Atnaujintas 2005 sausio 21 d.
Nr.6
(1307)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pirmiausia išspręsti principinės
svarbos klausimus

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Lietuvos Respublikos Ministrui

Pirmininkui

Jau kuris laikas žiniasklaidoje skelbiama informacija apie Rusijos Federacijos vadovybės rengimąsi iškilmingam Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimui Maskvoje. Į šį renginį kviečiami daugelio pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, vadovai.

Mes, žemiau pasirašiusieji antisovietinio ginkluoto ir pilietinio pasipriešinimo dalyvių, susibūrusių į visuomenines organizacijas, atstovai, su dideliu nerimu stebime šį vyksmą ir laikome savo pilietine pareiga atkreipti dėmesį į tokius pakvietimo į Maskvą aspektus:

Pirma, okupuotoje Lietuvoje vyko antinacinis ir antisovietinis pasipriešinimas, nes buvusios sąjungininkės Vokietija ir Sovietų Sąjunga sutartinai neigė Lietuvos Respublikos, kaip ir kitų užgrobtų kraštų, nepriklausomybę.

Antra, Lietuvos gyventojai buvo verčiami kariauti ir vieno, ir kito okupanto karinėse formuotėse, todėl įstatymas „Dėl Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje” (1996-08-20, Nr, I-1496) diskriminuoja Lietuvos gyventojus, kariavusius kitoje fronto pusėje ir gynusius Tėvynę nuo sovietinio okupanto; išskyrimas vienos gyventojų grupės ir ignoravimas kitos, žymiai didesnės dalies piliečių, prieštarauja Žmogaus teisių deklaracijos dvasiai.

Trečia, Lietuvoje karas baigėsi dešimt metų vėliau po Vokietijos kapituliacijos, o okupacija užsitęsė dar pusę amžiaus ilgiau nei Vakarų Europos šalims. Laisvės kovose žuvo apie 25 tūkstančius kovotojų – Lietuvos Respublikos kariuomenės karių savanorių; trečdalis tautos patyrė sovietinio okupanto itin žiaurias represijas: tremtį, kalėjimus, turto ekspropriaciją, teisių suvaržymus ir t.t.

Ketvirta, antisovietinės rezistencijos Lietuvoje faktas Europos Sąjungoje nėra suvoktas ir teisiškai pripažintas.

Atsižvelgdami į šiuos argumentus, prašytume vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų būti suprasti kaip:

- Rusijos imperinių ambicijų toleravimas;

- pritarimas dabartiniam Europos Sąjungoje vyraujančiam požiūriui neva Lietuva nebuvo sovietų okupuota ir nebuvo pasipriešinimo sovietiniam okupantui bei genocido politikai;

- toleravimas netiesos apie Lietuvos gyventojų dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare;

- nutylėjimas Tautos patirtų aukų laisvės kovose, skriaudų ir pažeminimų, prilygstantis „pančių pabučiavimui”;

Prašytume, kol nėra išspręsti minėti principinės svarbos klausimai, atsisakyti vykti į Maskvos renginį ir paaiškinti Lietuvos gyventojams tokio apsisprendimo motyvus. Nekantriai lauksime istorinę tiesą atkuriančių ir valstybės garbę ginančių sprendimų.

A. Petrusevičius, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga; J. Čeponis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis; A.Kentra, Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija; J.Burokas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga; R.Kupčinskas, Lietuvos Sąjūdis; P. Jakučionis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga; A. Stasiškis, Lietuvos politinių kalinių sąjunga; A.Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubas; S.Vaitulionis, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija; V. Miliauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija; O.Voverienė, Lietuvos moterų lyga; mons. A.Svarinskas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovas; A.Žaldokas, 1941 metų birželio sukilėlių sąjunga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija