| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Vieši archyvai išlaisvintų nuo šantažo
Pastaruoju metu Lietuvos politikos pasaulį drebina vienas po kito kylantys skandalai, vienaip ar kitaip siejami su KGB. Štai žiniasklaidoje vyksta diskusija dėl 2003 m. kovo 30 d. priimtos LR Archyvų įstatymo naujos redakcijos, kuri keičia kaip tik Ypatingajame archyve esančių dokumentų naudojimo tvarką ir priėjimą prie jų. Viena po kitos viešinamos pavardės aukštų valstybės pareigūnų, kurie priklausė KBG karininkų rezervui. Apie tai padiskutuoti XXI amžius kreipėsi į Seimo narius buvusį pasipriešinimo dalyvį ir politinį kalinį Antaną Stasiškį ir teisininką Vidmantą Žiemelį.
Kodėl buvo pakeistas Archyvų įstatymas ir kas buvo to pakeitimo iniciatorius? Antanas Stasiškis: Man atrodo, keisti nereikėjo. Pakeitimai nėra pagrįsti. Pakeitimo įstatymo iniciatorius buvo Archyvų departamentas, kuriam naujoji redakcija suteikia daugiau teisių. Įstatymu departamentui suteikiama teisė archyvus steigti, likviduoti, perskirstyti, pertvarkyti fondus. Ar senasis įstatymas kam nors darė kliūčių? A. S.: Kaip aš suprantu, įstatymas buvo šiek tiek surišęs rankas departamentui. Susirūpinimas kilo dėl Ypatingojo archyvo fondo dalies naudojimo. Ankstesniame įstatyme buvo nusakyta, kas yra Ypatingasis archyvas: tai KGB, Vidaus reikalų ministerijos ir Komunistų partijos dokumentai. Visa tai sudaro vieningąją Ypatingojo archyvo fondų dalį. Ypač buvo svarbi nuostata, kad ši dalis yra nedaloma. Šį fondą naudoti ir tvarkyti buvo įpareigota Vyriausybė, kuri buvo patvirtinusi tvarką, pagal kurią reikalus sprendė Valdymo ir metodikos taryba, į kurią po pusę atstovų delegavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Archyvų departamentas. Kurį laiką taryba veikė labai tvarkingai ir daug prisidėjo sutvarkant Ypatingojo archyvo darbą. Tarybai vienerius metus pirmininkauja Genocido centro atstovas, kitus metus departamento. Paskui tarybos darbas ėmė buksuoti. Pirmininkaujant vienos pusės atstovui, kitos pusės atstovai į tarybos posėdžius nebuvo kviečiami arba neatvykdavo, tačiau sprendimai, įeinantys į tarybos kompetencijos sritį, buvo daromi. Tai ypač pasakytina apie Archyvų departamentą. Tarp institucijų prasidėjo beprasmė kova. Naujasis Dokumentų ir archyvų įstatymas tą kovą išsprendė departamento naudai. Tarybos naujasis įstatymas nenumato. Tikriausiai nebebus Ekspertų komisijos, kuri taip pat buvo sudaryta pariteto principu iš Genocido centro ir departamento atstovų ir kuri teikė rekomendacijas dėl Ypatingajam archyvui priskiriamų dokumentų saugojimo ar naikinimo. Departamento netinkamos veiklos bruožai išryškėjo praėjusiais metais į viešumą iškilus faktams, kai, departamento vadovo įsakymais pasirėmus, suklastotais Ekspertų komisijos neįvykusių posėdžių protokolais buvo sunaikinti dokumentai, priskirtini Ypatingojo archyvo fondams. Naujuoju įstatymu įvestas priėjimo prie dokumentų 70 metų ribojimo terminas. Fondų formavimas, skirstymas paliekamas departamento žiniai. Genocido centras yra pagrindinis Ypatingojo archyvo fondų naudotojas. Naujojo įstatymo nuostatos iš tikrųjų žlugdo Centro darbą. Be to, nenoromis kyla spėlionės apie galimą Ypatingojo archyvo apribojimą, jo fondų išformavimą. Priminkite, kaip vyko naujojo Archyvų įstatymo priėmimas? A. S.: Naujojo įstatymo projektas dar nebuvo įregistruotas, kai atėjo Genocido centro protestas. Bandžiau aiškintis su departamentu, kuris užtikrino, kad naujojoje redakcijoje bus įvertintos Genocido centro pastabos. Taip neįvyko. Nauja įstatymo redakcija buvo priimta 2003 metų kovo mėnesį, ir įstatymas dabar pavadintas LR dokumentų ir archyvų įstatymas. Gal opozicija nepakankamai aktyviai priešinosi, nors visa Tėvynės sąjungos frakcija nepritarė šiam įstatymui. Vidmantas Žiemelis: Naujoji redakcija tarsi išplėtė įstatymo sąvoką. Atvirai pasakius, atsirado daug pataisymų. Svarbiausia, kad prailginamas vadinamasis ypatingųjų bylų įslaptinimo terminas. Jeigu anksčiau buvo nustatytas 50 metų, dabar nustatomas 70 metų terminas. Ankstesniame įstatyme buvo pasakyta, kad įslaptinamos asmens bylos nuo jų pradėjimo dienos 50-iai metų. Jeigu jos pradėtos, tarkim, 1950 metais, tai terminas baigiasi 2000-aisiais. Taigi kai kurių bylų įslaptinimo terminas jau baigėsi ir, matyt, noras pratęsti šį terminą kyla todėl, kad dar kažkam yra labai neramu. Man atrodo, kad tai ir yra naujojo įstatymo atsiradimo priežastis. 20 str. 3-ias punktas sako, kad priėjimas prie nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB), jo Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos ir kitų. Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo. Šių dokumentų naudojimo tvarką nustato LR Vyriausybė. Vyriausybėje jau yra parengtas naujojo įstatymo naudojimo taisyklių projektas ir, jeigu jis bus įgyvendintas, be abejonės, priėjimas prie šių archyvų bus apsunkintas. Pirmiausia sunkumai kils istorikams, ypač tiems, kurie nepriklauso oficialioms valstybinėms institucijoms, nes naudojimasis šiais archyvais ribojamas ir leidžiama prieiti prie šio archyvo tik tarpininkaujant valstybės institucijai ar įstaigai, atliekančiai tyrimus pagal jai teisės aktais nustatytą kompetenciją. Tarkim, istorikas Anušauskas, jeigu jis nėra Istorijos instituto darbuotojas arba jeigu jis nagrinėja ne tą temą ir nori susipažinti su dokumentais kaip pavienis istorikas, jam priėjimas prie archyvų būtų labai sudėtingas. Jis turėtų kreiptis į departamentą, Istorijos institutą ir gauti leidimą. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, Istorijos institute ta tema dirba kiti žmonės, be abejonės, jie nenorėtų konkurencijos ir, ko gero, jam pasinaudoti šiais archyvais galbūt ir nesuteiktų galimybės. A. S.: Be to, taisyklėse yra sakoma, kad departamentas motyvuotai gali atsisakyti suteikti teisę pasinaudoti dokumentu. V. Ž.: Štai kas galėtų prieiti prie dokumentų: fiziniai ir juridiniai asmenys prie KGB Pirmojo skyriaus dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, taip pat prie agento asmens ir darbo bylų gali prieiti ir jais naudotis gavę LR Saugumo departamento sutikimą, o prie asmens bylų tik jam pačiam notariškai sutikus. Jeigu tas asmuo neduos sutikimo, prie jo bylos neprieisi. Asmeniui, kuriam byla buvo sudaryta, mirus, su šia byla gali susipažinti jo artimieji giminaičiai (sutuoktinis, tėvai, vaikai, broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai). Jie gali susipažinti be jokio leidimo, o kiti asmenys gavę išvardytų artimųjų raštišką, notariškai patvirtintą leidimą. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius spaudos konferencijoje pareiškė Tėvynės sąjungos nuomonę, kad Ypatingojo archyvo medžiagą reikia paskelbti vieša ir kad TS kreipsis į Vyriausybę su pasiūlymu tuo reikalu sudaryti komisijas. Prašytume pasvarstyti tokią išeitį. V. Ž.: Tokiu atveju kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų su jais susipažinti. Aš su tokiu sprendimu sutikčiau, bet prieš priimant tokį sprendimą reikėtų aptarti ir gauti visuomenės pritarimą, nes šis sprendimas paliestų daugelį žmonių. Be to, reikėtų priminti 1990 metų balandį priimtą LR Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą, deklaruojantį, kad valstybė dovanoja visiems, bendradarbiavusiems su KGB, jeigu jie nėra padarę kriminalinio nusikaltimo ir nebendradarbiavo po 1990 m. kovo 11 d. Mes šiuo veiksmu sunaikintume Rusijos rankose turimą sprogstamąjį užtaisą, nes Rusija turi iš Lietuvos išvežtas agentūrines bylas, kurių medžiaga gali tarnauti šantažavimo priemone. Jeigu valstybė išviešintų archyvus, galų gale pasibaigtų vienas kito persekiojimas, o Rusijoje esančios agentūrinės bylos taptų nebesvarbios. Žinoma, asmuo, kuris ketintų tapti, pavyzdžiui, ministru, turėtų pagalvoti, kad tokia medžiaga gali būti paskelbta ir jam bei jo artimiesiems galėtų būti nemalonu. A. S.: Dar pridurčiau: jeigu žmogus savo ryšius su KGB slepia, tai jis gali būti ministru, o jeigu neslepia ir viešai, atvirai pripažįsta, tai nebegali būti aukštu valstybės pareigūnu. Tai juk paradoksas! Liūdnas paradoksas. Praėjo penkiolika metų, nepriklausoma valstybė, gerai ar blogai, bet gyvuoja. Nejaugi per penkiolika metų neišryškėjo žmonės politikoje, kitose srityse, kur jie užima tam tikras pareigas ir turi tam tikrą įtaką? Negi jų veikla nesuformavo apie juos tam tikros nuomonės? Ar jis penkiolika metų dirbo Lietuvos labui, ar svetimos valstybės labui? Tai turėtų tapti svarbiausia. Nupjauti praeities šleifą būtų labai naudinga. Galų gale pasibaigtų makalynė, kurią sukuria šantažo baimė. Sutinku su Vidmanto nuomone, kad būtų išmuštas koziris užsienio valstybėms šantažuoti mūsų žmones dėl kažkokių jų biografijos detalių. Suprantama, tai ne visiems ir ne iš karto bus priimtina. Daugelio žmonių, pavyzdžiui, buvusių politinių kalinių sąmonėje glūdi didelės, pagrįstos sąskaitos ir pretenzijos praeičiai. Bet kaip atsiskaityti su ta praeitimi? Jeigu Jonas ar Petras buvo blogas, liko blogas ir žaidžia dvigubą žaidimą: darbe dirba Lietuvai, o po darbo užsienio specialiosioms tarnyboms su jais viena kalba, bet jeigu jis yra padorus Lietuvos pilietis, tik įvarytas į tą klampynę, tegul Lietuvai dirba ir toliau. Pribrendo laikas padėti tašką. Man keistos kairiųjų pastangos viską užspausti, ką rodo ir minėto įstatymo keitimas. Tarp kairiųjų kaip tik yra daugiau tokių žmonių, kurie galėjo turėti ryšių su okupacinio laikotarpio struktūromis, todėl jie turėtų būti labiausiai suinteresuoti užbraukti brūkšnį praeičiai. Rytų Europoje Čekija ir Slovakija pirmosios pasielgė principingai ir išmintingai: atidarė ypatinguosius archyvus. Ir šiandien tos valstybės tokių problemų, kurias mes išgyvename šiandien su KGB rezervininkų bylomis, nebeturi. V. Ž.: Labai svarbu, kad šitaip kalba buvęs politinis kalinys. Jis turi teisę taip kalbėti. Pirmiausia reikia atsiklausti jų. A. S.: Reikia kalbėti ir su politiniais kaliniais, juos įtikinti, nes jie turi didelių nuoskaudų. Reikia skatinti valstybinį požiūrį, kad jau nebegalima žiūrėti tik į praeitį. Politiniai kaliniai gerai supranta valstybės interesų svarbą. Kasdien į viešumą išmetama tam tikra informacija ir kyla vis nauji skandalai. V. Ž: Ir turbūt ne be Rusijos pagalbos. Ten yra suinteresuotųjų, kad mes kuo prasčiau atrodytume pasaulyje. A. S.: A.Pekeliūno, KGB rezervininko, skandaliuko išmetimas į viešumą, manau, yra taip pat neatsitiktinis. Tai, ko gero, didelio scenarijaus dalelė. Į šį šantažiuką buvau įtrauktas ir aš. Tie senukai, kurie iš kažkur gavę popieriukus man atnešė, suvaidino statisto vaidmenį. Ir aš, tuos popieriukus atiduodamas Seimo Pirmininkui į rankas, taip pat suvaidinau statisto vaidmenį. Po to buvo kitas veiksmas A.Pocius ir A.Valionis. O tų pavardžių yra daugiau kaip 400. Įsivaizduokite, kaip ilgai tie skandalai galėtų rutuliotis Mano galva, dabartinė valdžia turėtų būti suinteresuota kuo greičiau visa tai užbaigti, nes tų 400 sąraše tokių kaip aš nėra. Jie visi yra jauni, pajėgūs žmonės, užima tam tikras tarnybas svarbiuose postuose. Jie ir patys turi būti suinteresuoti medžiagos apie juos išviešinimu, kad išnyktų šantažo galimybė. Tai Gariūnuose kas nuperka popieriuką, tai į pašto dėžutę kam įmeta... V. Ž.: Tuos žingsnius reikia daryti kuo greičiau, kitaip mes neišbrisime iš šantažo pelkės. A. S. Valstybė turi sukurti procedūras, o politikai atrasti valios ir padėti tame žaidime tašką. Kalbėjosi Audronė V.Škiudaitė
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |