|
Kas šiandien valdo Lietuvą?
Antanas UOSIS
Tokį klausimą šiandien sau užduoda daugelis sąmoningų Lietuvos piliečių. Išvarginti pastarųjų mėnesių skandalų, jie norėtų nors mažyčio stabilumo. Tačiau Lietuvą krečia vienas skandalas po kito. Beveik reabilituoto nušalintojo prezidento istorija yra tik šio triukšmo pradžia. Kad ir ką sakytum, naujausių skandalų herojai ir jų keliamos ar potencialios grėsmės yra dažnai ne ką mažesnės už R.Pakso ir jo komandos išdaigas.
O prasidėjo viskas gana nekaltai. Į žiniasklaidą išlindo informacija apie galimą Seimo narių ir aukštų valdininkų priklausymą buvusios SSSR represinėms struktūroms. Trumpai tariant, vėl išlindo KGB ausys. Iš pradžių paaiškėjo, kad aukštąją partinę mokyklą jau Atgimimo priešaušryje baigė vienas dabartinių Seimo vicepirmininkų A.Pekeliūnas. Neskoningai pasivaipęs, šis politikas išsaugojo turėtą kėdę, nors gerai žinoma, kad iš tokių aukštųjų partinių mokyklų auklėtinių karo ar kokios sumaišties atveju buvo numatyta suformuoti vadinamąjį KGB rezervą. Kalbant neįmantriai, tai tikriausiai būtų pokario stribų būrių atitikmuo. Jis buvo skirtas kovai su politiškai nepatikimais asmenimis.
Toliau dar gražiau. Pasirodo, tokiam čekistų rezervui priklausė ne tik Seimo nariai, bet ir aukšti valdžios pareigūnai. Tokiais buvo ir dabartinis VSD vadovas A.Pocius, ir užsienio reikalų ministras A.Valionis. Žinoma, pasverti tokių valdininkų nuopelnus ir nuodėmes prieš Lietuvos valstybę labai sunku. Tai privalo padaryti bešališki ir nepaperkami teisininkai bei politikai. Tik ar tokių Lietuvoje jau yra?
Nesiimame spręsti apie saugumiečių vado nuopelnus mūsų valstybei. Jis, kaip žvalgybininkas, nėra labai plačiai pažįstamas mūsų publikai. Tačiau galima pakalbėti apie užsienio reikalų ministrą A.Valionį. Ir pakalbėti rimtai, pasižiūrint į visas jo veiklos sritis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Būtų galima pasakyti, kad, dirbant LKP Tauragės rajono komitete instruktoriumi, A.Valioniui tikrai buvo sunku išvengti bent formalaus įrašymo į tą dabar linksniuojamą KGB rezervą. Tačiau ką veikė šis didelis socialliberalų funkcionierius po 1991 metų?
A.Valionio diplomatinės karjeros motyvai slypi metų ir paslapčių rūke. Sakoma, kad šiam nepartiniam inžinieriui tapti diplomatu padėjo jo ryšiai su tuomečiu premjeru A.Šleževičiumi. Kad ir ką sakytų ministro munduro gynėjai, bet Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje A.Valionis tapo kaip tik LDDP valdymo metais. Beje, ten pat, Varšuvoje, jis greitai iš inžinieriaus persikvalifikavo į socialinių mokslų daktarą. Ten pat įsitaisė ir ambasadoriaus atžalos. Kiek žinoma, bent vienas jo sūnų dirba Lenkijos URM. Papūtus naujiems politiniams vėjams, A.Valionis tapo socialliberalų ministru, mūsų diplomatijos šefu.
Tačiau vis dėlto daugeliui tautiečių jis asocijuojasi su mūsų valstybės pastangomis tapti NATO ir ES narėmis. Ministras pagrįstai didžiuojasi, kad, kaip tik jam būnant URM vadovu, Lietuva tapo šių demokratinių organizacijų nare. Ir tai yra tiesa. Bet kiekvienas medalis turi dvi puses. Pasižiūrėkime į gerai žinomus įvykius iš kito taško. Visų pirma savo siekį tapti ES ir NATO nare Lietuvos kairiųjų vyriausybė, spaudžiama dešiniosios opozicijos, paskelbė dar prieš gerą dešimtmetį. Kadangi spaudžiant tai pačiai dešiniajai, 1993 metų vasarą prezidentui A.Brazauskui nepavyko skubiai nuvykti į Maskvą (ko jis ten norėjo?), o paskutiniai okupacinės armijos daliniai mus paliko prieš 1993 metų rugsėjį, tapo visai aišku, kad tokioje geopolitinėje tuštumoje Lietuva egzistuoti negali. Kur link sukti mūsų jaunai valstybei, valdžios elitui, kuris tada dar nebuvo toks arogantiškas kaip šiandien, gana aiškiai ir nedviprasmiškai parodė ir ankstesnieji referendumai dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės bei okupacinės kariuomenės išvedimo. Taigi viešoji opinija buvo (ir yra) taip stipriai nusistačiusi už Lietuvos integraciją į Vakarų demokratijos struktūras, kad mūsų valdžios, net ir kairiosios, buvo tiesiog priverstos daryti atitinkamus žingsnius ta linkme. Trauktis jau nebuvo kur.
Tad kuo čia dėtas A.Valionis? Kur jo ypatingi nuopelnai? Juk jis tik tęsė dar savo pirmtakų pradėtą politiką. Neužmirškime, kad vadovauti Užsienio reikalų ministerijai jis atėjo tik 2000 metų pabaigoje, kai buvusiosios dešiniųjų koalicinės vyriausybės pastangomis integracinis procesas į ES ir NATO jau buvo įsibėgėjęs. Naujajam ministrui beliko tik eiti gerai išmintu taku, o jo gale susirinkti visus prieš tai buvusių vyriausybių ir ministrų pastangų vaisius
Laurai, nors ir svetimi, yra labai malonūs.
Gal ministras kuo nors nusipelnė būdamas ambasadoriumi Lenkijoje? Gal narsiai gynė Lenkijos lietuvių interesus? Gal padėjo įsteigti daugybę naujų lietuviškų mokyklų Seinų krašto lietuviukams ar ten išsireikalavo lietuviškų gatvių ar viešųjų įstaigų užrašų lietuvių rašmenimis? Nieko panašaus! Įsivaizduoju, kaip piktai ar net liūdnai dabar atsidūsta koks Lenkijos lietuvis. Viso to nebuvo. Greičiau atvirkščiai paskelbus Lenkiją strategine Lietuvos partnere, mūsų dzūkai, likę už sienos, tapo nemalonia našta Lietuvos valdžios vyrams, kurie su ypatingu atidumu klusniai vykdė ir vykdo kiekvieną Lietuvos lenkų ir Lenkijos vyriausybės užgaidą. Visų nuolaidų ir neišvardysi. Galima paminėti tik vieną pavyzdį kol Lietuvoje klesti daugiau nei 100 lenkiškų mokyklų, o pačiame sostinės centre stovi pustuščiai Lenkų namai, Seinų lietuviškos gimnazijos statyba vis stringa, o mažosios lietuviškos mokyklėlės lėtai, bet nuosekliai uždaromos.
Suprantama, kad tuometis ambasadorius nebuvo įgalus tokioms problemoms spręsti. Tai buvo didesnių mūsų valdžios vyrų kompetencija. Ir kalbame daugiau apie A.Valionio ministro, o ne apie A.Valionio ambasadoriaus nuveiktus darbus. Bet pagalvokime apie kitonišką situaciją ar būtų užtekę šiam žmogui ryžto imtis ryžtingų politinių žingsnių, kurie leistų jį pavadinti valstybininku, jeigu iki tol nebūtų susiformavusi užsienio politikos strategija, jeigu nebūtų nubrėžtas aiškus Lietuvos geopolitinis vektorius į Vakarus? Noriu tuo suabejoti. Belieka tik pasidžiaugti, kad KGB rezervininkai valdžios svertus gavo tik tada, kai jau tapome visiškai integruoti į Vakarų struktūras.
Ir ko taip kabinėjamės prie vargšo ministro, suniurnėtų tūlas pilietis. Juk ne tik KGB rezervininkų, bet nemaža ir agentų sėdi valdžioje, ir prie jų niekas nesikabinėja. Ir tikrai pats A.Brazauskas, tuometinės LKP vadovas, buvo bent jau KGB pulkininkas (jei klystame nusakydami laipsnį, pataisykite!). Tai žymiai rimčiau nei kažkoks rezervo karininkėlis
Matyt, didžiausia klaida buvo padaryta tada, kai buvo atsisakyta pravesti liustraciją, t.y. įvykdyti visų okupacinio režimo funkcionierių apskaitą ir pabijota kiek apriboti jų teisę užimti pareigas valstybės tarnyboje. Taip su savo komunistine praeitimi susidorojo keletas išmintingesnių mūsų Vakarų kaimynių, pavyzdžiui, Čekija. Mūsų politikams, sugebėjusiems atsilaikyti prieš atvirą okupantų smurtą ir klastą, neužteko įžvalgumo suvokti tokios dekomunizacijos būtinybės.
Komunistinė praeitis buvo pasmerkta tik formaliai, uždraudžiant negausų senosios KPSS (platformininkų) filialą Lietuvoje. Šimtatūkstantinės komunistų partijos ir represinių organų nariai, atsakingi už okupacijos laikotarpiu vykdytą antinacionalinę politiką ar net nusikaltimus lietuvių tautai, nesulaukė pelnytos bausmės. Dabar, praėjus keliolikai metų po Kovo 11-osios, šalį valdo vis tie patys tautiniai komunistai, kurių gretas dabar gausiai papildė čekistų rezervistai.
O gal mes neteisūs? Gal be reikalo sutirštiname spalvas? Gal viskas ne taip blogai, kaip atrodo? Bet čia vis prisimename prieškario Pupų Dėdės kupletus, kuriuos jis traukė po Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai 1939 metų rudenį: Vilnius mūsų, Kaunas mūsų, o mes patys esam rusų
Kažkodėl į galvą lenda panašus kupletas, pritaikytas šiandienai: Mes ir NATO, ir ES, bet mus valdo KGB
Negi lietuviai neturi geresnių, labiau patyrusių specialistų negu sovietmečio naftalinu dvokiantys žinovai? Negi per 15 metų neišaugo naujų, su okupacine praeitimi nesusitepusių žmonių karta? Juk netgi sutinkant su tvirtinimu, kad kompartijos narių Lietuvoje buvo per 200 tūkstančių, o su šeimos nariais jų skaičius gali siekti ir milijoną, vis dėlto lieka bent jau 2,5 milijono normalių piliečių. Nejau tarp jų negalima atrasti padorių žmonių ir gerų specialistų?
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|