|
Žvelgiu į Lietuvą
Man Lietuva sudiržę darbo rankos
Ir motinų kančia dėl žuvusių sūnų,
Man Lietuva pražydę sodai, lankos
Ir vasaros diena, pilna darbų, dainų
Vincas
Steponavičius
Sėdžiu svetainėje prie lango, žvelgiu į tamsėjančius laukus, į rimtyje skendinčią padangę ir mąstau: šie į tolius besidriekiantys laukai ir ši mįslinga padangė tai mano tėvynė, lietų šalis Lietuva. Čia gūdžiai miglota, čia vėlei prašviesėjanti. Su netikėtai užgriūvančiomis neviltimis ir staigiai blykstelėjusiais vilčių šviesuliais. Su sunkiais vergijos pančiais ir iškovotos laisvės atodūsiais. Daug kartų svetimų jėgų stumdyta, plakta, klupdyta, prie vergovės kryžiaus kalta. Tačiau niekada nesižeminusi toms jėgoms, nes tvirtai įsitikinusi, jog kiekviena tauta ir valstybė turi juridinę ir moralinę teisę tvarkytis savarankiškai, puoselėdama bei saugodama savo kultūrą, kalbą, tradicijas ir papročius, be išorinių jėgų įsikišimo, be diktato. Kad ir kokia ji, toji mano pamiltoji tėvynė, būtų: liūdinti ar pralinksmėjusi, merdėjanti ar atsigaunanti visada man brangi ir miela tartum motina. Juk ji vienintelė mano gimtinė, mano išsvajotoji, apdainuotoji ir apraudotoji Lietuva. Argi galėčiau kada nors jos nemylėti, argi išdrįsčiau ją palikti skaudaus likimo valiai, jeigu joje gimiau, užaugau, svajojau ir dėl jos išlikimo slapčiomis ar viešai kovojau arba bent kovai, kurią tęsė kiti, nuoširdžiai pritariau. O svarbiausia niekam niekados jos nepardaviau, neišdaviau, nepaniekinau.
Tik tas supranta, kokia brangi ir miela gimtoji žemė, tik tas skaudžiai pajunta jos ilgesį, kas priverstinai ar savo noru jos neteko. Savas dūmas už svetimą ugnį mielesnis, sava juodos duonos pluta už svetimus pyragus skanesnė.
O buvo laikai, kai drauge su poetu Bernardu Brazdžioniu šaukiau:
Kaip skausmo ašaros mirgėjo žiburėliai
- Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių
atsiliepė: - Aš čia gyva.
Taip, tu buvai, esi ir būsi gyva, mano varguole Lietuva, kol tavo vaikų širdyse liepsnos patriotinės nuotaikos. Kol jų nenuilstančios rankos tvirtai laikys darbo įrankius tave turtinant ir puošiant, o ginklą tave ginant nuo pikto priešo kėslų. Istorija ne kartą įrodė, jog tu nemari. Pakyli, atsitiesi, nes esi gyvybinga, priglaudusi minias didvyrių, kovojusių ir žuvusių už tai, kad tu laisva gyvuotum. Jų nemari dvasia ir šiandien plevena mūsų, gyvųjų, širdyse ir niekad neužges. Tai kas, kad šalia mūsų šmėkščioja parsidavėlių brolių ir sesių klaikūs šešėliai. Tu jiems tik paprasčiausias pralobimo šaltinis, tik buvimo ir piktybinio veikimo erdvė, kurioje galima susikrauti milijonus, o į tavo ateitį jiems tik nusispjaut.
Žvelgiu į tavo, Lietuva, istoriją ir negaliu suprasti: kodėl ji tokia žaizdota, randuota, su gausybe purvo ir kraujo dėmių? Gal dėl to, kad visąlaik buvai tiltu tarp dviejų didžiųjų grobuoniškai nusiteikusių imperijų. Kuo daugiau žaizdų ir kraujo dėmių toje istorijoje matau, tuo stipriau tave mylėti imu ir tuo drąsiau stoviu tavo laisvės sargyboje.
Prisimenant Lietuvos praeities kančias ir pažeminimus, mano vaizduotėje atgyja Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo nemarūs žygiai, diplomatiniai vingiai ir narsa kovose už valstybės laisvę, vientisumą ir įtvirtinimą pasaulio žemėlapyje. Šiandien žvelgiu į Lietuvą su šviesia viltimi ir tvirtu tikėjimu, kad ji vienąkart nusivalys praeities ir dabarties purvą, kuriuo ją užteršė ne tik svetimieji, bet ir savi politiniai išsigimėliai. Tenka tik apgailestauti, kad jų sąmonė stipriai sudrumsta be atvangos bruktomis bolševikinio materializmo ir internacionalizmo sąvokomis, po kuriomis slėpėsi rusiškasis šovinizmas. Todėl apie tikrąjį patriotizmą jie mažai žino. Nors jų abejingumas tautos bei valstybės išlikimui ir netgi išdavikiškos užmačios kėsinasi Lietuvą vėl išduoti ar parduoti, o tik mažesnioji dalis tikrų patriotų su atkaklumo ir meilės jėga stovi jos gyvastingumo ir nepriklausomumo sargyboje, bet, tikiu, jie nugalės, kaip Dovydas nugalėjo stipruolį Galijotą. Meilės bei ryžto jėga visada stipresnė už bailaus išdaviko, parsidavėlio užmačias. Tai liudija istoriniai faktai. Bandė ją parklupdyti nuožmūs kryžiuočiai nepavyko, nes jos valia buvo kur kas stipresnė už jų piktus kėslus. Engė, išnaudojo ir tyčiojosi iš jos rusų carai, bet ir tie atkando dantis, pajuto jos neblėstančios dvasios jėgą, susikaupusį patriotų ryžtą. Užgriuvo viską naikinanti rusiškojo komunizmo banga o ji atlaikė, nors ant jos aukuro užgeso tūkstančiai atkakliai ją gynusių didvyrių.
Tad gyvuok, mano Lietuva, Švč. Marijos žeme, su Šiluvos, Aušros Vartų, Pivašiūnų šventovėmis, su garsiuoju Kryžių kalnu, apsišarvavusi tikėjimu į Dievą. Tu nesudrebėjai sunkių išbandymų metais, nesudrebėsi ir ateityje, nors ir siaus politinės audros. Tos audros nušluos ne tave, o tavo atskalūnus, kurie šiandien ilgisi prarastų privilegijų, kurie, įsibrovę į valdžią, vis dar gręžiojasi į Kremliaus pusę. Tegu jie sau ilgisi, tegu gręžiojasi, o tu pasiliksi kaip galinga tvirtovė, kurią, anot poeto, rovė neišrovė, skynė nenuskynė, nes esi sumūryta iš patvariausių plytų, nebijančių nei politinių audrų, nei skaudžių svetimo kūjo dūžių. Juk tavyje slypi narsuolių neišsenkantys tvirtos dvasios šaltiniai, o virš jų girdisi palaiminga Kristaus ištarmė: Kas gers vandenį, kurį aš jums duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jums duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (Jn 4,14).
Nepritekliai, patirtos skriaudos ir besaikis išnaudojimas neturi palaužti mūsų valios, užgesinti vilties. Kas praranda valią, tas tampa bejėgiu ištižėliu. Kas praranda viltį, tas viską praranda. Nelinkčiokime, nesižeminkime prieš pažadų žarstytojus, besibraunančius į valdžią per pinigus, protekcijas, įžūlumą, suktumą. Šie įsibrovėliai laikini. O Lietuva buvo, yra ir bus tasai išganingas lopšys, kuriame auga ir bręsta tikroji demokratija, suklesti tiesa ir teisingumas. Tad nepasiduokime išsitreniravusių žadėtojų užkalbėjimams, pasaldintiems veidmainiškomis šypsenėlėmis, kuriose dažniausiai slypi klasta ir apgaulė. Juk ir Gėtės Mefistofelis, gundydamas Faustą, labai meiliai šypsojosi ir daug žadėjo. Mefistofeliškos šypsenos tik naivuolius ir politinius nesubrendėlius gali privilioti. O mes, kritiškai žvelgdami į tikrovę, prašykime Švč. Mariją ir Lietuvos globėją šv.Kazimierą išmelsti iš Viešpaties mums visiems blaivios mąstysenos, dvasios tvirtumo ir ištvermės kovojant su blogiu, siekiant visapusiško gėrio. Tai kas, kad nekaltųjų krauju nusidažiusios Rytų imperijos okupacija per penkiasdešimt metų pakeitė kai kurių mūsų tautiečių mąstyseną, sukėlė dvasinę suirutę, abejingumą, išbraukė iš sąmonės savosios tėvynės meilės ir atsidavimo jai sąvokas. Tai kas, kad laikinai triumfuoja buvę parsidavėliai ir kosmopolitai. Jei pažadinsime savyje tėvų ir protėvių patriotizmo dvasią, už kurią jie narsiai kovojo ir savo gyvybes paaukojo, Lietuva pakils iš nihilizmo ir abejingumo liūno.
Žvelgiu į šviesėjančią tėviškės padangę, o širdyje spurda viltis: jau švinta, jau giedrėja mano ir jūsų, broliai, seserys, veiklos horizontai. Per vargus, kančias, skriaudas ir netekčių gausą, kuriuos patyrėme šioje laikinoje tėvynėje, pamažu artėjame prie amžinosios tėvynės, kurioje nebuvo, nėra ir niekados nebus pasmerktųjų ir privilegijuotųjų, apačių ir viršūnių, beturčių ir milijonierių, runkelių ir elito. Politinių rietenų draskoma, bet nesudraskoma, išsigimėlių niekinama, bet visad išdidi ir nesvyruojanti mūsų Lietuva viltingai žvelgia į ateitį. Tik neužmirškime, kad jos ateities perspektyva mūsų rankose, priklauso nuo mūsų valios ir susiklausymo.
Antanas MARČIULAITIS,
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|