Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Lietuva
Pasaulis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvos Katalikų Bažnyčios riteris

Prof. Ona VOVERIENĖ

Mons. Alfonsas Svarinskas mini kunigystės 50-metį Vilniuje, Šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Plačiai buvo paminėtas mons. Alfonso Svarinsko 50-ųjų kunigystės metinių jubiliejus. Apie jį rašė visi lietuviški laikraščiai, išskyrus komjaunuoliškus ir komunistinius. Šiandien, sausio 21-ąją, minime šio garbingo kunigo laisvės kovotojo 80-metį.

Dažnai spaudoje mons. A.Svarinską vadina riteriu. Žodynai sako, kad šis žodis kilęs iš senosios vokiečių kalbos žodžio „riter“, reiškusio raitelį, priklausiusį kariniam bajorų luomui. Karinis bajorų luomas istorijos kryžkelėse paklydo ir sunyko, tačiau tam luomui priskiriamos savybės – drąsumas, pasiaukojimas, kilnumas išliko iki mūsų laikų. Tai savybės, kurių turintį žmogų mūsų laikais retai besutiksi, bet kol tokių dar yra, džiaukimės. Kai jų nebeliks, tai jau nebus žmonių visuomenė.

Mons. A.Svarinskas į savybių, įeinančių į riteriškumo sąvoką, įvedė dar kelias – tai žmogus, kovojantis už teisingumą, nenusilenkiantis netiesai bet kokiomis sąlygomis, niekur ir niekada nesiekiantis sau materialios naudos.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu vartydama unikalų Bažnyčios istorijos dokumentų rinkinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Nežinau, ar matė kas ją lietuvišką, išskyrus jos autorius, leidėjus ir platintojus, gal dar istorikus. Jeigu ir matė, tai jau nebematys, nes KGB, įsitvirtinusi Seime ir visose valdžios institucijose, jau rengia KGB archyvų lankymo draudimo įstatymą, jau pasigirsta balsų per V.Prudnikovą ir kitus naujus ministrus, kad ne už kalnų žodžio ir spaudos laisvės pabaiga – ritamės į lukašenkišką diktatūrą.

Laimei, dar turime „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, išleistą už Atlanto anglų kalba. Ačiū Amerikos lietuviams. Be jų mes čia, Lietuvoje gyvenantys, ir nežinotume savo istorijos.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pasiekė lietuvius katalikus Amerikoje 1975 metais, ir pirmasis jos numeris lygiai tokiu pačiu anglišku pavadinimu „Chronicle of the Catholic Church in Lithuania“ pasirodė 1975 m. kovo 19 d.

Man pavyko gauti „Kronikos“, išleistos Čikagoje anglų kalba, 32 numerius, apimančius 1977-1985 metus. Net 24 numeriuose, 249 puslapiuose minimas kun. A.Svarinskas. Tai arba informacija apie jį, arba jo paties straipsniai.

Pirmą kartą kun. A.Svarinsko pavardė pasirodė 1977 metų „Kronikos“ 29-ajame numeryje Helsinkio iniciatyvinės grupės – kun. Karolio Garucko, Eitano Finkelšteino, Onos Lukauskaitės-Poškienės, Viktoro Petkaus, Tomo Venclovos 1977 m. balandžio 10 d. pareiškime Belgrado Komisijai, kuriame rašoma apie Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių apribojimus Lietuvoje. Jie įvardijami tokie: komunistinė Lietuvos valdžia Katalikų Bažnyčiai neleidžia įsigyti knygų, būtinų katalikų apeigoms atlikti; komunistinė valdžia apribojo vyskupo teises, neleisdama jam spręsti, o pati spręsdama, kiek seminarijų ir kiek seminaristų reikia Lietuvai; vyskupas negali teikti Sutvirtinimo sakramento be valdžios leidimo; katalikų kunigams leidžiama aukoti Mišias ir teikti bažnytines paslaugas tik parapijoje, kurioje jie gyvena; Visų Šventųjų dieną uždraustos procesijos į kapines, o kunigai, išdrįsę jas organizuoti, yra griežtai baudžiami; už tikinčiųjų procesijos į kapines organizavimą buvo griežtai nubaustas Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas ir kiti kunigai; kunigams griežtai uždrausta lankytis ligoninėse ir teikti mirštantiesiems religines paslaugas, kai sunkiai sergantys ligoniai arba jų artimieji primygtinai to prašo.

Tame pačiame numeryje paskelbtas ir kun. A.Svarinsko pranešimas vysk. Liudvikui Poviloniui, kuriame rašoma, kad jis 1977 metų liepos mėnesį Viduklės bažnyčioje egzaminavo apie 20 vaikų jų tėvų akivaizdoje, rengdamas juos Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Apie penktą valandą vakaro į bažnyčią įsiveržė Viduklės rajono pirmininkas A.Zigmantas, milicininkas iš Raseinių ir keturi mokytojai – Menkeliūnienė, Lukminienė, Plišauskienė ir ketvirtoji, kurios pavardės kunigas nežinojo, ir stebėjo, kaip vaikai klausinėjami tikėjimo tiesų. Operaciją organizavo pats Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Skeiveris, kuris irgi buvo atvažiavęs, bet į bažnyčią nėjo. Vėliau A.Skeiveris, kunigą pasikvietęs, grasino, kad jis nepakęsiąs tokio kunigo rajone. Visi rajone gyvenantieji privalo jo klausyti.

1976 m. rugpjūčio 17 d. kun. A.Svarinskas atvyko į Viduklę lydimas būrio parapijiečių iš ankstesnės jo darbo vietos Igliaukoje. Po šv. Mišių visi buvę jo parapijiečiai susirinko šventoriuje atsisveikinti su savo buvusiuoju kunigu, valgė atsivežtus sumuštinius ir dainavo lietuviškas dainas, o po kelių dienų kunigas buvo iškviestas rajono pirmininko A.Zigmanto pasiaiškinti. Kai kun. A.Svarinskas Visų Šventųjų dieną organizavo procesiją į kapines, A.Zigmantas pasipiktinęs rašė, kad „kunigas A.Svarinskas įžeidė miestelio ateistus (!), ir jo organizuota procesija trukdė miesto transportui“. Tuo pagrindu kun. A.Svarinskui buvo iškelta byla, kuri buvo nagrinėjama Raseinių teisme. Atsirado vargšas, silpnos dvasios žmogus J.Zdanys, pataikaujantis komunistams ir jų vykdomai niekšybei, kuris liudijo teisme.

Partijos vadukai, įsijautę į žmonių dvasios valdovų vaidmenį, ypač pirmojo sekretoriaus pavaduotojas Z.Butkus nurodinėjo, kurie kunigai gali aukoti Mišias per atlaidus Šiluvoje, o kurie tik jas stebėti per zakristijos langą.

Įdomiausia, kad kuo daugiau valdžia persekiojo kunigą ir ateinančius jo pamaldų klausyti tikinčiuosius, tuo jų daugiau susirinkdavo į bažnyčią. Per vienerius metus kun. A.Svarinskas Viduklės bažnyčioje išklausė rekordiškai daug tai bažnyčiai išpažinčių – net 26 tūkst.

1977 metų „Kronikos“ 30-ajame numeryje buvo išspausdintas 192 Viduklės parapijiečių laiškas Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jame su pasipiktinimu rašoma, kad valdžia persekioja jų bažnyčios kleboną kun. A.Svarinską už tai, kad jis jų vaikus moko sąžiningumo, doros ir tikėjimo, bet nei miesto valdžia, nei mokytojai „nemato“, kaip paaugliai būriuojasi prie miesto Kultūros namų, čia mušasi, geria alkoholinius gėrimus, keikiasi, įžeidinėja suaugusius žmones ir senelius. Pateikia kun. A.Svarinsko persekiojimų faktų, piktinasi, kad taip pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės, garantuojamos net sovietinės Konstitucijos.

1978 metų „Kronikos“ 35-ajame numeryje išspausdintas kun. A.Svarinsko laiškas religijos reikalų patikėtiniui P.Anilioniui, kuris reikalavo atvykti į Vilnių pasiaiškinti dėl kažkokių reikalų. Kun. A.Svarinskas mandagiai, bet oriai laiške paaiškino, kad į Vilnių neatvyks, nes jo kolega serga ir nebus kam atlikti kunigo pareigų. Be to, jis visai neseniai, tik sausio 19 dieną, buvo į Vilnių atvykęs ir prieš porą savaičių buvo galima ir visus reikalus išsiaiškinti, nes važiuoti 400 km vien dėl to, kad patikėtinis jį dar kartą išbartų, nematąs reikalo. Patikėtiniui priekaištavo, kad jis nevykdo savo pareigų būti tarpininku tarp valdžios ir Bažnyčios, o pasirinko tik valdžios botago funkcijas, kuriuo plaka visus kunigus.

1979 metų „Kronikos“ 36-ajame numeryje pranešama, kad 1978 m. lapkričio 22 d. organizuotoje spaudos konferencijoje kunigai A.Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis paskelbė, kad 1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje buvo įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti nariais tapo, be jau minėtų trijų kunigų, kunigai Jonas Kauneckas ir Vincas Vėlavičius.

Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti tikslai buvo tokie: atkreipti sovietų valdžios dėmesį į Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje; informuoti Bažnyčios vadovus ir, esant reikalui, visuomenę apie tikinčiųjų padėtį ir jų persekiojimus Lietuvoje ir kitose sovietinėse respublikose; siekti, kad sovietiniai įstatymai Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių klausimais bei jų vykdymas nepažeistų Sovietų Sąjungos tarptautinių susitarimų; aiškinti tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti.

Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti įsipareigojo veikti viešai ir nesiekti politinių tikslų. Nors Komitetą sudaro kunigai katalikai, tačiau jie įsipareigojo ginti teises visų tikinčiųjų krikščionių ir sakė bendradarbiausią su visomis organizacijomis, ginančiomis žmogaus teises Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje. Jeigu kuris nors Komiteto narys palūžtų ir atsisakytų vykdyti savo įsipareigojimus Komitetui ir tikintiesiems, jis tuoj pat būtų pakeistas kitu nariu.

Komiteto nariai pateikė žurnalistams keturis dokumentus, tarp kurių buvo laiškas Šventajam Tėvui, laiškas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijai, prašymas, kad ištremtiems Lietuvos vyskupams Vincentui Sladkevičiui ir Julijonui Steponavičiui būtų leidžiama eiti jų ganytojiškas pareigas ir ketvirtas – religijos reikalų patikėtiniui Lietuvoje Anilioniui, kuriame pareikštas protestas dėl to, kad kunigams Jonui Zubrui, A.Svarinskui ir S.Tamkevičiui uždrausta organizuoti procesijas Visų Šventųjų dieną.

1980 metų 42-ajame „Kronikos“ numeryje paskelbta Katalikų Bažnyčios komiteto tikinčiųjų teisėms ginti ataskaita, kurioje kreipiamasi į visus Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius ir kviečiama neprarasti vilties, nes „Dievas yra mūsų užuovėja ir mūsų jėga“, ir pranešama, kad Komitetas nuo jo steigimo parašė daugybę raštų Šventajam Tėvui, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos komunistų partijos vadovams, prašydamas vykdyti Konstitucijoje garantuojamas piliečių ir tikinčiųjų teises. Įvairiuose pareiškimuose buvo prašoma:

I. Grąžinti tikintiesiems okupacinės valdžios nusavintą Bažnyčios turtą: Katedrą ir Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje, Įgulos bažnyčią Kaune ir Taikos Karalienės bažnyčią Klaipėdoje.

2. Sugrąžinti į savo diecezijas ištremtus Lietuvos vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių ir netrukdyti jiems deramai atlikti savo pareigas Bažnyčiai ir tikintiesiems.

3. Nutraukti vietinės valdžios Lietuvos miestuose ir miesteliuose brutalų kišimąsi į religinių bendruomenių, komitetų ir kunigų veiklą.

4. Prašyta leisti Viktorui Vasiljevui, disidentui, išvykti iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.

5. JT Generalinei Asamblėjai pranešta apie prievartinę Lietuvos vaikų ateizaciją.

6. Lietuvos Komunistų partijos centro komitetui pasiskųsta, kad daug metų atidėliojama išleisti katekizmą, katalikų bendruomenės jo jau nebeturi.

7. Pareikšti griežti protestai dėl visuomenės veikėjų Glebo Jakunino, Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko arešto ir įkalinimo.

8. Parašyti laiškai kunigams ir Bažnyčios tarnautojams ir paprašyta neteikti informacijos ateistinėms organizacijoms, Bažnyčios šmeižikams ir ateistams.

9. Pareikalauta iš Lietuvos vyriausybės paleisti iš kalėjimo sąžinės kalinį Julių Sasnauską ir kitus sąžinės kalinius.

10. Pareikštas protestas Lietuvos SSR švietimo ministrui dėl draudimo vaikams užeiti į bažnyčią, kada yra laidojami jų artimieji.

11. Pareikštas protestas Lietuvos SSR sveikatos apsaugos ministrui dėl draudimo kunigams užeiti į ligonines ir suteikti mirštantiesiems paskutinius religinius patarnavimus.

12. Kreiptasi į Šventąjį Tėvą jam pranešant, kad Lietuvos Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti solidarizuojasi su akademiko Andrejaus Sacharovo veiklos programa ginant žmogaus teises Sovietų Sąjungoje, ir paprašyta Šventojo Tėvo moralinės paramos šiam nenuilstančiam kovotojui už žmogaus teises.

1980 m. kovo 9 d. Vilniaus televizija pakvietė į „Argumentų“ laidą religijos reikalų patikėtinį P.Anilionį ir Vilniaus pedagoginio instituto rektorių Joną Aničą, kurie pikčiausiais žodžiais keikė Vatikaną, kapitalistinį imperializmą ir religinį ekstremizmą Lietuvoje. Didžiausiais religiniais ekstremistais tie draugai tada įvardijo kunigus A.Svarinską, S.Tamkevičių ir J.Kaunecką.

Sustiprėjo šmeižtų prieš kunigus kampanija. Tačiau tikintieji, pažadinti iš baimės ir gindami savo dvasinę laisvę, į kiekvieną šmeižtą audringai reaguodavo.

Į V.Žeimanto straipsnį „Šmeižtas iš sakyklos“ apie kun. A.Svarinską („Tiesa“, 1978, birželio 28) sureagavo 1064 tikintieji, savo parašais puolę ginti Viduklės kleboną kun. A.Svarinską. Kiekvienas išpuolis prieš Bažnyčią ir kunigus susilaukdavo panašios kelių šimtų ir net tūkstančių tikinčiųjų reakcijos. Baimė buvo nugalėta.

O kun. A.Svarinskas, tarsi ir nebūtų buvę jokių persekiojimų, jokių draudimų, darė viską, kas priklausė kunigui: katechizavo vaikus ir jaunimą, organizavo tikinčiųjų procesijas per Visų Šventųjų šventę į kapines, nenuilstamai ir be baimės kovojo prieš vietinę valdžią už tikinčiųjų teises ir Bažnyčios reikalus, informuodavo visą tarptautinę tikinčiųjų bendruomenę apie Bažnyčios tikinčiųjų persekiojimo faktus Lietuvoje, rašė į „Kroniką“, visi valdžios pažeidimai buvo registruojami, tie užrašai saugomi, dauginami ir, progai pasitaikius, perduodami į laisvąjį pasaulį per „Kroniką“ ir kitais kanalais. Savo dvasia jis buvo laisvas nelaisvėje.

1983 m. sausio 26 d.kun. A.Svarinskas buvo suimtas ir tų pačių metų gegužės mėnesį nuteistas septyneriems metams kalėjimo ir trejiems metams be teisės grįžti į Lietuvą. Sujudo visa Lietuva. Šiauliečiai LSSR Ministrų Tarybai atsiuntė protesto laišką reikalaudami paleisti kun. A.Svarinską. Pasirašė 1222 tikintieji. Nors dalį surinktų parašų, beveik keliasdešimt tūkstančių, KGB konfiskavo, o moterys, renkančios parašus, buvo suimtos, taip pat suimtas Griškabūdžio kunigas Vytautas Užkuraitis, rinkęs parašus, dalis jų vis dėlto pasiekė ir Sovietų Sąjungos, ir Lietuvos komunistų partijos vadovus. Pasiekė ir „Kroniką“ – 31762 tikinčiųjų parašai, kurių sąrašai buvo išsiuntinėti valdžios institucijoms.

Kun. A.Svarinsko teismo dieną teismo salėje buvo suimtas kun. S.Tamkevičius, tardomas kunigas Algimantas Keina, vėliau KGB nužudyti kunigai J.Zdebskis ir Bronius Laurinavičius. Protesto laišką dėl valdžios vykdomų kunigų represijų pasirašė 104 kunigai. Kova su okupaciniu režimu Lietuvoje įgijo naują pobūdį – žmogaus teisių ir sąžinės laisvės gynimo.

Išsipildė dar 1874 metais marksizmo klasiko Fridricho Engelso pasakyti žodžiai: „Atviras karas prieš religiją... yra geriausias būdas pažadinti žmonių domėjimąsi ja“. Tai nebuvo vien tik domėjimasis religija. Tai buvo žmogaus dvasios pergalė prieš kūną, ginant jos laisvę ir žmogiškąją esmę nuo išorės prievartos. Tai buvo aukštosios prasmingo gyvenimo valandos ir tiems, kurie sąmoningai ėjo „per aspera ad astra“, ir tiems, kurie įveikė savo baimę, rinko parašus, ir tiems, kurie pasirašė.

* * *

Sausio 23 dieną, sekmadienį, 11.30 val. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje kunigystės 50-mečio ir gyvenimo 80-mečio padėkos šv. Mišias aukos mons. Alfonsas Svarinskas . Po šv. Mišių - monsinjoro pagerbimas Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejuje.

© 2005 "XXI amžius"