimpiados pažiūrėti. Štai koks sovietinės propagandos sukurtas komunistinis rojus ir kokia propaganda klastinga!
Grįžęs namo sužinojau, jog tėviškėje iš Australijos lankėsi kaimynų sūnus, vokiečių pusėje kariavęs su rusais, vėliau pasitraukęs Australijon. Motina, broliai buvo ištremti, bet jau sugrįžę. Broliai, seserys, giminės jį Vilniaus oro uoste sutiko su džiaugsmu, meile. Apgyvendino Gintaro viešbutyje. Į namus saugumiečiai neleido, paaiškinę: Tu kovojai prieš tarybinius karius, socialistinę santvarką. Per tave nukentėjo namiškiai, daug žmonių. Tave leisime tėviškėn, jei ne namiškiai, tai kaimo žmonės tave gali mušti, net užmušti. Sargybos tau neturime. Saugodami tave, norėdami tau gero, neleisime tėviškėn. Koks rafinuotas melas, išsisukinėjimas, šmeižtas. Matyt, taip dumti akis mokėjo tik sovietiniai saugumiečiai. Ir vis dėlto jis vieną naktį parvažiavo namo. Nepagailėjo dolerių taksistui, kuris jį parvežė tėviškėn nors porai valandėlių pabūti. Nei giminės, nei kaimynai jam nieko blogo nedarė, juo džiaugėsi, gerbė. Naktį grįžo atgal bijojo saugumo, bet ne giminių, kaimynų, pažįstamų.
Viskas buvo paremta propaganda, melu, klastingu gudrumu. Taip ir buvo auklėjami žmonės. Viską jie matė, bet tylėjo, bijojo. Šiandien gyvename laisvą gyvenimą, visko yra daugiau, tik trūksta darbo, bet žmonės nemoka tikrai demokratinėje, laisvoje visuomenėje gyventi. Kai kas serga sovietine nostalgija. O jei grįžtų vėl sovietiniai geri laikai, ar neverktų jie šiandieninio gyvenimo? Deja, grįžtų vėl diktatūra, baimė, lygybė, paskyros, eilės ir t.t. Tuomet gerai suprastų, kas buvo, kuo buvome.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|