|
Nesileiskime niekinami
Štai jau keturioliktąjį kartą sukamės prie Seimo rūmų, prie Sausio 13-osios aukų atminimo ir pagerbimo laužų. Visi jūs, ypač buvę AT - parlamento gynėjai, Televizijos bokšto ir valstybei svarbių objektų gynėjai, turite ką prisiminti, ką pagerbti ir ką paminėti. Daugelis čia susirinkusiųjų buvote pačiose atkurtos mūsų savanoriškos kariuomenės ištakose, o tai buvo ne taip paprasta. Savanoriškoji tarnyba buvo sukurta, galima sakyti, tuščioje vietoje, beveik neturint jokių resursų, jokios realios ginkluotės. Neblogai ginkluota buvo tik tuometinio vidaus reikalų ministro M.Misiukonio vadovaujama milicija, o AT gynėjams nebuvo suteikta jokios paramos, jie teturėjo štangą, keliolika mažo kalibro ir medžioklinių šautuvų, vieną kitą Antrojo pasaulinio karo kovinį ginklą ir mano kūrybinėse dirbtuvėse pogrindžio sąlygomis pagamintas granatas bei vadinamuosius molotovo kokteilius savaime užsiliepsnojančias granatas. Visa tai vyko esant mūsų krašte okupacinei kariuomenei, Omonui, KGB ir net sovietinei prokuratūrai. Išties tai buvo labai rizikinga niekas anuomet negalėjo pasakyti, kuo visa tai gali baigtis. Tačiau jūs, Aukščiausiosios Tarybos ir tų objektų gynėjai, nepabūgote, o svarbiausia nepabūgo tūkstančiai mūsų tautiečių, dieną naktį budėję aplink parlamentą ir kitose vietose. Jūs visi ir apgynėte Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, jūs tą kovą laimėjote.
Šiandien, ačiū Dievui, mes jau esame išėję iš vadinamosios pilkos, nesaugios zonos esame viename galingiausių pasaulyje kariuomenių NATO aljanse, esame ES lygiateisiai nariai, turime savo atstovus Europos Parlamente.
Tačiau nėra viskas taip gerai, kaip turėtų būti. ES, bent kol kas, nepripažįsta Sovietų Sąjungos vykdyto nepaprastai žiauraus mūsų tautos ir kitų jos okupuotų tautų genocido. ES tepripažįsta holokaustą.
Be to, šiandien turime daug vidinių problemų tai įvardyčiau kaip pasekmes mūsų tautos per 50 metų patirto nepaprastai žiauraus fizinio ir ypač dvasinio genocido. Valstybė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse paskelbė savo neutralumo įstatymą ir jokiose koalicijose nedalyvavo ir dalyvauti negalėjo, nes buvo sovietų okupuota dar prieš karą. Šiandien kažkoks antihitlerinės koalicijos komitetas siūlo švęsti Maskvoje Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio sukaktį, bet dar neišgirdome nei Seimo, nei Prezidento, nei Vyriausybės aiškaus atsakymo į šį Maskvos kvietimą. Mano supratimu, bet koks svyravimas ar, neduok Dieve, atstovavimas bet kokiu lygiu mūsų valstybei tame minėjime būtų spjūvis į mūsų tautos patirtas aukas laisvės kovose, skriaudas ir pažeminimus. Tai būtų pripažinimas, kad nebuvo pasipriešinimo sovietiniam okupantui ir jo vykdomam genocidui.
Be to, šiandien, kada Seime ir Vyriausybės institucijose aukštus postus užima buvę KGB rezervininkai, o tai išaiškėjus, jie net nebandė atsiprašyti, atsistatydinti, išties yra ko nerimauti. Jie dar nori įstatymu įslaptinti archyvus 70 metų, kaip padarė Maskva, kad šimtai tūkstančių nukentėjusiųjų negalėtų išsiaiškinti, kas jų artimuosius žudė, kankino ir trėmė į Sibiro platybes.
Todėl kviečiu Lietuvos laisvės sąjūdį ir visas pilietines visuomenines organizacijas, ypač jaunimo, studentų visus Lietuvos žmones, kurie jaučia atsakomybę už savo vaikų ir vaikaičių ateitį, už mūsų valstybės ateitį, užimti tvirtą pilietinę poziciją.
Būkime, stenkimės būti verti tų moterų ir vyrų Lietuvos partizanų, Sausio 13-osios aukų, kovojusių, kentėjusių ir žuvusių už mus, mūsų laisvę ir nepriklausomybę.
Algirdas PETRUSEVIČIUS
Pagal kalbą, pasakytą sausio 12-ąją prie Seimo
rūmų,
šalia Sausio 13-osios aukų pagerbimo laužų
© 2005 "XXI amžius"
|