| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Dirbkime dėl Tėvynės Mons. Gintaras Grušas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos
Pirmiausia noriu kreiptis į Sausio 13-osios žmones didelę mirusiųjų ir gyvųjų bendruomenę, pasiryžėlių ir jų artimųjų bendruomenę, melsdamas jai Dievo malonės Amžinajame ir šiame gyvenime. Šiandien, minėdami Sausio 13-ąją, prisimename tuos, kurie taip troško laisvės, kad nepabijojo išeiti naktį į gatves ir budėti Lietuvos sargyboje. Svarbu stabtelėti ir pažvelgti į aukos vietą dabartiniuose mūsų gyvenimuose. Šiais metais katalikai visame pasaulyje švenčia Popiežiaus paskelbtus Eucharistijos metus. Eucharistija tai aukščiausiosios Aukos sudabartinimas, jos prisiminimas, padėka už ją ir dalyvavimas joje. Tikinčiam tai viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Kristaus auka nelygstama, tačiau iš jos mes mokomės, kaip turime gyventi, o kartais kaip atiduoti gyvybę. Ir netikintiesiems verta pamąstyti, ką Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus ir jos atminimas byloja visiems žmonėms apie centrinę aukos vietą pasaulyje. Mūsų pareiga puoselėti gyvą aukos atmintį ir dėkoti Aukščiausiajam už tuos, kurie aukojosi iki mūsų ir už mus, idant turėtume laisvę ir pažintume tiesą. Aukos už tėvynę ir žmogaus orumą sudėtos kalėjimuose ir konclageriuose, miškų bunkeriuose ir taikiose demonstracijose. Mūsų dabartis bei ateitis priklauso ir nuo aukų, kurios ne tokios pastebimos, pavyzdžiui, kasdienių tėvų pasiaukojimų dėl savo vaikų. Ukrainos oranžinės revoliucijos vaizdai daugeliui priminė budėjimus prie barikadomis apsuptų Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Sitkūnuose bei kitur. Tuos akimirksnius, kai vieni kitiems negailėjo nei karštos arbatos, nei vietos apsistoti, nei draugiško padrąsinančio žodžio. Ačiū Dievui, kad brolių pergalei neprireikė kruvinos aukos. Vaisingos ištvermės ir tragedijų skausmo priminimas drauge suteikia progą susimąstyti, kaip sugebėjome pasinaudoti tokia brangia kaina atkovota laisve. Daug nuveikta stiprinant ir apsaugant valstybę, tačiau kur kas mažiau apsaugant žmogų, stiprinant jo tikėjimą ir pasitikėjimą. Laisvo žmogaus dvasią mumyse pradėjo užgniaužti mūsų pačių aplaidumas bei nusivylimas. Entuziazmas išblėso, dažnas ėmė rūpintis tik savimi, artimiausiais giminaičiais. Net tikintieji, pasiekę laisvę viešai išpažinti savo tikėjimą, dažnai apleidžia atminimo, padėkos ir aukos dvasią. Šiais Eucharistijos metais ypač siektina apmąstyti Kristaus auką kas sekmadienį sąmoningai dalyvaujant šv. Mišių aukoje. Šalyje, kur 85 nuošimčiai gyventojų yra pakrikštyti katalikais, tiktai dalelė ryžtasi atlikti svarbią krikščionio pareigą ir tikrai švęsti sekmadienį. Tik mažuma supranta, kad tai ne vien nusižengimas prieš įsakymą, bet ir neatlyginamas nuostolis visavertei būčiai. Ir iš sąmoningo piliečio, ir iš sąmoningo tikinčiojo laukiama pasirengimo aukotis. Šiandien mūsų abejingumas ir neryžtingumas, vengimas sudėti nors dalelę asmeninio labo ir pastangų bendrajam gėriui atveria duris naujam, neregimam priešui. Mahatma Gandis, iš kurio mokėmės taikaus pasipriešinimo prievartai, išvardijo septynis dalykus, kurie gali mus sunaikinti. Tai: turtas (įgytas) be darbo; malonumas be sąžinės; išmanymas be asmenybės; verslas be etikos; mokslas be žmogiškumo; religija be aukos; politika be principų. Šias tiesas apie žmogų mums reikia įsidėmėti, nes jos nuodija mūsų orią egzistenciją ir čia, Lietuvoje. Kiek daug mūsiškių siekia greit ir lengvai pralobti o kieno gi sąskaita? Kiek daug leidžiasi į sąžinės neribojamus malonumus, neatsižvelgdami į padarinius, kurie žeidžia šeimas ir visą tautą; kiek nukenčia nuo verslininkų, kurie stokoja etikos ir, apsukriai išnarstę įstatymų peripetijas, lieka nebaudžiami, nors nusikalsta teisingumui; gyvenimas žinių visuomenėje baugina informacijos pertekliumi, bet dar grėsmingiau jei žmogus naudojasi ja neatsakingai; mokslininkai imasi tyrimų aplenkdami žmogiškumą, negerbdami gyvybės ir žmogaus orumo nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties dažnai tai įtvirtinama įstatymais; politikai be principų pažada savo rinkėjams viską, žinodami, kad netesės, todėl skatina dar sykį nusivylusiųjų pilietinę apatiją; tikintieji nori įgyti religinę atramą tik trumpai užsukę į bažnyčią ar sinagogą, bet nėra pasirengę aukotis dėl savo tikėjimo kasdieniame gyvenime. Sunkiau sergėti savo ir tėvynės laisvę, kai reikia nuolat budėti, kad nematomas priešas tarp mūsų ir mumyse neįveiktų tos aukos dvasios, kuri atnešė laisvę ir vienintelė gali ją išlaikyti, išplėsti, įkūnyti. Turime budėti, kad leidžiami įstatymai apsaugotų ne tik valstybės, bet ir žmogaus orumą. Turime budėti, kad tikėjimo, kuris mums parodo tikrosios aukos pavyzdį ir jo vietą gyvenimo slėpinyje, neužgožtų apatija ir aptingimas. Turime dalyvauti budėjime ir aukoje tų, kurių kančia ir mirtis Sausio 13-ąją padėjo mūsų laisvo krašto pamatus. Baigsiu Ateitininkų himno žodžiais, kurie kviečia budėti, kviečia darbuotis savo širdies lauke ir aukotis tėvynės ateičiai: Ateitį regim tėvynės laimingą,
Kalba pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Sausio 13-ajai
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |